Gerumo akcijos, patriotiniai projektai visuomenei įdomūs, patrauklūs, leidžia pasijusti vieningais, stipriais, geraširdžiais, aukojančiais kelis eurus ir prisidedančiais prie kilnaus tikslo žmonėmis. Tačiau ir autoritariniai režimai turi propagandinių projektų. Tačiau demokratijai gyvybiškai svarbūs ne jie, o žurnalistinė veikla.
Valstybė per Visuomenės informavimo įstatymą, kalbantį apie humanizmo principus, įgyvendina projektus, kuriuos galima vadinti propagandiniais, bet tikrai ne žurnalistiniais. Vienas tokių – „Maltiečių sriubos“ akcija. U. Mikaliūno nuotr.
Įdomus faktas: žmogus iš savo asmeninės patirties panaudoja tik nuo 10 iki 20 proc. informacijos. Kitą dalį gauna iš komunikacijos, visuomenės informavimo priemonių. Bet kokia informacija veikia visuomenę, daro įtaką jos gyvenimo kokybei, vertybėms, elgsenai. Tad natūralu, kad pasaulį formuoja žiniasklaida.
Lietuvoje visuomenės informavimo principus nubrėžia Visuomenės informavimo įstatymas. Nors jis – valstybės politikos žiniasklaidos srityje pagrindas, pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, tai mažiausiai aptarinėjamas, mažiausiai diskusijų keliantis ir retai cituojamas įstatymas. Kodėl?
Kas išstumia žurnalistiką
Žiniasklaida yra verslas. Tad logiška, pasak D. Radzevičiaus, kad kaip ir kiekviename, taip ir šiame, galvojama apie pelną. Žiniasklaidos versle mažiausiai sąnaudų reikalaujanti niša pritraukti lėšų – reklama, viešinimo projektai. Televizija paprastai tik iš reklamos ir gyvena. Spauda dar verčiasi iš prenumeratos, bet ši pajamų dalis labai maža. Taigi, pasak D. Radzevičiaus, nieko keisto, kad spaudos leidinio, televizijos, radijo stoties pagrindinis pajamų šaltinis – įvairiomis formomis pateikiama reklama. Visuomenės informavimo įstatyme apie verslo darymą ir pelną – nė žodžio. Už tai ten daug kalbama apie žiniasklaidos funkcijas ir misijas, susijusias su humanizmo principų įgyvendinimu, informacijos skleidimu, su valstybės ir kalbos stiprinimu šalyje.
„Šita įstatymo dalis labai svarbi, bet versle jinai negeneruoja pinigų. Todėl šiandien humanizmo principų puoselėjimu žiniasklaidoje dažnai rūpinamasi tik dėl to, kad tam skiriamos papildomos fondų, valstybės institucijų lėšos. Valstybės politika per įstatymą daugeliu atvejų įgyvendina projektus, kuriuos galėtume vadinti propagandiniais, bet tikrai ne žurnalistiniais. Pavyzdžiui, tokius kaip Maltiečių sriubos akcija. Tai propagandinis projektas, skirtas propaguoti vertybėms, susijusioms su kilnumu, dalijimusi, galų gale silpnesnio priėmimu“, – mano LŽS pirmininkas.
Tokios ir panašios akcijos visuomenei įdomios, patrauklios, leidžia pasijusti vieningais, stipriais, dar ir geraširdžiais, aukojančiais kelis eurus ir taip prisidedančiais prie kilnaus tikslo žmonėmis. Tai nieko blogo. Tačiau ir autoritariniai režimai turi propagandinių projektų. O demokratijai gyvybiškai svarbios yra ne gerumo ar patriotinės akcijos, o žurnalistinė veikla.
„Jei žiniasklaidoje dominuoja pramoginio ir propagandinio turinio projektai, išstumdami diskusijas, objektyvų informavimą, debatus, dokumentiką – produktus, skatinančius žmones gilintis, kritiškai mąstyti, pradeda kentėti demokratijos kokybė“, – pažymi LŽS pirmininkas.
Iškreiptų veidrodžių karalystė
Tokie projektai, dar vadinami akcijomis, dažnai remiami ministerijų, kitų valstybės institucijų, kuria savotišką iliuziją, kad gyvenimas gerėja: mažėja tam tikrų socialinių problemų, viešojoje erdvėje atsiranda vertybės, tarsi galinčios suvienyti žmones labiau nei demokratinėje visuomenėje vykstantys ginčai. Vis dėlto, pasak D. Radzevičiaus, būtent diskusija, kai atstovaujamos skirtingos pozicijos ir ieškoma kompromiso, tenkinančio daugumą, ir yra vienas iš demokratijos rodiklių. Deja, kaip pastebi LŽS pirmininkas, dabar Lietuvoje daugeliu atvejų stengiamasi įtikinti vieno teisumu, užgožiant kitus bandoma gauti didesnę naudą. Pavyzdys galėtų būti ir pedagogų profesinių sąjungų protestai, kai reikalaujama papildomų lėšų mokytojų atlyginimams, bet nesiūloma, kaip pagausinti visuomenę.
„Demografijos krizei gilėjant davimas papildomų pinigų iš biudžeto pedagogų atlyginimams ne tik iš esmės nesprendžia, bet dar ir gilina problemą“, – mano D. Radzevičius.
D. Radzevičiaus teigimu, ieškodama nemokamo laikraščio visuomenė nuskurdina pati save, nes taip išstumia tikrąją žurnalistiką, kokybišką turinį. Anot jo, tai tas pats, kaip pakeisti knygą prekybos centro akcijų lankstinuku.
Dangstomasi nuomonių įvairove
Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – užtikrinti nuomonių įvairovę. Tačiau šiandien pliuralizmo sąvoka, D. Radzevičiaus nuomone, gerokai nutolusi nuo XX a. klasikinio suvokimo kaip galimybės tuo pačiu metu tuo pačiu klausimu ir toje pačioje vietoje skirtingoms pusėms išsakyti savo nuomones ieškant kompromiso. Dabar pliuralizmas, deja, vis dažniau suvokiamas kaip galimybė kiekvienam pasisakyti apie ką jau kažkas išsakė savo nuomonę. Arba kaip galimybė garsiai šaukiant pasiekti savų interesų.
„Tokios „nuomonių įvairovės“ matome labai daug. Pavyzdžiui, profesinės sąjungos, kariuomenė, policija, pasinaudojusios situacija, visuomenę sukrėtusia nelaime, suskumba reikalauti papildomo finansavimo. Tai visiškai propagandiniai produktai, pseudopliuralizmas. Tokioje kakofonijoje tik kiekybiškai turime nuomonių įvairovę panašiom temom, bet iš tikrųjų ji yra toli nuo demokratijos principų, kai bandoma išsiaiškinus skirtingas nuomones ieškoti kompromiso. Taigi mes turime daug smulkių propagandų, smulkių viešųjų ryšių projektų, kur kiekvienas bando į viešąją erdvę patekti su savo problema. Bet tai nėra tikroji nuomonių įvairovė“, – pažymi LŽS lyderis.
Iššūkis visuomenei
Natūralu, pasak D. Radzevičiaus, kad rinkoje išsilaikyti bandanti žiniasklaida suteikia erdvę propagandiniams projektams ir pareiškimams, kai savų interesų turinčios grupės, priklausomai nuo turimų finansų ar visuomeninės padėties, siekia visuomenės dėmesio. Propagandiniai pasirodymai labai dažnai tampa proginiais – prieš mokslo metų pradžią išauga dėmesys švietimo problemoms, prieš valstybės dieną pasipila patriotiniai projektai, prisidengę kalėdine labdara nesunkiai dėmesį pelno politikai ar kitos suinteresuotos grupės.
Kol kas tokios propagandos ir propaguojamų vertybių dominavimas viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, pasak D. Radzevičiaus, dar nėra bėda, bet jau tampa didžiuliu iššūkiu visiems.
„Sakyčiau, kad iššūkis net ne pačiai žiniasklaidai (ji, kaip verslas, iš tokių produktų kaip tik daugiau uždirba), bet pirmiausia pačiai visuomenei ir jai atstovaujantiems politikams. Žiniasklaidą naudoti kaip propagandos instrumentą labai patogu, nes tai pigiausias ir efektyviausias būdas pasiekti auditoriją ir gauti jos pritarimą naudoti pinigus tokiems projektams. Politikams labai lengva ta kryptimi nuslysti“, – teigia LŽS pirmininkas.
Pirmoji demokratijos vėžio stadija
Demokratijos, kartu ir žiniasklaidos, kokybė, anot D. Radzevičiaus, susijusi ne su atskirų visuomenės grupių, o visų žmonių mentalitetu ir supratimu. Tačiau, jo nuomone, net ir nevyriausybiniame sektoriuje pasigendama sąžiningo noro sėstis, kalbėtis, kartu ieškoti sprendimo.
„Daugeliui lengviau numesti atsakomybę politikams, kad jie kažko nesprendžia, neduoda pinigų – pakritikuojama, paleidžiama dūmų uždanga, kurioje kažkas nori atrodyti geresnis. Konkurencija dėl geresnio įvaizdžio šiandien yra didžiausia problema. Žurnalistams labai sudėtinga rasti sprendimą, kaip priversi visuomenę, politikus ir vykdomąją valdžią pakeisti savo veiklos modelį. Žiniasklaidai, kaip verslui, propagandinių mechanizmų veikimas yra optimalesnis variantas užsidirbti pinigų nei iš žurnalistikos“, – sako D. Radzevičius.
Tiesa, anot jo, kai kurios žiniasklaidos priemonės nėra verslas, tad finansiniu pelnu lyg ir nesuinteresuotos. Ar tuo reikia džiaugtis? Anaiptol. Pasak D. Radzevičiaus, dar blogiau, kai spaudos leidinys, televizijos kanalas ar radijo stotis reikalingi ne pajamoms gauti, bet kaip galios instrumentas, naudojamas didesnio politinio junginio dalyje. To pavyzdys – didžiųjų verslo kompanijų valdomos kelios žiniasklaidos priemonės ar Druskininkų savivaldybės leidžiamas laikraštis, atstovaujantis vietos valdžiai ir iš esmės skirtas palankiai nuomonei apie ją formuoti. Tokios žiniasklaidos įsitvirtinimą rinkoje D. Radzevičius įvardija pirmąja demokratijos vėžio stadija.
„Jei faktą, kad žiniasklaida yra verslas, priimsime deramai, pradėsime tuomet galvoti apie jo socialinę atsakomybę. Kiekvienas potencialus prenumeratorius, kuris neprenumeruoja laikraščio ar žurnalo, tiesiogiai prisideda prie propagandos, vartotojui tarsi nekainuojančios, nes už ją kažkas sumoka. Bet ieškodama nemokamo laikraščio visuomenė nuskurdina pati save, nes taip išstumia tikrąją žurnalistiką, kokybišką turinį. Tai tas pats, kaip pakeisti knygą prekybos centro akcijų lankstinuku“, – palygino žurnalistas.
Renkasi, kas lengviau
Pramoginis propagandinis turinys, išstumiantis tikrąją žurnalistiką, anaiptol ne vienos Lietuvos problema. Pasak D. Radzevičiaus, Lietuvos žiniasklaida daugeliu atvejų yra netgi geresnėje situacijoje nei daugelio išsivysčiusių šalių. Lietuvoje suskaičiuojama per 1000 periodinių spaudos leidinių. Tuo metu Vokietijoje, turinčioje 80 mln. gyventojų, leidinių daugiau tik 15 proc. Maža to, didžiąją dalį Vokietijos žiniasklaidos valdo trys privatūs koncernai, tad nuomonių įvairovė susiaurėja iki trijų verslo magnatų politikos.
„Kokybiškų žurnalų, tokių kaip „IQ“, tiražas JAV, kur gyvena 250 mln. žmonių, turėtų būti bent 80 kartų didesnis nei Lietuvoje. Tačiau ten tokie leidiniai dažnai neturi nė dešimties kartų didesnio tiražo nei lietuviškieji. Drįsčiau sakyti, kad Lietuvoje rajonų spauda, kuri kartais kritikuojama dėl provincialumo, labiau atspindii vietos aktualijas ir atlieka demokratinę misiją labiau nei Vokietijos regioninė spauda. Šioji net ir pabėgėlių temą nagrinėja iš globaliosios pusės pamiršusi kaimelio bėdas“, – palygino LŽS pirmininkas.
Žinoma, anot jo, Lietuvos žiniasklaidai lygintis derėtų su geraisiais pavyzdžiais.
„Tokio kokybiško leidinio kaip britų „Gardien“, kur antraštės sutampa su tekstu, neturinčio tūkstančių komentarų, kurie savaime generuojami dėl klikų, o leidžiančio ramiai paskaityti temą ir skaitytojui susivokti, Lietuvoje neturime nė vieno portalo“, – pažymi D. Radzevičius.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
