Kultūra – tinkamas instrumentas propaguojant savą ideologiją, įtvirtinant ją žmonių sąmonėje ir kasdieniame gyvenime. Tas ypač intensyviai daryta pokaryje 1944–1953 metais.
Pirmaisiais pokario metais kino teatrai buvo vertinami kaip propagandos priemonė. Kraštotyros muziejaus nuotr.
1944 metais į Lietuvą sugrįžus sovietų armijai, Panevėžyje vėl suformuotas valdžios aparatas, jo žinioje veikė švietimo ir kultūros skyrius, turėjęs organizuoti kultūrinį gyvenimą mieste.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad skyriuje dirbo vedėjas, inspektorius ir vyriausiasis buhalteris. Šis skyrius buvo įsikūręs Ramygalos gatvėje, šioje gatvėje veikė ir vykdomasis komitetas.
Anksčiausiai mieste buvo organizuotas kinofikacijos skyrius. Naciai iš Panevėžio išstumti 1944 metų liepos 22 dieną ir jau netrukus – rugpjūčio 1dieną – nuspręsta atkurti kino teatrų tinklą.
Pasak D. Pilkausko, pirmaisiais pokario metais kino teatrai buvo vertinami kaip propagandos priemonė.
Kinofikacijos skyriaus viršininku Respublikinės kinofikacijos valdybos sprendimu paskirtas Ipolitas Chmelevskis. 1945 metais mieste veikė du kino teatrai – „Garsas“ ir „Menas“.
Istoriko teigimu, kiekvienam kino teatrui buvo priskirta po 17,5 etato. Įdomi detalė – buhalterio alga buvo 100 rublių didesnė nei direktoriaus, o tiek pat, kiek direktorius, gaudavo ir dailininkas.
Panevėžio apskrityje tuo metu veikė 2 kino teatrai – Šeduvoje „Odeonas“ ir Kupiškyje „Aušra“. Pirmasis 1948 metais buvo perduotas Radviliškio apskrities kino tinklui.
D. Pilkauskas pasakoja, kad 1946 metais Panevėžio apskrities kinofikacijos viršininku paskirtas Stepanovas, o netrukus jį pakeitė O. Kalašnikovas. Šie abu asmenys vėliau apkaltinti, kad dingo neatsiskaitę už bilietus. Pirmasis pradangino bilietų už 7 450 rublių, o antrasis – už 300 rublių. Skaičiuojama, kad 1947 metais išeikvojimai siekė apie 55 tūkst. rublių.
Kai kurie piliečiai turėjo teisę kino teatrus su specialiais talonais lankyti nemokamai.
1947 metų rugsėjį Panevėžio apskrities kinofikacijos viršininku tapo Balys Jančiauskas – buvęs kino teatro „Garsas“ direktorius, o „Garsui“ ėmėsi vadovauti Antanas Markevičius. Beje, mieste veikė ir kilnojamasis kino teatras „Svajonė“.
Pasak D. Pilkausko, tuo laiku kino teatrų reklama buvo vertinama kaip prasta, o patys kino teatrai buvo šiukšlini. 1948 metais kino teatrų „Garsas“ ir „Menas“ vadovai buvo kritikuojami, nes juose įsigalėjo sisteminis darbo drausmės pažeidimas darbo metu.
„1950 metais kino teatrams nurodyta ypač reklamuoti filmą „Berlyno žlugimas“, – „Sekundei“ sakė muziejininkas.
Jo teigimu, tuo laiku kino teatrai dirbo nuostolingai. Prastokai buvo vertinamas ir darbininkų darbas, tačiau manoma, kad dalis darbuotojų iš tiesų dirbo neblogai. Nepaisant įvairių nesklandumų, kino teatrai buvo gana gausiai lankomi. Juk penktajame dešimtmetyje mieste dar buvo labai mažai pramogų.
Neteko fondų
Nepaisant sudėtingų okupacijos sąlygų, kultūros darbuotojai dirbo savo darbą.
Pasak D. Pilkausko, vieni pirmųjų kultūros židinių mieste buvo bibliotekos. Respublikos gatvėje įsikūrė biblioteka Nr. 1. Tame pačiame pastate, tik jau vėliau, veikė ir Panevėžio kraštotyros muziejus, kuris okupacijos metais buvo smarkiai nukentėjęs, dingę nemažai eksponatų.
Mieste pradėjo dirbti ir Panevėžio viešoji biblioteka Nr. 2. Po karo mieste veikė ir dvi pirkios skaityklos, turėjusios po 1 stalą ir dešimt taburečių. Remiantis 1948 metų planais, Panevėžyje dar planuota atidaryti dvi bibliotekas.
1949 metais bibliotekos savo veiklą tęsė. Biblioteka Nr.1 turėjo 15 kilnojamųjų bibliotekėlių ir 1 642 skaitytojus. Šios bibliotekos fonduose buvo 12 283 knygos. Biblioteka Nr. 2 1949 metais turėjo 2 077 knygas. 1949 metais Panevėžyje veikė ir biblioteka Nr.3. Jau po metų augo ir knygų, ir skaitytojų skaičius. Pavyzdžiui, biblioteka Nr. 2 jau turėjo daugiau nei 3 500 spaudinių. Pasak D. Pilkausko, tik 1950 metais atsirado 2 klubai-skaityklos.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos istorija byloja, kad okupacijos metais sukurta visiškai kito turinio biblioteka, nei kad buvo tarpukariu. Ji tapo sovietine.
1945 metais toliau naikinti bibliotekos fondai – tęsiamas dar prieš karą 1940 metais pradėtas procesas. Biblioteka skelbia, kad per penkerius metus – nuo 1945 iki 1950 metų – iš fondų išimta 25 762 egzemplioriai sovietinei ideologijai nepriimtinų knygų.
Taip netekta praktiškai visų knygų fondų, sukauptų tarpukariu, o nauji formuoti jau remiantis sovietmečio ideologija. Buvo išleistas Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas, pagal kurį paskirtas nemokamas privalomas spaudinių egzempliorius. Nepaisydami draudimų, bibliotekos darbuotojai vis tiek kaupė tarpukario knygas, jas rodė žmonėms.
Pokariu nukentėjo ir Panevėžio kraštotyros muziejus. D. Pilkauskas sako, jog 1949 metais tuomečiam muziejaus direktoriui nurodyta išimti iš fondų menkaverčius eksponatus.
„Iš liaudies meno skyriaus išimami beidėjiški eksponatai. Taip sunaikinta nemažai vertingų kūrinių“, – apgailestauja jis.
1950 metais muziejus turėjo 23 tūkst. eksponatų. Muziejininko teigimu, jame buvo Didžiojo Tėvynės karo partizanų skyrius, socialistinės statybos skyrius, etnografijos, archeologijos, liaudies meno, gamtos, Marytės Margytės atminimo kampelis.1953 metais Panevėžio kraštotyros muziejuje buvo sudaryti trys skyriai – ikirevoliucinis, sovietinio laikotarpio ir gamtos skyrius. Veikė neetatinių lektorių grupė. Jais dirbo 7 mokytojai, 4 vadovaujantys darbuotojai, 4 medicinos darbuotojai, 7 advokatai, 4 agrotechnikos specialistai. Iš viso 26 lektoriai.
Daugėjo veiklos
1947 metų pabaigoje Panevėžyje pradėjo veikti kultūros namai.
Juose buvo meno saviveiklos, šokių, dramos ir choro būreliai, tačiau, pasak D. Pilkausko, labai didelė vadovų kaita.
1948 metų pabaigoje Panevėžyje pradėta kurti organizacija kultūros ir poilsio parkas Skaistakalnyje, paskirtas vadovas. Jų organizuojami renginiai taip pat išnaudoti ideologijai. 1949 metų liepos mėnesį šio kultūros ir poilsio parko darbuotojai liepos 17-ąją aviacijos dienai paminėti Skaistakalnyje organizavo masinius šokius ir surengė 4 koncertus. Po savaitės buvo organizuoti šokiai jūrų laivyno dienai. Dar po savaitės vyko šokiai ir koncertas, skirti geležinkelininkų dienai. Šis parkas veikė tik šiltuoju metų laiku – nuo gegužės 1 iki rugsėjo 1 dienos.
1951 metais miesto Kultūros ir švietimo skyriaus žinioje buvo Kraštotyros muziejus, masinė biblioteka, kultūros namai, kultūros ir poilsio parkas, vaikų biblioteka, 3 klubai-skaityklos, iš kurių 1 stacionari ir 2 kilnojamosios.
1951–1952 metais mieste aktyviai dirbo kultūros namai. Tuo metu čia veikė dramos, liaudies šokio, choro, styginių instrumentų, siuvimo, kirpimo rateliai. Dramos būrelį lankė kone trys dešimtys žmonių, liaudies šokius – 26. D. Pilkauskas pasakoja, kad 1952 metais organizuotos trys laidos siuvimo ir kirpimo kursų, kuriuos baigė 57 asmenys. 1952 metais Panevėžyje veikė trys klubai ir skaityklos – Ramygalos, Senamiesčio gatvėse ir kolūkyje „Vienybė“.
Daiva SAVICKIENĖ
