Pasak A. Paulausko, Lietuvoje valstybė skyrė nemažai investicijų ir sukūrė saugų valstybinio duomenų perdavimo tinklą, jo operatorius – valstybės įmonė Infostruktūra” – subūrė kompetentingų specialistų komandą. Šis tinklas yra atskirtas nuo viešųjų tinklų, susietas su saugiu Europos Sąjungos (ES) administracijų tinklu. Analogiškus tinklus turi visos ES valstybės, o štai Estijoje juo sujungtos visos svarbios valstybės institucijos.
Anot A. Paulausko, Lietuvoje daug įstaigų kone kasdien patiria įvairaus pobūdžio ir masto kibernetines atakas, jų skaičiuojama šimtais tūkstančių, todėl saugumas ir sklandus duomenų perdavimas turi būti kiekvienos svarbius duomenis valdančios institucijos prioritetas.
Parlamentaras pažymi, kad ne visos valstybinės institucijos noriai investuoja į duomenų saugumą, renkasi mažiau išlaidų reikalaujančius sprendimus, atsisako kibernetinių išpuolių prevencijos paslaugų ir, blogiausia, kad nusprendžia gintis individualiai. Prisijungus prie saugaus ir uždaro valstybinio tinklo, apsauga nuo atakų būtų teikiama nuolat, o svarbiausia – patyrus kibernetinį išpuolį nesutriktų institucijų darbas bei paslaugų gyventojams teikimas. Tokiu būdu būtų galima suformuoti kolektyvinę kibernetinę gynybą ir maksimaliai apriboti kibernetinių atakų galimybę. Neturėtume pamiršti, kad Lietuva ES yra įsipareigojusi užtikrinti sklandų valstybės informacinius išteklius jungiančio saugaus tinklo darbą bei patikimą prisijungimą prie europinių duomenų bazių ir registrų, jungiantis per šį saugų tinklą”, – sako A. Paulauskas.
Jo teigimu, turime pavyzdžių, kai buvo užpultos Seimo, kariuomenės Jungtinio štabo interneto svetainės, kurios iš dalies ar išvis nebuvo prijungtos prie minėto uždaro valstybinio tinklo.
Reikia tik pasidžiaugti, kad nepadaryta didelių nuostolių, nebuvo suniokotos duomenų bazės ar pavogti svarbūs duomenys. Įsivaizduokime, kad dėl saugumo spragų nutekėtų ar būtų sunaikinta ligoninių ar registrų duomenų bazių saugoma informacija. Pasekmės būtų sunkiai ištaisomos, nuostoliai milžiniški.
Kibernetinio saugumo centras stebi, kas vyksta valstybinių institucijų tinkluose, tačiau Kibernetinio saugumo įstatymas įrankių veikti jiems nenumato. Įstatymiškai yra taip, kad sistema kolektyvinei gynybai užtikrinti lyg ir sukurta, tačiau įgaliojimų veikti ir resursų tam nėra. Laikas žengti antrąjį žingsnį po įstatymo priėmimo – įgyvendinti kolektyvinę kibernetinę gynybą, tam yra būtina, kad visos svarbius duomenis valdančios institucijos atsidurtų saugiame ir uždarame tinkle, kuris net rimtos atakos atveju veiktų ir užtikrintų tarpinstitucinį duomenų perdavimą ir leistų valstybei atlikti savo funkciją – aptarnauti Lietuvos gyventojus. Kibernetinių atakų neišvengsime, tačiau sumažinti jų pasekmes įmanoma”, – sako NSGK vadovas.
VĮ Infostruktūra”, valdančios saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą, duomenimis, šiandien prie saugaus tinklo yra prisijungę apie 60 proc. valstybės institucijų, tokių kaip Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, ministerijos ir jų departamentai.
A. Paulauskas sako, kad ir likusios svarbios institucijos turėtų tai padaryti, nes saugus valstybinis duomenų perdavimo tinklas yra uždaras, sujungtas su ES panašiais tinklais, jame vyksta nuolatinė dokumentų kaita, tad net vienas kompiuteris, kuris naudojasi neapsaugotu interneto ryšiu, gali būti panaudotas virusams plisti, o bandydamas prisijungti prie saugaus valstybinio tinklo, turi galimybę užkrėsti visą tinklą.
