Sovietmečiu kurta iliuzija apie šviesų rytojų triukšmingai sudužo, tačiau kelis dešimtmečius į galvas grūstas melas paliko savo pėdsakų.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Nerija Putinaitė sako, kad sovietmečiu propaganda įgavo neigiamą prasmę, nes buvo didelis atotrūkis tarp sprendimų ir tikrovės.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Nerija Putinaitė
sako, kad sovietmečiu žodžiui „propaganda“ nebuvo, kaip dabar, suteikiama negatyvi reikšmė.
Docentės teigimu, tada pati valdžia kaip propagandą įvardijo ideologinius rašinius, raštus ir pan. Paprasčiausia propagandos reikšmė buvo žinių skleidimas.
Pasak N. Putinaitės, tai buvo viena pagrindinių užduočių. Pavyzdžiui, Maskvoje vykstant partijos suvažiavimams, buvo priimami įvairūs nutarimai, dokumentai, o respublikos turėdavo nutarimus įgyvendinti, su jais supažindinti ne tik komunistų partijos narius, bet ir visus gyventojus. Kaip ir su priimtais planais.
„Tas žinių skleidimas žmonėms ir buvo suvokiamas kaip propaganda. Kitaip tariant, nedemokratinėje, totalitarinėje šalyje esanti viena partija buvo suinteresuota, kad žmonės dalyvautų tuose procesuose, vadinasi, gyventojus reikėjo supažindinti su svarbiausiais partijos sprendimais“, – sako docentė.
Tas žinias Lietuvoje ir kitose tuometėse respublikose skleidė „Žinijos“ draugijos. Tai buvo ir vietinių komunistų partijų, pavyzdžiui, Lietuvos komunistų partijos, reikalas. Radijas ir televizija buvo pagrindiniai propagandos šaltiniai, tačiau buvo ir kitų kanalų.
Pasak N. Putinaitės, daugelis dar prisimena ideologinius susirinkimus gamyklose ir įstaigose – buvo skaitomos paskaitos apie aktualiausius sprendimus, pateikiama informacija ir pan. Tai daryti buvo specialiai išmokyti lektoriai. Žmonės, skleidę propagandą, įvardyti kaip propagandininkai.
Anot N. Putinaitės, propaganda neigiamą prasmę neformaliai tuomet įgavo todėl, kad buvo labai didelis atotrūkis tarp sprendimų ir tikrovės, tarp to, kaip buvo aiškinama ir kaip suprantama.
„Žmonės matė, kad sprendimai, priimami Maskvoje, su realiomis problemomis, realiu gyvenimu, jų rūpesčiais neturi nieko bendra, todėl ta propaganda įgavo neigiamą atspalvį, nes ji buvo kaip ideologizacija – tam tikros ideologijos, tam tikro požiūrio į pasaulį primetimas, tam tikro žmogaus vaidmens tame pasaulyje primetimas“, – pasakoja docentė.
Jos teigimu, propagandos pobūdis buvo prievartinis. Pati komunizmo idėja yra propagandinė, nes žmonėms buvo stengiamasi kalbėti apie komunizmą taip, kad patikėtų. Sovietinės propagandos esmė buvo ta, jog žinias reikėjo kuo dažniau kartoti, kad žmonės patikėtų. Naciai taip pat vartojo tas pačias technologijas – daug kartų kartojant tą pačią žinią, po kurio laiko tarsi tuo patiki.
Nepaisant to, žmonės jautė, kad tai prievarta, brukimas, kad nėra su jais diskutuojama, nėra argumentuojama. Tad į politiką žiūrėta kaip į prievartą, kaip į svetimą dalyką.
Pasak N. Putinaitės, svarbu ir tai, kad Lietuvoje buvo okupacija, ir žmonės tą suvokė, vertino kaip okupacinės valdžios prievartą. Yra žinoma, kad Lietuvos komunistų partija stengėsi parodyti, kad tos blogybės ar nepatogumai atkeliauja iš Maskvos, o čia tik realizuojama.
Nepasitikima politikais
Sovietinės propagandos pasekmes jaučiame iki šiol. Pasak N. Putinaitės, politinis veikimas sovietmečiu suaugo su įsivaizdavimu, kad tai yra melas, kad tai, ką politikai deklaruoja kaip savo programas, yra pramanas, arba bent jau reikia labai įtariai vertinti, nes tai dažniausiai – mėginimas apgauti žmones ar pateikti jiems kaip tiesą tai, kas nėra tiesa.
„Toks stereotipas, nepasitikėjimas tuo, ką deklaruoja politikai, – tai turbūt didžiausia sovietinės propagandos pasekmė“, – mano docentė.
Jos teigimu, politikų kalbos vertinamos labai įtariai, su nepasitikėjimu, manant, kad galbūt slypi kažkoks interesas, nenaudingas žmonėms, tačiau labai gražiai pristatomas. Sovietinė propaganda diskreditavo ryšį tarp visuomenės ir politikų, tarp visuomenės ir valdžios aparato.
„Manyčiau, kad iki šiol likęs labai didelis, palyginti su kitomis šalimis, žmonių nepasitikėjimas valdžios atstovais Lietuvoje eina iš senųjų laikų. Į tai, kas vyksta viešumoje, – debatai ir panašūs dalykai, žiūrima su labai dideliu nepasitikėjimu. Ne tiek klausoma, kas yra sakoma, kiek mėginama įžvelgti glūdintį interesą, savanaudiškumą ir panašius dalykus“, – sako N. Putinaitė.
Kad pasitikėjimas būtų atkurtas, prireiks pastangų ir laiko, nes tai sunkūs ir lėti procesai. Pasak docentės, kritiškumas turi būti, tačiau dabar yra ne tiek kritiškumas, kiek įtarumas.
Ne viskas paprasta
Vienas sovietinės propagandos požymių – šventinės demonstracijos, kai nešini įvairiais plakatais žmonės žingsniuodavo miestų gatvėmis.
Nors jau ketvirtį amžiaus esame nepriklausomi, tačiau dar ne vienas mano, kad sovietmečiu kai kuriais atžvilgiais buvo geriau.
Pasak N. Putinaitės, iš praeities mes linkę prisiminti tai, kas gera, o ne tai, kas bloga. Žmonės kaip gerą dalyką dažnai prisimena socialinį saugumą – neišmes iš darbo. Jos teigimu, dabartiniai tyrimai atskleidžia, kad tam tikru laikotarpiu buvo visiška darbo demoralizacija – daug pravaikštų, žmonės vangiai dirbdavo. Dabar situacija pasikeitusi. Tad ir tai galbūt turi įtakos gyventojų nuomonei.
Docentės tvirtinimu, tarptautiniai tyrinėtojai ne kartą yra pastebėję, kad žmonės sovietmečiu netikėjo optimistine vizija, tačiau tam tikra vizija vis dėlto buvo.
„Dabar Lietuvoje dažnai kalbama, kad mums reikėtų aiškios Lietuvos ateities vizijos. Yra tam tikras sutrikimas, nelabai aišku, kaip ateityje bus. Tai normalu. Iš tikrųjų nelabai aišku, kaip bus ateityje. Tų kelių gali būti įvairių, tačiau kalbėjimas apie tai, kad tarsi nėra vizijos, tarsi dabar visuomenė labai įvairi, nevienalytė, neprognozuojama ir panašiai, manyčiau, atėjo iš sovietmečio, kai visi daugmaž buvo panašūs, vienodi, visi turėjo bent vieną ideologiją, taigi buvo sukuriamas dirbtinis saugumas. Nežinau, kaip jį įvardyti – psichologinį, politinį“, – kalbėjo N. Putinaitė.
Tuo metu atrodė, kad niekas nesikeis. Dabar prieš rinkimus partijos pateikia įvairiausių vizijų. Žmonės sutrinka, nes norint vertinti reikia labai domėtis, išmanyti, gilintis, galbūt įsitraukti į tuos dalykus.
„Sovietmečio nostalgija labiau susijusi su tokiu saugumu, kuris buvo įsivaizduojamas, nes jis turėjo visai kitą pusę, o ji dažnai neprisimenama, tai – nuolatinis melas ir kiti dalykai. Blogai, kai dabartis vertinama tarsi žvelgiant iš sovietmečio. Reikėtų vertinti sovietmetį, žvelgiant iš dabarties. Tos nostalgijos būtų daug mažiau“, – įsitikinusi docentė.
Dabar dažnai kalbama apie garsius šalies žmones – rašytojus, poetus, – formavusius sovietmečio propagandą. Ir kyla nemenkas pasipriešinimas. Pasak N. Putinaitės, toks įvertinimas labai normalus procesas, nes reikia sovietmetį išanalizuoti, suvokti, kas tuo metu vyko. Tuo labiau kad dabar auga nauja istorikų, kitų tyrinėtojų karta. Šie specialistai įvairiais aspektais mėgina tyrinėti ir suprasti, kas tuo metu vyko, ir matyti, kad tie, kurie buvo įvardyti kaip herojai, ne visada iš tiesų tokie buvo.
„Manyčiau, kad tai labai normalūs desovietizacijos procesai, tokie ir turi vykti. Turi atsirasti įvairių vertinimų ir tyrimų. Nuomonių galime turėti įvairių, bet svarbu, kad tai būtų daroma tyrimų pagrindu, nes archyvai yra prieinami. Kai kurių laikotarpių tos archyvinės medžiagos yra daugiau, kai kurių – mažiau. O analizės į daug ką leidžia kitaip pažvelgti“, – paaiškina docentė.
Viena tokių asmenybių, apie kurias kalbama, – Justinas Marcinkevičius. N. Putinaitė sako pati susidūrusi su tuo, kad žmonės su poetu labai susisieję.
„Bet kokį svarstymą apie jo įtaką tokie žmonės priima tarsi asmeninį įžeidimą ar abejojimą jų asmeninėmis vertybėmis. Tai labai keista. Tai rodo, kad apie tuos dalykus diskutuoti reikia“, – įsitikinusi ji.
Tačiau, docentės manymu, šie procesai jau pavėlavę. Apie tai dažniau kalbėti reikėjo gerokai anksčiau, bet ir dabar tą vertina kaip pozityvų dalyką.
Šūkiai ir realybė
Kaip veikė sovietinė propaganda, prisimena ir gyvenusieji tuo laikotarpiu. Pavyzdžių apstu to meto laikraščiuose. Sovietmečiu leistame miesto laikraštyje gausu šūkių, pavyzdžiui, „Kiekviena nauja diena – tai plyta į šviesų komunizmo rūmą“, „Atsiliekantys kolūkiai – rakštis mūsų rajone“, „Į žygį už gausius kukurūzų derlius“, „Ryžtingai kovoti prieš derliaus nuostolius, nenutraukti darbo lietingomis dienomis“, „Neprileiskime derliaus nuostolių, spartinkime kūlimą, grūdų paruošas, ruoškimės žiemkenčių sėjai“, „Didinkime karvių skaičių, nepaliaujamai kelkime jų produktyvumą“ (kalba netaisyta) ir panašiai.
Pasibaigus rinkimams, buvo galima išvysti žinučių, kad kone visi gyventojai balsavo. Pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje vyko rinkimai į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą. Kiek žmonių iš tiesų balsavo, sunku pasakyti, tačiau išvydus to meto rinkimų rezultatus akivaizdu, kad nebuvo nė vienos respublikos, kurioje būtų „balsavę“ mažiau nei 99 procentai rinkėjų: Baltarusijoje neva balsavo 99,66 procento žmonių, Lietuvoje – 99,94 procento, Latvijoje – 99,96 procento.
Laikraščiai pompastiškai aprašydavo ir gegužės bei spalio švenčių demonstracijas, kai per miestą išsirikiuodavo žmonių kolonos ir, nešinos įvairiais plakatais, žygiuodavo gatvėmis.
„Dešimta valanda. Į centrinę miesto aikštę gausiais būriais renkasi darbo žmonės. Žygiuoja kolona po kolonos. Didingai aidi maršo garsai“, – panašių aprašymų laikraštyje sovietmečiu buvo galima aptikti per kiekvienas šventes.
Apie tai, kad dalyvauti demonstracijose buvo privaloma, žinių, žinoma, nėra.
Sovietmečiu, suprantant religijos reikšmę, neigta viskas, kas su ja susiję, tad apstu žinių apie ateizmą, religines šventes. Pavyzdžiui, Kalėdas sovietmečiu bandyta sumenkinti.
„Kalėdų šventė, kaip ir kitos svarbiausios šventės, buvo krikščionių perimtos iš „stabmeldžių“ kultų. Daugelis senovės religijų gruodžio pabaigoje turėjo šventę, labai panašią į vėliau įvestas Kalėdas“, – tai tik vienas to meto teiginių.
Buvo apstu straipsnių apie tokias šventes kaip stalininės artilerijos diena ir panašiai. „Mokykloje įvyko penki užsiėmimai, kuriuose buvo išnagrinėtos antireliginio turinio paskaitos, ruošiamos skaityti įmonėse, įstaigose, mokyklose“, – aprašytas ateistų darbas.
„Mes raginame nesigailėti jėgų, kad būtų įvykdyti visi 1961 metų socįsipareigojimai. Jaunimo jėgomis šiemet reikia išauginti ne mažiau kaip 5 tūkstančius veršelių, 10 tūkstančių triušių, 10 tūkstančių bekonų, iš kiekvienos veislinės kiaulės išauginti po 20 paršelių, perimti į savo rankas visus auginamus paukščius ir iš kiekvienos dedeklės vištos surinkti kolūkiuose po 140, o tarybiniuose ūkiuose – po 170 kiaušinių. Tegu kiekviena veršelių augintoja prižiūri ne mažiau kaip po 35 veršelius, siekia, kad jie per parą priaugtų ne mažiau kaip po 700 gramų“, – 1961 metais išspausdintas toks „kreipimasis vienbalsiai priimtas IV rajono jaunųjų gyvulininkystės darbuotojų sąskrydyje“.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
