Velykos slepia kur kas daugiau nei iš kartos į kartą per amžius perduodamas tradicijas.
Velykos slepia kur kas daugiau nei iš kartos į kartą per amžius perduodamas tradicijas.Kristaus kančios ir prisikėlimo savaitę per amžius lydi paslaptys, regėjimai ir reiškiniai, kurių iki šiol negali paaiškinti net patys skeptiškiausi mokslininkai.
Turino drobulė – Jėzaus „atspaudas“?
Velykų laikotarpiu per šimtmečius nutiko ne viena mistinė, keista ar net šiek tiek šiurpi istorija. Kai kurios iki šiol laikomos stebuklais, o kitos – legenda su dideliu klaustuku.
Vienas garsiausių krikščioniškų reliktų – Turino drobulė.
Tai 4,36 m ilgio ir 1,10 m pločio lininis audeklas, kuriuo esą buvo apvyniotas Jėzaus kūnas po nukryžiavimo. Ant drobulės matyti neryškūs rusvi žmogaus kontūrai iš priekio ir iš nugaros.
Daugelis tikinčiųjų mano, kad tai tiesioginis Jėzaus „atspaudas“ po prisikėlimo.
Mokslininkai bando įrodyti, kad tai viduramžių klastotė, bet paslapčių daugiau nei atsakymų – iki šiol nežinoma, kaip tiksliai tas atvaizdas susiformavo.
Pirmasis dokumentuotas Turino drobulės pasirodymas viešumoje datuojamas 1355 metais.
Riteris Žofrė de Šarni demonstravo drobulę Prancūzijoje Lirė mieste, teigdamas, kad tai esą Jėzaus laidojimo drobulė.
Tuometis vyskupas Anri de Puatjė netrukus garbinti audinį uždraudė.
1389 metais vyskupas Pjeras d’Arčis apie drobulę parašė laišką Avinjono popiežiui Klemensui VII. Vyskupas rašė, kad jo pirmtakas Anri de Puatjė atlikęs tyrimą ir išaiškinęs klastotės autorių. Atsižvelgdamas į vyskupo laišką popiežius uždraudė skelbti drobulę esant tikrąja Jėzaus drobule.
1532 metais drobulė nukentėjo per gaisrą Šamberi bažnyčioje – išsilydęs sidabras pradegino skyles viename kampe. 1534 metais vienuolės drobulę restauravo.
1578 metais drobulė buvo atvežta į Turiną, kur ir saugoma iki šių dienų.
1997 balandžio 12 d. Turino katedroje kilo didžiulis gaisras.
Ugnis greitai išplito ir ėmė grasinti sunaikinti ne tik architektūrinį paveldą, bet ir Turino drobulę.
Drobulė tuo metu buvo laikoma specialiame stiklo ir aliuminio dėžėjeinde, apsaugotame nuo oro ir šviesos, bet ugnis artėjo pavojingai greitai. Kai kurios bažnyčios dalys jau buvo sugriautos, temperatūra kilo, ugniagesiams teko kovoti ne tik su liepsnomis, bet ir su griūvančiais pastato fragmentais.
Per gaisrą ugniagesys Marijus Trematoris buvo vienas iš tų, kurie perėjo per sprogimų ir karščio zoną, plaktuku sulaužė drobulės dėžę ir išgelbėjo relikviją, nepaisydamas pavojaus gyvybei.
Jo drąsa pelnė ne tik visuomenės pagarbą, bet ir oficialų įvertinimą – jis paskelbtas „Italijos metų žmogumi“.
Šis įvykis religingųjų italų dažnai vadinamas stebuklingu išgelbėjimu.
Nepaaiškinamos stigmos
Velykos per amžius lydimos, regėjimų ir reiškinių, kurių iki šiol negali paaiškinti net patys skeptiškiausi mokslininkai.
Kai kurie tikintieji, dažniausiai vienuoliai ar mistikai, Velykų laikotarpiu patirdavo stigmų reiškinį – ant jų kūno atsirasdavo žaizdos tose pačiose vietose kaip Jėzui – rankose, kojose, krūtinėje.
Garsiausias atvejis – Pranciškus Asyžietis, pirmasis žinomas žmogus, kurio kūne atsirado stigmos.
1224 m. rugsėjo mėnesį ant vienos nuošalios kalvos Italijoje vienuolis, poetas ir gamtos mylėtojas Pranciškus Asyžietis patyrė tai, kas iki šiol laikoma vienu paslaptingiausių mistinių reiškinių – stigmas. Jo kūne pasirodė žaizdos, atitinkančios Kristaus kančios žymes – lyg būtų nukryžiuotas.
Pranciškus, gimęs turtingo pirklio šeimoje, išsižadėjo turto ir pasuko tarnystės keliu.
Jis įkūrė Mažesniųjų brolių ordiną – pranciškonus, gyveno gamtos prieglobstyje, pamokslaudavo paprastiems žmonėms ir garsėjo meile visai gyvybei.
Leisdamas laiką La Vernos kalne, Pranciškus pasinėrė į gilią maldą ir atgailą, prašydamas Dievo suteikti galimybę pažinti Kristaus kančią „ne mirtimi, bet širdimi“. Ir vieną rytą, pasak liudininkų, jis pamatė viziją – angelą, skriejantį link jo.
Po šios vizijos jo kūne atsirado kraujuojančios žaizdos, atitinkančios Kristaus nukryžiavimo vietas – ant delnų, pėdų ir krūtinės.
Jis niekada apie tai viešai nekalbėjo, bet artimi broliai liudijo, kad žaizdos buvo akivaizdžios ir kraujavo visą likusį jo gyvenimą.
Po Pranciškaus stigmas patyrė ir kiti mistikai, bet jis – pirmasis ir garsiausias, dažnai vadinamas gyvu Nukryžiuotuoju.
Pranciškus mirė 1226 m., o 1228 m. buvo paskelbtas šventuoju.
Šventasis iš Pietrelčinos
Viena garsiausių ir mįslingiausių XX a. religinių asmenybių – Tėvas Pijus, kurio tikrasis vardas Frančeskas Fordžionė.
Jis – kapucinų vienuolis iš Pietrelčinos Italijoje, pagarsėjęs ne tik šventumu, bet ir kraujuojančiomis stigmomis.
Ypač per Velykas – Kristaus kančios ir prisikėlimo savaitę.
1918 m. rugsėjo 20 d., melsdamasis koplyčioje, Tėvas Pijus patyrė mistinę viziją, po kurios jo rankose, kojose ir kairiame krūtinės šone atsirado skausmingos kraujuojančios žaizdos, atitinkančios Kristaus kančios vietas.
Šios žaizdos Didžiąją savaitę, ypač per Velykas, pradėdavo kraujuoti stipriau, tarsi reaguodamos į liturginį laiką.
Daugybė gydytojų, ir pasaulietinių, ir bažnytinių, tyrė šį fenomeną, bet negalėjo paaiškinti nei žaizdų kilmės, nei to, kodėl jos niekada negijo, nesiplėtė, nesupūliuodavo, nors niekuomet nebuvo dezinfekuojamos.
Tėvas Pijus buvo vertinas nevienareikšmiškai.
Tūkstančiai piligrimų kasmet traukdavo į San Džovanio Rotondo miestelį, kur jis gyveno, ieškodami gydymo ar dvasinės ramybės.
Jis esą mokėjo skaityti žmonių mintis, gebėjo būti vienu metu keliose vietose ir turėjo pranašiškų vizijų.
Bažnyčia ilgą laiką atsargiai žiūrėjo į jo stigmų autentiškumą, bet galiausiai, po mirties, pripažino jo šventumą – jis buvo kanonizuotas 2002 m. kaip šv. Tėvas Pijus iš Pietrelčinos.
Velykų stebuklas Jeruzalėje
Kiekvienais metais per ortodoksų Velykas Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčioje įvyksta tai, ką tikintieji vadina Šventosios ugnies stebuklu.
Pasak tradicijos, šeštadienio vakarą prieš Velykas iš kapo, kuriame buvo palaidotas Jėzus, staiga užsidega žvakė – tarsi iš niekur. Patriarchas ją perduoda žmonėms, ir per kelias sekundes visa bažnyčia prisipildo šviesos.
Ugnis kurį laiką nedegina, o žmonės liečia ją rankomis.
Ne kartą mėginta įrodyti, kad tai – suktybė, bet net ir šiuolaikiniai tyrimai negali tiksliai paaiškinti, kaip ugnis atsiranda. Kai kas net vadina tai vieninteliu reguliariu stebuklu pasaulyje.
Paslaptingi prisikėlimai
Kartais žmonės per Velykas pranešdavo apie regėjimus – Kristaus arba Marijos pasirodymus.
1968 m. balandžio 2 d. Kairo Zeitouno rajone, virš Švč. Mergelės Marijos Koptų bažnyčios kupolų, pastebėta švytinti moters figūra.
Pirmieji ją išvydo netoliese dirbę autobusų mechanikai. Jie manė, kad moteris ketina šokti nuo stogo, ir iškvietė policiją. Tačiau netrukus susirinkusi minia pradėjo šaukti, kad tai – Mergelė Marija.
Šie regėjimai kartojosi iki 1971 m., dažnai trukdavo iki dviejų valandų ir pritraukdavo tūkstančius žmonių.
Apsireiškimus matė daugybė žmonių, įskaitant prezidentą Gamalį Abdelį Naserą, policininkus ir žurnalistus.
Padaryta daug nuotraukų, tačiau jokių techninių paaiškinimų nebuvo rasta. Koptų ortodoksų bažnyčia oficialiai pripažino šiuos apsireiškimus.
1982 m. viena moteris Egipte teigė, kad ant bažnyčios stogo matė Kristų, šviečiantį kaip saulė. Šis regėjimas esą įkvėpė taikos judėjimą.
Nors šis įvykis nėra taip plačiai dokumentuotas kaip 1968 m. apsireiškimai, jis vis tiek padarė gilų įspūdį tikinčiųjų bendruomenei.
