Panevėžyje 1945 m. rudenį, spalio 12 d. sovietinių valdžios struktūrų buvo suimtas įžymus miesto muzikas – chorų vadovas, mokytojas, vargonininkas ir kompozitorius Vladas Paulauskas, kuris savo kūryba ir veikla darė didelę įtaką muzikiniam, kultūriniam, tautiniam panevėžiečių ugdymui. Tokiais žodžiais prasideda straipsnis „Buvo ir liko Lietuvos žmogus“ Lietuvos kompozitorių sąjungos 2013 m. Vilniuje išleistoje Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės didelės apimties knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“.
Didelę savo gyvenimo dalį mūsų miestui pašventusiam garbiam muzikui teko likimas tapti politiniu kaliniu ir atsisveikinti kuriam laikui su Tėvyne ir visiems laikams su Panevėžiu. Suprantama, apie Vl. Paulauską, jo kūrybą ir veiklą visą sovietmetį buvo tylima ir nenuostabu, kad dabar jį prisimena tik jau negausūs labai garbaus amžiaus buvę jo mokiniai ar panevėžiečiai, prisimenantys, kaip jų tėvai dainavo, giedojo Vlado Paulausko vadovaujamuose choruose, grojo ansambliuose, dalyvavo operečių pastatymuose.
Vladas Paulauskas gimė amatininko šeimoje. Absoliuti muzikinė klausa ir geras balsas jam anksti atvėrė kelius į muziką. Jis giedojo Juozo Naujalio vadovaujamame bažnytiniame berniukų chore, mokėsi Vinco Nacevičiaus ir Juozo Naujalio vargonininkų ir chorvedžių kursuose. Būdamas dar labai jaunas, 1905 – 1908 m. VI. Paulauskas vargonavo ir vadovavo mėgėjų chorui Naumiestyje bei kartu mokytojavo pradžios mokykloje. Vėliau dirbo vargonininku Plateliuose ir vadovavo mišriam chorui bei scenos mėgėjų būreliui, mokytojavo parapinėje Saulės mokykloje. Plateliuose sukūrė šeimą, čia gimė dukros Justina, Eugenija ir Elena, o Jadvyga ir sūnus Gediminas gimė jau Panevėžyje.
Nuo 1912 m. VI. Paulauskas darbuojasi jau Panevėžyje. Čia jis su savo choru labai sėkmingai debiutavo 1913 m. atidarant dvarininko Stanislovo Montvilos pastatytą ir padovanotą miesto kultūros reikmėms teatrą. Tvirtos buvo Vl. Paulausko patriotinės nuostatos, meilė ir pagarba lietuviškam žodžiui.
Net 34-erius metus muzikas garsino Panevėžio miestą muzikiniais pasiekimais. Jis rinko lietuviškas dainas, būrė chorus, vadovavo pajėgiems Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Šaulių, Berniukų ir Lenkų gimnazijų, Mokytojų seminarijos, Miškų technikos ir Prekybos mokyklų, Darbo rūmų chorams. Įkūrė net kelis pučiamųjų orkestrus, Paruošė tautišką repertuarą, su chorais dalyvavo ir dirigavo visose trijose 1924, 1928, 1930 m. Lietuvos dainų šventėse. 1938 m. kartu su kolegomis surengė regioninę dainų šventę Panevėžyje.
Senieji panevėžiečiai dar prisimena mėgstamą Vl. Paulausko posakį „Kalbėk – draugu būsi, o padainuosi – broliu tapsi“.
Būdamas labai veiklus ir kūrybingas Vladas Paulauskas pats kūrė dainas, giesmes savo ar poetų žodžiais, kantatas, melodramas, maršus. Sukūrė ir pastatė operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“, statė ir kitų autorių operetes.
Dėstė muziką Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje, vargonavo Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, mokytojavo ir Senamiesčio pradžios mokyklose, dalyvavo įvairiapusėje kultūrinėje šviečiamojoje veikloje, Jis buvo vienas iš organizatorių steigiant Panevėžyje 1915 m. pirmąją Lietuvoje lietuvišką gimnaziją. 1918 m. rudenį kartu su kun. Juozu Stakausku ir Kaziu Bizausku įkūrė mieste Muzikos mokyklą su fortepijono, smuiko, vargonų ir dainavimo klasėmis. Mokyklą oficialiai įregistravo kaip „Saulės“ draugijos muzikos mokymo kursus. Mokyklos vadovu buvo paskirtas VI. Paulauskas. Mokėsi 60 moksleivių. Vokiečių valdžia gimnazijos ir Muzikos mokyklos mokytojams algų nemokėjo, pedagogus išlaikė mokinių tėvai. Muzikos mokykla tuo sunkiu laikotarpiu išsilaikė tik vienerius metus.
Vl. Paulauskas pasižymėjo kaip aktyvus patriotas, visuomenės veikėjas, buvo Panevėžio sąjungos Vilniui vaduoti narys, apdovanotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Vytauto Didžiojo, Šaulių žvaigždės ordinais. Mylintis savo Tėvynę muzikas sovietų valdžios represinių struktūrų nubaustas dešimčia metų Sibiro lagerių, grįžo į Lietuvą jau paliegęs. Dar padirbėjęs vargonininku ir chorvedžiu Kuktiškių, Kavarsko bažnyčiose, sukūręs paskutines savo giesmes, dainas, romansus, mirė 1960 m. rugpjūčio 30 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Vėl atgavus Nepriklausomybę, žymaus chorvedžio, pedagogo, vargonininko, kompozitoriaus ir visuomenės veikėjo, Vlado Paulausko per sovietmetį blukintas atminimas stengtasi gaivinti. Muzikas, turėjęs didelį vaidmenį tarpukario Panevėžio kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, prisimintas 1996 m. Panevėžio apskrities viešojoje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje muzikologui Arvydui Karaškai suorganizavus Vl. Paulausko 110 m. minėjimą, Panevėžio bendruomenė „Senamiestietis“ rinko išlikusią medžiagą apie muziką, jo kūrinius ir 2006 m. Panevėžio muzikiniame teatre kartu su teatro, Konservatorijos, Muzikos mokyklos ir Remigijaus Vilio vadovaujamu pučiamųjų orkestru “Garsas” įvyko įsimintinas Vl. Paulausko 120 m. paminėjimo vakaras su jo kūrybos koncertu bei veikusia paroda. Muziko asmenybė plačiai prisiminta Stasės Mikeliūnienė sir kituose straipsniuose bendruomenės „Senamiestietis“ 2007 m. išleistoje knygoje „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija“ (sudarytoja L. Knizikevičienė).
Labai džiugu, kad šių metų lapkričio 23 d. 15 val. Panevėžio muzikiniame teatre bus pristatoma Lietuvos kompozitorių sąjungos išleista Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės knyga „Lietuviai ir muzika Sibire“, kurioje plačiai supažindinama ir su Įžymiu Panevėžio muziku ir visuomenės veikėju Vladu Paulausku.
Liudvika Knizikevičienė
