Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Panevėžio kraštiečių klubas „Tėviškė“ ir Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrius per surengtą popietę šiltai prisiminė panevėžiečių Juozo ir Zofijos Barisų šeimą. Popietėje dalyvavo iš Vilniaus atvykusios jų dukros – pedagogė lituanistė Danutė Barisaitė ir dailininkė grafikė Laima Zofija Barisaitė -Zelenkevičienė. Veikė virtuali menininkės kūrybos paroda, ją parengė bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Audronė Palionienė.
Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“ pirmininkė Henrika Čiplienė papasakojo apie Juozo Bariso šeimą, iš kurios kilo iškilios asmenybės: mokytoja D. Barisaitė, dailininkė grafikė L. Z. Barisaitė, gydytoja chirurgė-onkologė Ona Barisaitė, hidrologas Antanas Barisas, muzikė Ramunė Barisaitė.
Juozas Barisas gimė 1903 m. Pazukuose, ūkininko šeimoje. Jis trejus metus piemenavo. Baigęs kaimo mokyklą įstojo į Panevėžio gimnaziją. Čia mokytojavo garsus botanikas Jurgis Elisonas, vokiečių kalbą dėstė G. Petkevičaitė-Bitė, lietuvių kalbos mokė Matas Grigonis ir Juozas Balčikonis. Juozas Zikaras buvo piešimo mokytojas, o Mykolas Karka – muzikos. Baigęs keturias klases J. Barisas įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Paskui mokėsi Vokietijoje ir gavo elektros inžinieriaus diplomą. Jis buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, ateitininkas.
Sukūrus šeimą, gimė vaikai – Danutė, Laima Zofija, Antanas, Ona.
1940 m. sovietiniai tankai sugriovė darnios šeimos gyvenimą. J. Barisas buvo ištremtas į Sibirą. Jo žmona Zofija jautriai išgyveno to meto žiaurius įvykius Panevėžyje – susidorojimą su žmonėmis prie cukraus fabriko, pažįstamų gydytojų nužudymą. Tai paveikė jos silpną širdį ir Zofija 1941 m. mirė. Liko keturi mažamečiai vaikai.
J. Barisas Vorkutoje sunkiai dirbo, labai nusilpo ir pateko į ligoninę. Čia pastebėta, kad Juozas moka kelias kalbas, yra darbštus, doras, tad buvo perkeltas į Intos lagerį, paskui jam buvo sumažinta bausmė. Grįžęs į Lietuvą J. Barisas gyveno Kaune ir dirbo „Energoset“ projektavimo institute. Mirė 1987 m.
Moterų lygos pirmininkė Liudvika Knizikevičienė ne tik vedė renginį, bet ir parengė išsamų pranešimą apie taurią gydytojos Onos Barisaitės asmenybę.
Ona gimė 1934 m. ir buvo jauniausia dukra. 1952 m. sidabro medaliu baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Ji lankydavo Šv. Mikalojaus bažnyčią, per Vėlines ant Jono Basanavičiaus kapo uždegdavo žvakučių.
Kai buvo išleistas Maironio raštų dvitomis, ji nusipirko tas knygas ir per naktinius budėjimus eiles skaitydavo ligoniams – stiprindavo jų dvasią. Susirgus vyskupui Kazimierui Paltarokui, studentė Onutė rado kelią pas jį, kad padėtų paskutinėmis gyvenimo valandomis.
1958 m. O. Barisaitė gavo gydytojo diplomą. Ji dirbo Vilniuje chirurge. Darbe išryškėjo jos didžiulė meilė ligoniui. Onutei neegzistavo darbo laikas. Ligoninė buvo jos antrieji namai.
Posakis, kad sulaukus senatvės medicina yra bejėgė, jai buvo svetimas. Gydytoja grumėsi dėl kiekvieno ligonio gyvybės, nežvilgčiojo į laikrodį ir neatsisakė padėti. Net ir per atostogas nepamiršdavo savo ligonių.
O. Barisaitė visada spinduliavo meile Tėvynei, svajojo apie laisvą Lietuvą, su džiaugsmu pasitiko Atgimimą, Sąjūdį. 1991 m. sausio 13 d. ji su gydytojų būriu buvo prie Seimo, Martyno Mažvydo bibliotekoje organizavo Raudonojo Kryžiaus medicinos punktą ir teikė pagalbą nukentėjusiesiems.
O. Barisaitė perėjo dirbti į profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujamą Chirurgijos kliniką ir asistavo per operacijas.
Sunki liga palaužė O. Barisaitę ir 2011 m. birželio 26 dieną ji atsisveikino su šiuo pasauliu. Gydytojas Algimantas Jasulaitis apie O. Barisaitę rašė: „Išdalinai save, savęs sau nepalikus, atradus Dievą žmoguje… Buvai sava tarp svetimų, o tarp savųjų – ne kartą atstumta… ir priglausta…“
Džiugu, kad prisiminimai apie ją dar gyvi, dar nenugrimzdo į praeitį.
Buvusi Danutės Barisaitės mokinė Genovaitė Skridlienė nuoširdžiai dėkojo mokytojai, jos giminaičiams, kad atvyko į susitikimą. Mokytoja buvo labai švelni, skleidė šviesą, mokė mylėti knygą, dainuoti, kvietė mokines į skaitovų būrelį. Už menkus išdykavimus nesibardavo.
Dailininkė Stasė Medytė papasakojo apie grafikę Laimą Zofiją Barisaitę-Zelenkevičienę, džiaugėsi, kad nupučiamos laiko dulkės ir prisimenamos asmenybės. Daug Laimos Zofijos darbų yra bibliotekoje. Ši menininkė suprantamai iliustravo vaikiškas knygeles.
Panevėžio hidrometeorologijos stoties viršininkas Rimantas Andrašiūnas nušvietė Antano Bariso, kaip Lietuvos hidrologo, veiklą.
Baigęs institutą, jis studijavo Peterburge, dalyvavo ekspedicijose po Altajų, Sibirą. 1958 m. grįžęs į Lietuvą tyrinėjo jos gamtą ir tyrimus aprašydavo. Turėdamas docento laipsnį dirbo Vilniaus universitete. R. Andrašiūnas padėkojo renginio organizatoriams, o bibliotekai padovanojo retą knygą „Lietuvos klimato atlasas“.
Įdomiai kalbėjo 96 metų Jonas Povilaitis iš Ukmergės. Su inžinieriumi J. Barisu jis susipažino katorgoje – Intos lageryje. Kaliniai tiesė geležinkelį. Ponas Jonas sklandžiai dėstė sunkaus gyvenimo prisiminimus.
Mylima mokytoja Danutė Barisaitė, tokia pat rami, švelni, apsigobusi skara, džiaugėsi, kad atvyko į savo jaunystės miestą – Panevėžį. Prisiminė savo mokinius, padėkojo už gražius žodžius, puikų renginį ir palinkėjo, kad ta susitikimų, prisiminimų kibirkštėlė taptų didele liepsna, jungiančia visus bendraminčius.
Mes, buvusios mokinės, dėkingos už lietuviško žodžio, tautiškumo, Tėvynės meilės, gėrio puoselėjimą ir įtvirtinimą mūsų širdyse ir gyvenime.
Aldona Savickaitė-Juškauskienė, „Tėviškės“ klubo valdybos narė
