Baigiantis Antrajam pasauliniu karui, sparčiai artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, nežinomybė prislėgė visus Lietuvos piliečius, tarp jų – ir šalies dvasininkus.
Vyskupas K. Paltarokas lyginamas su Vokietijos kardinolu Faulhaberiu, pasižymėjusiu Bažnyčios gynėju nacizmo metais.
Tuo metu skleidžiama tiek vokiečių, tiek pozityviai nuteikianti Atlanto chartijos propaganda lietuviams sėjo žinojimą arba nežinomybę, baimę arba drąsą. Nuolat sklindantys įvairūs gandai kėlė visuotinę paniką, daug žmonių ketino bėgti iš Lietuvos.
Iš įvairių pusių it maras plintanti propaganda kone kiekvienam lietuviui įskiepijo nerimą ir privertė rinktis – tėvynė ar nežinomybė.
Lietuvių istoriko Broniaus Kviklio Amerikoje surinktais ir paskelbtais duomenimis, 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė gana daug kunigų. Vien tik Vilkaviškio vyskupija neteko daugiau nei 90 dvasininkų.
Iš Panevėžio vyskupijos pasitraukė kunigai Vytautas Balčiūnas, Jonas Burkus, Jonas Gasiūnas, Jonas Gutauskas, Feliksas Jokubauskas ir kiti. Lietuvą paliko ir Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, ir jo pagalbininkas vyskupas Vincentas Brizgys, ir Vilkaviškio vyskupijos arkivyskupo pagalbininkas Vincentas Padolskis.
Praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų po lemtingos 1944-ųjų vasaros, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, kanauninkas, profesorius, teologijos daktaras kunigas Kęstutis Žemaitis, išnagrinėjęs to meto įvykius, ieškojo atsakymo į klausimą, kas tai buvo – ar dvasininkų tremtis, ar pabėgimas? Juolab kad mažai skiriama dėmesio lietuvių tremčiai į Vakarus 1944 metais, nors tiriamas ir vertinamas sovietų okupacijos laikotarpis.
Tai, anot profesoriaus, buvo gana lemtingas metas ir visai Lietuvai, ir šalies Katalikų bažnyčiai. Norint atsakyti į minėtąjį klausimą, pasak teologijos daktaro, pirmiausia reikia prisiminti vokiečių elgesį okupuotame krašte ir tai, kas buvo 1944 metų rugpjūtį Lietuvoje, ypač jos vakarinėje dalyje.
Mirties linija
Bolševikams okupavus Lietuvą, prelatas, visuomenininkas Vladas Butvila savo pamoksluose uoliai gynė nekaltus žmones. Už tai buvo areštuotas ir pasiųstas į Sibirą
Gerokai išvargintiems dėl nenuspėjamo sovietų elgesio Lietuvos gyventojams nacių okupacija bent iš pradžių atrodė teikianti daugiau vilčių. Vyskupai galėjo laisviau atlikti savo pareigas. Kadangi sovietai niekino Bažnyčią, naujųjų okupantų laikysena buvo tarsi išvaduotojų.
Žmonės džiaugėsi ir nesigailėjo, kad žlugo raudonasis režimas. Vokiečiams užėmus Lietuvą, prasidėjo naujas gyvenimas – buvo atkurtos visos anksčiau buvusios seminarijos, pradėjo veikti katalikų organizacijos (jos sovietų okupacijos metais buvo draudžiamos), kunigai galėjo laisviau dirbti pastoracinį darbą, netrūko norinčiųjų studijuoti seminarijose. Tačiau naujais „išvaduotojais“ greitai buvo nusivilta. Okupantai pradėjo persekioti žydus, juos žudyti, areštuoti lietuvius, ramiai gyventi negalėjo Vilniaus krašto lenkai.
Kaip pasakoja K. Žemaitis, situacija pasikeitė 1944 metais. Vasarą fronto linija kraštą padalijo pusiau: nuo Žemaitijos iki Vilkaviškio. Ši mirties linija didžiule savo jėga griovė ir naikino visa, kas tik pasitaikė jos kelyje.
Vietiniai gyventojai atsidūrė nežinioje. Jie buvo tarp didžiulių ir viena kitai žiaurumu nenusileidžiančių okupacijų. Nemaža dalis žmonių nuo fronto grėsmės traukėsi į Vakarus ar buvo prievarta iškeldinami dėl karo veiksmų, kiti bėgo nuo grėsmingai besiartinančios naujos sovietų okupacijos.
Atskirti nuo savo krašto
Tačiau, pasak profesoriaus, toks vaizdas gali suklaidinti istoriką, nes galima pamanyti, kad žmonės traukėsi tik priverstinai. Pralaiminti vokiečių karinė valdžia propagandos sumetimais ragino ir netgi vertė vyskupus, kunigus, inteligentus ir paprastus ūkininkus trauktis į Vokietiją. Klausimas – kam to reikėjo?
„Tai buvo tarsi bandymas paslėpti žiaurius nusikaltimus – žydų žudynes, įvairių tautybių žmonių kankinimus, sudarant įspūdį, kad sovietų okupacija Lietuvos gyventojams daug grėsmingesnė ir jie kuo greičiausiai traukiasi su vokiečių kariuomene, kaip jiems priimtinesne. Naciai siekė tikslo: tegul pasaulyje susidaro opinija, kad daugelis šviesių žmonių bėga nuo bolševikų. Čia yra daugelio tironų logika: tegul kiti apie juos mano geriau“, – „Sekundei“ teigė K. Žemaitis.
Anot profesoriaus, nacių politika ir antrosios sovietų okupacijos grėsmė nulėmė daugelio lietuvių savanorišką ar prievartinį pasitraukimą į Vakarus. Žmonės buvo verčiami trauktis, evakuojami iš fronto zonos, patys bėgo nuo naujos sovietų okupacijos ar tiesiog laikinai norėjo išvengti karo veiksmų, bet pasitraukę liko ilgiems dešimtmečiams atkirsti nuo savo krašto.
Anot K. Žemaičio, po daugelio metų nėra lengva pasakyti, kokią galimybę išvengti tremties turėjo dvasininkai, koks jų pasirinkimas būtų buvęs naudingesnis tėvynei – bet kokiu būdu stengtis likti Lietuvoje ir būti sunaikintam ar pasitraukti ir veikti ne tik Bažnyčios, bet ir savo tautos labui. K. Žemaičio albumo nuotr.
„Po daugelio metų nėra lengva pasakyti, kokią galimybę išvengti tremties į Vakarus turėjo vyskupai ir daugelis kunigų, koks jų pasirinkimas būtų buvęs naudingesnis Lietuvai – bet kokiu būdu stengtis likti savo šalyje ir būti sunaikintam ar pasitraukti ir veikti ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos labui. Būtų klaidinga visus pasitraukusiuosius į Vakarus vertinti vienodai. Kiekvienas turėjo savo motyvus ir veikė skatinamas skirtingų aplinkybių. Viena yra aišku, kad pasitraukusieji ar prievarta vokiečių karinės valdžios išvežti į Vokietiją vyskupai ir kunigai buvo labai svarbūs ir reikalingi dvasios vadai didžiulėse pabėgėlių bendruomenėse, o vėliau – lietuvių parapijose. Tačiau dabar galime teigti, kad itin didelės pagarbos verti tie, kurie rizikuodami gyvybe liko su savo ganomaisiais ir kartu su jais nešė naujos okupacijos kryžių“, – teigia profesorius.
Informacija keitė gyvenimus
Pasak K. Žemaičio, viena propaganda sklido baigiantis karui, kita – paskelbus Atlanto chartiją.
„Artėjant frontui, vokiečiai sakė, kad reikia trauktis nuo bolševikų. Ir ta propaganda buvo labai veiksminga, nes žmonės prisiminė Telšiuose Rainių tragediją, Suvalkijoje – Budavonės ir kitus kankinius. Kai kurie Suvalkijos žmonės manė, kad bėga ne iš Lietuvos, bet nuo fronto, ir pasitraukę bus tik savaitę kitą. Esą frontas sustos prie Rytprūsių sienos, vokiečiai kapituliuos, rusai pasitrauks iš Lietuvos, taigi visi vėl grįš į tėvynę. Vokiečių propaganda kai kuriuos žmones pastūmėjo trauktis. Tą byloja ir arkivyskupo Juozapo Skvirecko, vyskupo Vincento Brizgio, Vincento Padolskio, prelato Lado Tulabos istorijos. Kaip pasakoja šie dvasininkai, jie buvo paraginti lipti į sunkvežimį ir važiuoti į Eitkūnus. Vyskupų biografijos faktai byloja apie tai, kad vokiečių valdžios atstovai atvyko į kuriją Kaune ir pasakė: prašom ruoštis išvažiuoti. Arkivyskupas Skvireckas užsirakino savo kambariuose ir neįleido vokiečių. Vyskupas Brizgys paaiškino, kad arkivyskupas nesitrauks, bet buvo įsakymas arkivyskupą išgabenti iš Lietuvos“, – pasakojo profesorius.
Negatyvi propaganda nulėmė ne vieno lietuvio likimą. Tačiau buvo ir pozityvi propaganda – Vakarų valstybės skelbė, kad Lietuva taps laisva. Jos žmonėms įkvėpė viltį, kad visa tai išsipildys ir jie grįš į laisvą šalį.
1941 metų rugpjūtį tarp JAV prezidento Franklino D. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Vinstono Čerčilio pasirašyta Atlanto chartija tapo vienu pagrindinių antihitlerinės koalicijos programinių dokumentų, kuriame buvo susitarta kariauti iki visiško agresorės sutriuškinimo.
Atlanto chartija svarbi Lietuvos istorijoje tuo, kad joje buvo įsipareigota atkurti visas iki karo egzistavusias suverenias valstybes, vadinasi, buvo žadama sugrąžinti ir Baltijos šalių valstybingumą. Ši chartija buvo vienas iš pokario partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje skatinusių veiksnių, teikęs viltį dėl Vakarų intervencijos.
Aktyvūs Panevėžio dvasininkai
Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys, tyrinėjęs Panevėžio vyskupijos dvasininkų visuomeninę veiklą nacių okupacijos metais, teigia, kad tuo metu Katalikų bažnyčios dvasininkai turėjo geresnes visuomeninio veikimo sąlygas, negu pirmosios sovietų okupacijos ir aneksijos metais.
Anot A. Bubnio, svarbiausios Panevėžio vyskupijos dvasininkų viešojo veikimo kryptys buvo aktyvi parama šelpimo ir socialinės rūpybos akcijoms, blaivybės propagavimas, bolševizmo aukų minėjimas ir pagerbimas.
Labai svarbi, tačiau slapta ir nematoma veiklos sritis buvo pagalba persekiojamiems žydams. Panevėžio vyskupijos dvasininkai, paskatinti vyskupo K. Paltaroko, aktyviai įsijungė į Panevėžio miesto, apskrities ir apygardos Savitarpinės pagalbos komitetų veiklą, energingai agitavo parapijiečius aukoti pinigus, drabužius, maisto produktus nuo karo nukentėjusiems ir skurstantiems žmonėms, neturtingiems moksleiviams ir daugiavaikėms šeimoms.
Dėl aktyvios dvasininkų paramos Savitarpinės pagalbos komitetams šelpimo ir socialinės pagalbos reikalams pavyko surinkti šimtus tūkstančių reichsmarkių ir paremti vargstančius žmones. Dalį paaukotų lėšų Panevėžio vyskupija skirdavo ne tik savo vyskupijos tikintiesiems, bet ir bendriems Lietuvos reikalams – Kauno kunigų seminarijai, misijoms Rusijoje, Vilniaus studentams.
Istoriko teigimu, dvasininkų rūpinimąsi tautos gerove ir sveikata liudija aktyvus blaivybės propagavimas. Vyskupijos dvasininkų humanizmas ir ryžtas dar labiau atsiskleidė, kai buvo gelbėjami žydai.
Daugelio vyskupijos parapijų kunigai, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiais būdais stengėsi padėti pasmerktiems mirti žydams – išduodavo fiktyvius dokumentus, slėpdavo juos klebonijoje arba padėdavo įsikurti pas patikimus žmones. Kai kurie kunigai už paramą žydams sumokėjo savo gyvybe arba laisve. Pilietinio nepaklusnumo okupacinei valdžiai akcija reikėtų laikyti ir vyskupijos vadovybės atsisakymą atiduoti sunaikinti bažnyčių varpus.
Teroras sklido kaip maras
A. Bubnys teigia, kad bolševikų teroras Lietuvoje skaudžiai palietė įvairius visuomenės sluoksnius, tarp labiausiai nukentėjusių buvo ir Katalikų bažnyčios dvasininkai. Iki 1941 m. birželio 6 d. Lietuvoje buvo įkalinti 47 dvasininkai ir vienuoliai, 35 buvo ištremti arba išvežti į lagerius. Nacių ir sovietų karo pirmomis dienomis iš Lietuvos besitraukiantys raudonarmiečiai ir komunistai žiauriai nužudė 17 kunigų, tarp jų ir du iš Panevėžio vyskupijos – Zarasų kleboną Stanislovą Baltrimą ir Rokiškio kunigą Benediktą Šveikauską.
Panevėžio apskrities ir vyskupijos gyventojai taip pat smarkiai nukentėjo nuo bolševikų teroro. 1941 m. birželio 10 d. duomenimis, Panevėžio kalėjime buvo kalinami 248 žmonės, iš jų daugiau kaip šimtas buvo politinių kalinių.
Per birželio 14-osios trėmimus iš Panevėžio apskrities deportuota 221 šeima. Besitraukdami iš Panevėžio miesto ir apskrities čekistai ir raudonarmiečiai masiškai žudė civilius gyventojus. 1941 m. birželio 25 d. netoli Panevėžio cukraus fabriko jie sušaudė 19 žmonių. Kitą dieną sovietų kariuomenės dalinio štabo rūsyje buvo žiauriai nukankinti trys Panevėžio ligoninės gydytojai.
Bolševikų nužudytų žmonių kūnai buvo sunešti į Panevėžio katedros rūsį, vėliau įvyko iškilmingos bolševikų aukų laidotuvės
Per jas katedros klebonas Povilas Šidlauskas pasakė pamokslą ir pasmerkė raudonąjį terorą. Sugrįžę sovietai už tai P. Šidlauską nuteisė 10 metų kalėti lageriuose ir konfiskavo turtą.
Linas JOCIUS
Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.
