Po pusšimčio metų ištikimos tarnystės Raguvos globėjas – šv. Florijonas – pats atsidūrė gelbėtojų rankose.
Nuo gaisrų miestelį saugojusią ąžuolinę šio šventojo skulptūrą nuo sunykimo imasi gelbėti restauratoriai profesionalai.
Gelbės nuo pražūties
Pernai vėtroms šventąjį Florijoną gerokai išjudinus iš vietos, daugiau nei pusę amžiaus Raguvą nuo gaisrų saugojusią ąžuolinę skulptūrą teko nukelti, kad pati nenuvirstų nuo aukšto postamento.
Perduota Panevėžio kraštotyros muziejui, ji tapo eksponatu.
Dabar Raguvos senolis Florijonas – jį atgaivinti bandysiančių muziejaus restauratorių rankose.
Polichromuotų medinių kūrinių restauratorius Žygimantas Mileris pasakoja, kad Raguvą daug metų saugojęs šv. Florijonas išties labai sunykęs.
Jo mediena minkšta, ištrūnijusi, išpuvusi, suskilinėjusi. Skulptūra buvo keletą kartų dažyta.
„Tos polichromijos likęs koks 30 procentų. Dažų sluoksniai atšokę, trupantys, byrantys“, – sako muziejaus restauratorius.
Nulaužta ir šv. Florijono rankoje laikyta vėliavėlė.
Ž. Milerio nuomone, nieko nuostabaus, kad skulptūra tokios būklės. Ji ilgus dešimtmečius stovėjo lauke, aukštai iškelta, talžoma vėjo ir lietaus, kepinama saulės ir stingdoma šalčio. Ir nors Florijonas išdrožtas iš ąžuolo, tinkamo lauke stovinčioms skulptūroms, bet laikas ir oro sąlygos per kelis dešimtmečius padarė savo.
Anot restauratoriaus, medinę skulptūrą iš lauko perkėlus į muziejų, prireikė nemažai laiko jai išdžiūti. Šis džiūvimo procesas užtruko apie pusmetį.
Draudžiama net paliesti
Ž. Mileris į pagalbą restauruoti Raguvos simbolį pasikvietė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro polichromuotų medinių kūrinių restauravimo ekspertą Rolandą Vičį.
Šiuo metu 1,5 metro aukščio skulptūra guli Ž. Milerio kabinete Panevėžio kraštotyros muziejuje. Restauratorius pasakoja, kad su šventuoju dirbti patogiau nei su jo restauruotais garsiojo dievdirbio Vinco Svirskio kryžiais. Mat šiems dėl jų dydžio kabineto neužteko – teko ieškoti erdvesnių patalpų.
Kol kas šv. Florijono negalima ne tik vartyti, bet ir paliesti. Mat pirmiausia restauratoriui reikia sutvirtinti dažų sluoksnius, kad šie nebebyrėtų. Kai kuriose vietose jų telikę tik fragmentai.
Vėliau laukia tyrimai. Pasak Ž. Milerio, jie pateikia atsakymus, kokias medžiagas naudoti restauracijai.
Kiek laiko užtruks šv. Florijono reanimacija, restauratorius nesiryžta įvardinti.
„Visiems sakau, kad darbai gali užsitęsti kokius metus, bet negaliu būti tuo tikras“, – sako Ž. Mileris.
Nepadarys naujos
Pagal planą šv. Florijono skulptūra bus išsaugota tokia, kokia yra dabar – nebus perdažoma ar perdaroma.
„Profesionaliai restauruodami nesistengiame seno daikto padaryti kaip naujo. Pagrindinis mūsų tikslas išsaugoti autentiką, o šv. Florijono atveju – autentišką drožybą ir autentišką polichromiją“, – aiškina restauratorius.
Sutvarkytas šv. Florijonas į Raguvą nebegrįš.
Ši skulptūra papildys Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspoziciją.
Pasak Ž. Milerio, muziejuje saugoma ne viena šv. Florijono skulptūra, tačiau tokia didelė kaip Raguvos – vienintelė.
Saugo nuo gaisrų
Restauratoriaus rankose esantis šv. Florijonas yra pirmojo Raguvoje stovėjusio šventojo kopija. Pirmoji skulptūra pastatyta dar XIX amžiaus pabaigoje, o jos autorius buvo Žigas. Dėl blogos būklės 1970 metais skulptūra pakeista kopija, kurią išdrožė skulptorius Giedrius Plechavičius.
Dabar Raguvos aikštėje vėl stovi Florijonas – dar viena pirmojo kopija. Šįkart ją sukūrė panevėžietis skulptorius Kęstutis Krasauskas.
Tikima, kad šis šventasis saugo nuo gaisrų.
Kadangi Raguvą XIX–XX amžiais niokojo liepsnos, gyventojai pastatė šv. Florijoną, kad sergėtų nuo tokios nelaimės.
Paveldosaugininko Petro Juknevičiaus duomenimis, XIX amžiaus pradžioje Raguvoje sudegė bažnyčia, karčema, užvažiuojamasis kiemas ir net 17 namų. XX a. pradžioje ugnyje pražuvo 50 gyvenamųjų namų.
Per Antrąjį pasaulinio karą traukiantis naciams, sovietai miestelį užėmė 1944 metų liepos 22-ąją, o kitą dieną Raguvą bombardavo naciai. Ant Raguvos buvo numesta apie 100 bombų.
