Kaip informacinio karo dalis, propaganda nėra naujas reiškinys. Jau nuo seniausių laikų ja buvo apeliuojama į žmonių jausmus. Tačiau dar niekada propaganda nebuvo tokia agresyvi ir grėsminga, kaip dabar. Nors nemažai skeptikų teigia, kad propagandos burbulas per daug išpūstas ir lietuviai puikiai sugeba atskirti pelus nuo grūdų, vis dėlto pripažįstama, jog tai prilygsta žaidimui su ugnimi.
Yra nuomonių, kad Rusijos propaganda pernelyg sureikšminama, ją nesunku atpažinti iš Vladimiro Putino šlovinimo, bet iš tiesų propagandos tikslas gilesnis – sėti nihilizmą ir nepasitenkinimą savo valstybe. ARCHYVO nuotr.
Nenutrūkstamu srautu
Rusijos propagandos mašinos velenas nepriklausomoje Lietuvoje sukasi jau daugiau kaip porą dešimtmečių. Gal tiksliau būtų sakyti, kad propaganda nuo sovietmečio laikų taip ir nebuvo išnykusi, tik pakeitė pavidalą.
Šiuolaikinė propaganda daug modernesnė nei akivaizdus melas, todėl pavojingesnė. Ir nors nemaža dalis lietuvių jau įgijo imunitetą Kremliaus pasakoms, kai kurios visuomenės grupės tokio atsparumo neturi.
Iš sovietmečio propagandos mašinos paleistas mitas, kad jeigu ne Rusija, Lietuva ir kitos Baltijos valstybės būtų nuskurdusios ar net išnykusios, gajus ir dabar. Vis dar galima išgirsti, kad „prie ruso“ buvo geriau.
Dar Josifas Stalinas yra pasakęs, kad, norint sunaikinti valstybę, pirma reikia sugriauti jos gyventojų pasididžiavimą savo tautos praeitimi, ir tai dėsningai daroma jau daugybę metų. Intensyvaus informacinio karo rezultatas matyti puikiai: Kremliaus ilgai ruporai bandė įteigti, kad lietuviai yra nevykėlių tauta, tad natūralu, jog daugelis tautiečių savo valstybę vertina neigiamai.
Tad vienas iš svarbiausių šiandienos iššūkių – rasti veiksmingus skiepus nuo agresyviai brukamos propagandos. Kaip teigė Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus analitikas Vytautas Keršanskas, suaktyvėjus Rusijos propagandistams, praktiškai visos jėgos buvo nukreiptos į viešąją erdvę – kad žmonės būtų informuoti. Tačiau pastebėta, kad geresnių rezultatų pasiekiama bendraujant ir diskutuojant įvairiomis temomis tiesiogiai su žmonėmis. Tad jau ne vieneri metai rengiami projektai su bibliotekomis ar Trečiojo amžiaus universitetais.
„Vadinamuosius chrestomatinius propagandos pavyzdžius lietuviai nesunkiai atpažįsta. Didesnė problema yra gudriai paslėpta propaganda, kai pasakoma tik dalis tiesos, parankios propagandistui, o kita dalis tiesiog nutylima“, – pasakojo V. Keršanskas.
Melo kojos trumpos
Puikus to pavyzdys – praėjusiais metais Vladimiro Putino Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaidai duotas interviu. Jame Rusijos prezidentas užsimena, kad lietuvių beliko vos pusantro milijono, nors dar prieš pabėgant iš Sovietų Sąjungos jų buvo tris su puse milijono.
Nors visi žino, kad tai netiesa, tačiau ši žinia paliečia labai jautrią Lietuvos visuomenės stygą – emigraciją. Taip tarsi siunčiama žinutė, kad mūsų šalis yra nevykėlių valstybė, nes per ketvirtį amžiaus jos valdžia nesugebėjo savo žmonėms sukurti gerovės, todėl jie masiškai palieka šalį ar pakelia ranką prieš save.
„Taip manipuliuojama gana dažnai, deja, tokio pobūdžio propagandą atpažinti daug sunkiau. Todėl norisi paskatinti žmones kritiškiau vertinti tokias informacines žinutes, o jų pastaruoju metu labai padaugėjo“, – pažymi analitikas.
Kartais propagandinės žinutės taip primityvios, kad kelia šypseną, tačiau nežinantiesiems tikro konteksto jos perduoda kiek kitokią žinią. Prieš porą metų vienas Rusijos televizijos kanalas parodė reportažą, kad neva „Misija Sibiras“ nariai iš tiesų yra turistai, lankantys Antrojo pasaulinio karo aukas ir planuojantys rengti misijas, kuriose būtų pagerbtas sovietinių karių atminimas.
Šis reportažas buvo parodytas Rusijos auditorijai, neva lietuviai yra dėkingi išvaduotojai Rusijai, tačiau taip buvo sutryptas Lietuvos tremtinių atminimas. Iškraipyti istoriją, sumenkinti svarbias pergales rusų propagandistai labai mėgsta, nes pasėjus bent menkiausią abejonės grūdą galima nesunkiai ištirpdyti pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo valstybe.
Skirtingi iššūkiai
Kalbant apskritai apie propagandą, labai svarbus informacinis raštingumas. Deja, Lietuvoje jis nėra labai aukštas: nėra daug iniciatyvų, kurios skatintų kritiškiau vertinti ir analizuoti informaciją, tikrinti šaltinius. Tyrimai rodo, kad nuo dviejų pagrindinių kriterijų priklauso, kaip žmogus gebės „skaityti“ ir vertinti propagandą. Tie kriterijai – ekonominė žmogaus situacija ir požiūris į sovietmetį.
„Propaganda yra kaip radiacija – kurį laiką net nejusi, kaip ji tave veikia, bet kai pamatysi rezultatą, žala jau bus padaryta neatitaisoma“, – sako V. Keršanskas. DELFI nuotr.
Nors iš dalies šie du kriterijai tarsi persidengia, tačiau nustatyta, kad žmonės, gaunantys mažas pajamas, turintys žemesnį išsilavinimą, gyvenantys regione, kur mažesnės galimybės prieiti prie skirtingų informacinių šaltinių, yra linkę ne taip kritiškai vertinti propagandą ir tai, kad galbūt jiems siunčiama žinutė nėra teisinga ir skirta jais manipuliuoti. Be abejo, tarp tokių patenka ir tie, kurie linkę geriau vertinti sovietmetį. Nors tokių mažėja, bet jų vis dar yra apie penktadalis visuomenės.
„Tai labai smarkiai koreliuoja su ekonomine situacija, nes, pavyzdžiui, 2012 metais net 40 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad sovietmečiu buvo geriau. Tai galima paaiškinti tuo, kad sovietmečiu turėjome nedaug, bet viskas buvo stabilu, užtikrinta, aišku: darbas, butas, mašina, sodas. O užklupus krizei daugelio gyvenimo pagrindas susiūbavo“, – kalbėjo propagandos ekspertas.
Jaunosios kartos, kuriai sovietmetis žinomas tik iš vadovėlių ar tėvų pasakojimų, santykis su propaganda visai kitoks. Pagrindinė jų problema – kritinio mąstymo stoka vartojant medijas.
Tyrimai rodo, kad pagrindiniai jaunimo žiniasklaidos šaltiniai yra socialiniai tinklai – apie 60–70 proc. vaikinų ir merginų kasdien vartoja socialinius tinklus kaip pagrindinį informacijos šaltinį. Tuo ir naudojasi Kremliaus ruporai. Paprastai propagandistai kuria puslapius, nieko bendro neturinčius su propaganda, bet patrauklius jaunimui. Pavyzdžiui, „Geriausių filmų dešimtukas“ ar „Pamatyk, ką juokingo padarė superžvaigždė“. Tačiau kai šie puslapiai prisijaukina auditoriją, pradedamos integruoti propagandinio turinio žinutės. Taip pat gana plačiai išnaudojami ir socialinių tinklų algoritmai, kai atsidarius vieną vaizdo siužetą paskui yra siūlomi propagandistams palankūs vaizdeliai.
„Vyresnio amžiaus žmonėms pagrindinis informacijos šaltinis yra televizija, o jaunas žmogus jau yra interneto vartotojas, todėl susiduriama su skirtingais iššūkiais. Tad ir skirtingo amžiaus auditorijai kalbėjimas apie propagandą, kaip ją atpažinti ir neįkliūti į jos spąstus yra kitoks“, – pabrėžė pašnekovas.
Kita informacinė realybė
Propaganda dabar kaip niekad išplėtota, tad reikia daug domėtis, analizuoti, lyginti ir gilintis. Kad tai nėra tik nekaltas melas, parodė neseni įvykiai Ukrainoje.
Tiesa, Rusija supranta, kad rizikinga žengti tokį patį žingsnį, kaip Ukrainoje, Lietuvoje ar bet kurioje kitoje Baltijos valstybėje, nes joms už nugaros stovi daug sąjungininkių. Tačiau suvokia, kad informacinis karas gali būti ne ką mažiau veiksmingas, todėl tam skiria milžiniškų investicijų.
„Propaganda yra kaip radiacija – kurį laiką net nejusi, kad ji tave veikia, bet kai pamatysi rezultatą, žala jau bus padaryta neatitaisoma. Propaganda mus persekioja nuo pat nepriklausomybės atgavimo, jau nekalbant apie sovietmetį. Tik visi buvo linkę manyti, kad kol geopolitinė situacija rami, tol ji nekelia jokio pavojaus. Bet kai Ukrainoje prasidėjo visi tie negražūs dalykai, buvo pradėta kalbėti, kad tai yra tam tikras iššūkis ir problema“, – tvirtino V. Keršanskas.
Kad propaganda iš tiesų veikia kai kuriuos žmones, anot analitiko, puikiai matyti iš kai kurių visuomenės nuostatų tam tikrais klausimais ar net rinkimų rezultatų. Tai, kad Algirdas Paleckis antrajame rinkimų į Seimą ture vos nelaimėjo rinkimų – surinko 45,5 proc. balsų ganėtinai nedideliame rajone, – rodo, jog Lietuvoje yra probleminių vietų, kur žmonės gyvena kitoje informacinėje realybėje.
„Šią vasarą Rytų Europos studijų centro užsakyti tautinių mažumų tyrimo rezultatai nustebino: V. Putinas yra vertinamas geriau nei mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai labai rimtas signalas, jis verčia mąstyti, ar mūsų tautinių mažumų integravimo bei apskritai visuomenės vientisumo politika veikia. Pagaliau tai tampa ir nacionalinio saugumo problema. Juk Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu yra pasakęs: žinome visas konvencines karines priemones, bet matome, kad šiuo metu fotoaparatas, diktofonas ir vaizdo kamera yra ne ką prastesni ginklai“, – pasakojo analitikas.
Vaistų nėra
Informacinis karas tuo ir pavojingas, kad bet kada gali peraugti į rimtesnius karinius konfliktus. Pasak V. Keršansko, šis karas turi tam tikras stadijas: jeigu visuomenė atspari propagandai, internetiniai troliai, kaip vadinami propagandistai, „masažuoja“ tam tikras visuomenės grupes, kol jų nuomonė tam tikrais klausimais tampa „neutrali“.
Tada prasideda antrasis etapas, kai ši nuomonė pradedama formuoti propagandistams reikiama linkme. Ir trečioji stadija, kai tos visuomenės grupės yra aktyvuojamos ką nors daryti, pavyzdžiui, balsuoti už propagandistui palankią partiją, protestuoti ar kelti nestabilumą visuomenėje.
„Visai nesenas pavyzdys, kai kilo didelis skandalas dėl Vokietijoje pabėgėlio išprievartautos mažos rusų mergaitės. Rusų diaspora šimtais išėjo į gatves protestuoti, kad Vokietijos valdžia nieko nedaro. Tai tapo tarptautine dviejų šalių problema. Bet netrukus paaiškėjo, kad tai tebuvo išpūstas propagandinis burbulas ir neva nukentėjusi mergaitė prisipažino buvusi priversta meluoti. Taigi jau dabar yra apraiškų, kad kartais įjungiamas ir trečiasis etapas. Nors Kremlius Lietuvoje vykdo tik pirmuosius du, tai yra „apdirbinėjami“ žmonių protai, į propagandą reikia žiūrėti labai rimtai“, – kalbėjo specialistas.
Deja, paprasto ir tiesaus atsakymo, kaip kovoti su propaganda, nėra. Kaip ir niekas dar neatrado skiepų nuo šio vėžio. Iki šiol pagrindinis kovos įrankis buvo propagandą skleidžiančių rusiškų kanalų draudimas. Kaip parodė praktika, tai nėra veiksminga.
„Trumpuoju laikotarpiu ši priemonė gera, nes ji parodo, kad mes nesitaikstysime su brutalia propaganda savo valstybėje, ir tai buvo būtina padaryti. Bet draudimai jokiu būdu nesprendžia problemos, ypač šiais laikais, kai informacijos šaltinių labai daug. Juk visų neuždrausi, kaip šaltojo karo metu neužsidarysi už geležinės uždangos“, – teigė V. Keršanskas.
Skurdas ir atskirtis – propagandos nešėjai
Visų bendras tikslas turėtų būti kritinio mąstymo ugdymas, medijų raštingumas, istorinio atminimo ir patriotiškumo ugdymas. Tai turėtų būti ugdoma jau mokyklos suole. Anot propagandos eksperto, Lenkijoje ši problema yra minimali, nes čia labai stiprus patriotiškumo ugdymas. O kai žmonės puikiai pažįsta savo valstybės šaknis ir yra „užpildyti“ teisingu turiniu, paneigti primityviąją propagandą nesunku. Bet tai yra labai ilgas kelias, turės pasikeisti dar ne viena karta, kol lietuviai pradės didžiuotis savo valstybe.
Be abejo, galima imtis ir kitokių priemonių, pavyzdžiui, Ukrainoje yra specialiai sukurtas internetinis puslapis, kuriame dekonstruojama Rusijos propaganda ir atskleidžiama visa tiesa. Tokios iniciatyvos, išviešinančios melą, bet nebandančios primesti savo požiūrio, parodančios tik faktus, prisideda prie propagandos mažinimo. Bet vienos kurios nors priemonės neužtenka. Turi būti visas jų kompleksas, kad visuomenė taptų atspari kitos šalies ideologijai.
„Trumpalaikių receptų, kurie padėtų išvengti propagandos, tikrai nėra. Tiesiog reikia nuolat šviesti žmones, su kuriomis grėsmėmis jie gali susidurti, ugdyti jų kritinį mąstymą ir patriotiškumą. Be abejo, ne mažiau svarbi ir ekonominė šalies situacija. Akivaizdu, kad visuomenės grupės, kurios jaučiasi ekonomiškai stabiliai ir patenkintos savo gyvenimu, yra mažiau paveikios propagandai“, – sakė analitikas.
Tad vienas iš svarbių žingsnių kovojant su propaganda turėtų būti bendra ekonominio vystymosi politika, kuri turėtų aprėpti labiausiai socialiai atskirtų visuomenės grupių problemas. Ir tai nėra tik tautinės mažumos, į atskirtųjų kategoriją patenka ir regionų gyventojai, susiduriantys su nepritekliumi. Deja, tai jau reikalauja politinių ir ekonominių sprendimų.
„Jeigu jūs esate tikri, kad propagandą nesunkiai galite atpažinti ir esate jai atsparūs, dar nereiškia, jog taip mąsto visa visuomenė. Todėl reikia stebėti, kaip skirtingos jos grupės reaguoja į Rusijos skleidžiamą melą, nes socioekonominė atskirtis yra pagrindinė priežastis, kodėl kai kurie žmonės propagandai jautresni. Bendras nusivylimas valdžia, politika ir apskritai gyvenimu lemia, kad atsparumas propagandiniam melui yra mažesnis“, – apibendrino V. Keršanskas.
Linas JOCIUS
