Kasmet stengiamės sukurti vis geresnes sąlygas būsimiems mūsų mokiniams susipažinti su „Saulėtekio“ progimnazija. Su Panevėžio pradinės mokyklos ketvirtokais jau penkti metai susitinkame įvairiuose projektuose. Vyresnieji progimnazistai iš neformaliojo ugdymo būrelio „Gerosios patirties sklaida“, pristatydami „Saulėtekį“, ne kartą vedė pamokėles, rengė „Savaitės be patyčių“ užsiėmimus mažiesiems savo draugams iš minėtos mokyklos.
Šiemet pakvietėme draugiškąjį savo socialinį partnerį dalyvauti projekte, kurį pavadinome „Pasikeiskime“. Jo esmė – vienai dienai apsikeisti mokiniais. Na, ne visais… Tiesiog nusprendėme pasikviesti į svečius Pradinės mokyklos ketvirtokus, ketinančius jau kitąmet lankyti „Saulėtekį“. O tokiam pat skaičiui „Saulėtekio“ ketvirtokų buvo suteikta galimybė pasisvečiuoti Pradinėje mokykloje.
Kaip visada pritarianti konstruktyvioms naujovėms Panevėžio pradinės mokyklos direktorė R. Charisova pasiūlymą priėmė. Projekte panoro dalyvauti po šešiolika ketvirtokų iš abiejų mokyklų. Sutartą balandžio 14-osios rytą iš „Saulėtekio“ atvykęs geltonasis autobusiukas nuvežė saviškius ir maloniai pakvietė į svečius Pradinės mokyklos ketvirtokėlius.
Ir mokytojos, ir mokiniai nekantriai laukė susitikimo. Vos susipažinę, vaikai apsikeitė atminimo dovanėlėmis – suvenyrais, sukurtais per technologijų užsiėmimus. Pamokos – įprastas dalykas, ko čia jaudintis, ko čia nerimauti? Ir šeimininkai, ir svečiai pasirodė puikiai: taisyklingai skaitė, atsakinėjo į mokytojų užduotus klausimus, rašė matematikos savarankišką darbą (beje, svečių rezultatai pavydėtini). Tądien vyko ir anglų kalbos, muzikos, choreografijos, kūno kultūros pamokėlės.
Per pietų pertrauką paklausinėjau svečių, kaip jie jaučiasi didelėje mokykloje, kur vyriausieji mokiniai – anaiptol ne ketvirtokai. Į klausimus noriai atsakinėjo Gabija, Faustas, Austina. Vaikai vienas per kitą pasakojo, kaip jiems patinka „Saulėtekyje“. Mažiesiems atrodė, jog dar smagiau, kai yra vyresniųjų – jie ir tvarką prižiūri budėdami, ir linksmai pakalbina.
Didelės mokyklos koridoriai svečiams pasirodė visai nepainūs ir nė kiek ne ilgesni už Pradinės mokyklos. O dar kai padeda orientuotis naujieji klasės draugai, tai išvis norėtųsi vaikščioti ir vaikščioti tais koridoriais, vis prisėdant ant linksmųjų suolelių. Tai, klausiu, kaip čia visi taip greit susidraugavo. Atsakymas kiek nustebina: vaikai jau iš seniau pažįstami. Tai turi bendrų pažįstamų, tai darželį kartu lankę, tai tam pačiam kieme žaidžia. Jie sako, jog susipažinti su mokytojomis norėję. Na tai, – teiraujuos, – kokios jos? Jos visą dieną šypsosi… Malonu tokį atsakymą girdėti. Paskui šnektelėjau su mokytojomis. Ir D. Bajorienė, ir J. Drąsutytė, ir R. Plėtienė džiaugėsi svečiais, juos labai gyrė, pastebėjo, kad šie itin mandagūs. Jos minėjo, jog per pirmą pamoką vaikučiai buvo santūrūs, o vėliau, kai apsiprato, įsidrąsino, ėmė linksmai bendrauti su šeimininkais. Projekte dalyvavusi ir saviškius visur lydėjusi Pradinės mokyklos socialinė pedagogė L. Seferoglu geraširdiškai šypsojosi: viskas gerai, mokiniai patenkinti, džiaugiasi nauja patirtimi.
Pasibaigus pamokėlėms, mokyklos direktorius A. Gedeikis pakvietė besisvečiuojančius projekto dalyvius į „Saulėtekio“ muziejų, papasakojo apie progimnaziją, vėliau aprodė skaityklą, mokyklos „Galeriją XX“, supažindino su mūsų įstaigoje veikiančiais neformaliojo ugdymo būreliais. Atėjus metui atsisveikinti, niekas neliūdėjo. Mažieji mūsų draugai tikėjosi greit sugrįžti ir nuo rugsėjo mokytis „Saulėtekyje“.
Parvažiavusius iš Pradinės mokyklos mūsų progimnazijos ketvirtokus buvo sunku nuraminti. Vienas per kitą pasakojo, kaip jiems viskas, viskas, viskas patiko… Labai linksmos užduotys per pamokas, nepakartojamas muzikos užsiėmimas (mažieji muzikantai išmoko groti puodeliais), labai jauki valgykla ir skanūs pietūs, yra stalo futbolas ir oho kokie naujieji draugai! O kadangi klausimas „Kada vėl keisimės vietomis?“ nuolat užduodamas, suprantame: projektas pavyko. Smagu.
V. Lizdenienė
