Gyvenimas kaimyninio Radviliškio rajono Pakalniškių seniūnijos teritorijoje kadaise buvo judrus ir triukšmingas – ne veltui per ją tekančios upės pavadinimas kildinamas iš žodžių „daug gyvena“.
Netyrinėtas
Ne vienas panevėžietis puikiai žino ir greičiausiai ne kartą lankė vaizdingas Radviliškio rajono vietas šio rajono Pakalniškių seniūnijos valdose. Juk tame krašte ir tulpių žydėjimo šventėmis garsėjantis Burbiškio dvaras, ir senovinio Kleboniškių kaimo muziejus, vėjo malūnas, Raudondvario, Radvilonių dvarų ansambliai, ir, žinoma, Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas su Raganų kalnu, pilkapiais, geležies amžiaus gyvenviečių liekanomis ir kitais įdomiais praeitį liudijančiais eksponatais po atviru dangumi.
Raginėnų piliakalnis – vienas įspūdingiausių Šiaurės vidurio Lietuvoje. Jis stūkso aukštoje kalvoje, ant kairiojo vingiuotosios Daugyvenės kranto. Iš rytų piliakalnį juosia upė, iš pietų ir vakarų – dauba, o šiaurinėje pusėje yra griovys ir pylimas.
Kaip teigia Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio, kurio teritorijoje ir yra Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas, direktorius Egidijus Prascevičius, šis garsus piliakalnis netyrinėtas ir iki šiol tebesaugo savo paslaptis.
O paslaptingumo jam suteikia ne tik gelmėse glūdintys, dar neatrasti praeities ženklai, bet ir gausybė legendų, kuriomis šis kalnas apipintas. Nemažai jų žinojo vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai, prieš keliasdešimt metų daug jų pasakojimų užrašė kraštotyrininkai. Kai kurios užrašytos legendos saugomos Valstybinės archeologijos komisijos archyve.
Legendomis apipintas
Ypač daug legendų gaubia Raganų kalnu vadinamą Raginėnų piliakalnį.
„Susipažinę su paslaptingojo kalno legendomis žmonės turėtų pajusti didesnę pagarbą šiam senolių atminimo saugotojui“, – sako E. Prascevičius.
Iš amžių glūdumos atėjusi viena populiariausių, dažniausiai pasakojamų legendų, tarsi įrodančių praeityje iš tikrųjų gyvenus laumes raganas, byloja, kad kartą moteriškė, atėjusi į laukus (vienuose pasakojimuose į linų, kituose – į javų), atsinešė vaikelį.
Paguldžiusi jį pakalnėje, moteris visą dieną sunkiai dirbo ir taip pavargo, kad savo mažylį pamiršo ir viena namo parėjo. Susivokusi, ką padarė, nulėkė atgal ir rado savo vaikelį brangiausiais drabužiais, papuošalais išpuoštą, ramiai miegantį.
Kai moteriškė visiems papasakojo apie šį nutikimą, kaimynei baisus pavydas kilo ir jį, vakaro sulaukusi, nunešė savo vaiką prie kalno ir paliko.
Bet laumės jo neišpuošė, rytą atėjusi rado moteriškė savo vaikelį uždusintą. Mat tame kalne gyvenusios laumės raganos pačios spręsdavo, ką apdovanoti, o ko ne. Su jomis juokauti negalima.
Iš kartos į kartą būdavo perduodami pasakojimai apie piliakalnyje gyvenančias deives, kurios vakarais susirinkdavusios ir dainuodavusios. Tačiau, kai žmonės pradėjo kalną kasinėti, jos ėmusios verkti, apleidusios piliakalnį ir persikėlusios į kitą Daugyvenės pusę. Ypač supykusi viena deivė užkeikė kalno kasėjus ir šie visi apako.
E. Prascevičius sako, kad yra keletas padavimų apie Raginėnų raganas, kurios susirinkusios ant kalno šėldavusios. Kitos padavimo atmainos sako, kad raganos čia buvo deginamos.
Pats Raginėnų kalnas yra plikas. Žmonės kalba, kad žolė ir medžiai ant piliakalnio neauga dėl to, kad tas kalnas esąs užkeiktas.
Senolių pasakojimai
Štai kokių senų žmonių pasakojimų apie Raginėnų piliakalnį yra įvairiais laikais užrašę kraštotyrininkai:
„Oi, broliuk mano, koks ten kalnas. Naktigoniai girdėdavo: gaidžiai gieda, šunys loja, mergos verkia… Mano patėvis sakydavo: „Vaikeliai, vaikeliai, jūs nenumanote, kiek ten ašarų išlieta. Upės patvintų.“ Pats nieko nežinau, bet patėvis sakydavo, kad po tuo ašarų piliakalniu didžiausias dvaras prasmegęs. Sykį daugybė kariuomenės suvarė žmones iš kaimų ir liepė kasti. Patėvio tėvas pats viską matęs. Ką dieną atkasa, tą naktį audra užneša, smėliu užpila. Sunerimo visi. O dar pasigirdo kalne balsas: „Jei iškasit du karvelius, laimingi būsit, o jei juodvarnį – žūsit visi.“ Žmonės, apimti baimės, išlakstė. Niekas nebeieškojo užkeikto dvaro.“
„Mūsų tas Misiūnas, senelis labai senas, tai ir jis nieko neatsiminė. Jo tėvai pasakodavo apie tą piliakalnį, kad vaidintųs, tai ten nesivaidina, bet pasakodavo, kad kažkas miręs, koks tai kunigaikštis, paskui tie vergai pylė kalną. Supylė tą piliakalnį. Bet tai labai seni padavimai.
Daugiau sakydavo, kad tai švedai pylė ir jiems kaip tai nepasisekė, labai didelė audra buvo ir tą smėlį nešė“.
Radiniai Ermitaže
Daugyvenės upės pakrantės, nuo Raginėnų iki pat Pakruojo rajono ribos, turtingos praeities paminklų. Čia randama daug radinių, įrodančių, jog ši vietovė VI–VII amžiuje, o kai kur net pačioje eros pradžioje, buvo tankiai apgyvendinta, čia galėjo būti miestas, pilis.
Net ir upės vardas tą teoriją patvirtina, juk Daugyvenė kildinama nuo žodžių „daug gyvena“.
Tiesa, yra ir antras upės pavadinimo išaiškinimas. Neva joje daug žuvies būdavę, todėl žmonės ir praminę pagal tai, jog upėje „daug gyvių“ – Daugyvenė.
Žemės plote prie Daugyvenės daug vertingų radinių surasdavo ne tik archeologai, bet ir vietiniai gyventojai.
Štai Balys Buračas 1935 metais užrašė tokį vietinės gyventojos pasakojimą:
„Kai prie Raginėnų piliakalnio kasė smėlį, Venclovas ant „makaulės“ rado lenciūgiuką. Man pačiai yra rodęs. Jis gyveno šalia pušyno, savo žemėje rasdavo labai daug akmeninių kirvukų.“
Ši vietovė domino ne tik žymųjį skulptorių. E. Prascevičius pasakoja, kad Raginėnų piliakalniu domėjosi ir Jonas Basanavičius, ir kiti šalies šviesuoliai, mokslo žmonės.
O dar seniau į Raginėnus iš Sankt Peterburgo buvo atsiųsta imperatoriškoji archeologų komisija, apylinkės buvo kasinėtos, tirtos, aptikta vertingų radinių, kurie ir dabar eksponuojami garsiajame muziejuje Ermitaže.
Raginėnų archeologijos paminklų kompleksą sudaro dvylika objektų. Juose lankėsi ir dirbo daugelis garsių archeologų. Iki mūsų dienų išliko piliakalniai ir senovės gyvenvietės, pilkapynai, senkapiai, mitologiniai akmenys. Pasakojama, kad prie Daukonių aukuro akmens vaidilutės kūrenusios šventąją ugnį. Įdomus ir Kleboniškių akmuo su dubenėliais.
Patys seniausi vardai
Daugyvenė išteka iš bebaigiančio užakti ežero – pelkės, vadinamos Ežerbala. Kokiais gražiais vardais vadinami į Daugyvenę įtekantys upeliai: Sriautas, Niauduva, Sidabrupis, Dubysėlė, Byzdelis, Spynelė, Kutena, Ramytė, Kapupė ir kiti. Kiekviename pavadinime, be abejo, užšifruoti praeities ženklai ir paslaptys.
Pasak E. Prascevičiaus, žvelgiant gilyn į praeitį matyti, kaip keitėsi šios vietovės gyvenimas. Net pavadinimai kito – Raginėnais kaimas ir jo apylinkės pradėtos vadinti tik, ko gero, 16-ame ar net 17-ame amžiuje, nors gyvenimas šiose vietovėse virė gerokai anksčiau.
„Raginėnai buvo vadinti Gabogala“, – sako muziejaus direktorius. Jis paaiškina, kad vietovių pavadinimai su galūne „gala“ yra patys seniausi Lietuvoje ir liudija, kad tokie miesteliai ar kaimai turi labai seną kilmę, reikšmingą praeitį. Daug pavadinimų su galūne „gala“ jau išnykę.
Prie Daugyvenės esantis kaimas Gimbogala taip vadinamas iki šiol, o Pakalniškiai jau kelis šimtmečius turi naują vardą, anksčiau jie buvo vadinami Pravogala.
Su akmenų vainikais
Į vakarus tarp piliakalnio ir kelio Pakalniškiai–Rozalimas esančiame lauke yra senovės gyvenvietės liekanų. Čia randama apdegusių akmenų, molio, degėsių, aptinkama lipdytos keramikos, būdingos dar I mūsų eros tūkstantmečiui. Žemėje rastas iki 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su židiniu, stulpaviete, grublėta, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais.
Mokslininkai nurodo, kad pagrindinis ir intensyviausias piliakalnio ir senovės gyvenvietės naudojimo laikotarpis buvo pati II tūkstantmečio pradžia. Tai neįkainojamos vertės archeologijos paminklas, atspindintis Šiaurės Lietuvos gyventojų materialinę kultūrą, gynybinių įrenginių statybos meną.
Dar viena Raginėnų komplekso vertybė – pilkapiai. E. Prascevičius atkreipia dėmesį, kad vienas iš jų su puikiai matomu, maždaug 9 metrų skersmens didelių akmenų vainiku. Tokių pilkapių retai kur išlikę. Akmenų vainikai yra ir prie kitų Raginėnų pilkapių, tik jie beveik nematomi, glūdi žemėse.
Kitas didelis pilkapis yra Raginėnų pušyne. O iš viso toje vietovėje, šešių hektarų plote, surasta beveik šimtas pilkapių. Didžioji jų dalis – šiauriniame kalvos gale. Archeologinių tyrinėjimų duomenimis, žmonės pilkapyne buvo laidojami IV–VII amžiuose.
O Rynkakalniu vadinamas pilkapis yra II–IV amžiaus laidojimo paminklas. Archeologiniai tyrinėjimai byloja, jog mirusieji buvo laidojami nesudeginti, su tam laikotarpiui būdingomis įkapėmis.
Raginėnų kaimo gale, ties Radviliškio ir Pakruojo rajonų riba, kairiajame Daugyvenės upės krante stūkso vietos gyventojų vadinamas Stūriškių kalnas, jame – XVII amžiaus kapinynas. Tiesa, šis senkapis buvo labai sužalotas 1968 metais čia kasant žvyrą. Čia pat ir dar vienos senovės gyvenvietės, Vokzalo vardu vadinamos, liekanos. Manoma, kad toks vardas išliko todėl, kad čia kadaise smuklė buvusi.
Traukia romantikus
Pačiame Raginėnų kaime vos kelios sodybos likusios. E. Prascevičius sako, kad gatvinis kaimas buvo įkurtas 1554 metais, vykdant valakų reformą. Tuomet buvo permatuoti ir perskirstyti kaimai, kiekvienam ūkiui skiriant po valaką žemės. Vėliau gyventojai vėl buvo iškeldinti.
Turtinga istorinė praeitis įdomi ne tik Pakalniškių seniūnijos, Radviliškio rajono gyventojams.
Raginėnų archeologijos paminklų komplekse lankytojų gausu visais metų laikais. Žmones domina akivaizdus tolimosios praeities palikimas, vaizdingi gamtos kampeliai. Pavasarį keliai iš visos Lietuvos suka į Burbiškio dvarą. Pasigrožėję įvairiaspalviais tulpių žiedais, svečiai aplanko ir netoliese esantį Raginėnų piliakalnį.
Žiemą ant Raginėnų piliakalnio renkasi mėgstantieji pasivažinėti rogutėmis, paslidinėti. Vasarą jo neaplenkia turistai, poilsiautojai.
„Ši vietovė traukte traukia romantikus“, – sako Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius, pats daug darbo ir jėgų įdėjęs, kad šio krašto vertybės būtų žinomos kuo daugiau žmonių.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
