Margučiais, karpiniais, ką tik pražydusiomis gėlėmis ir prisikėlimo būgnais Kraštotyros muziejus pasitinka viena gražiausių pavasario švenčių – šv. Velykas. Šis šventadienis turi gilias su senuoju lietuvių tikėjimu persipynusias tradicijas.
Senovėje Velykų rytas nebuvo įsivaizduojamas be būgnų dundėjimo. Kai tik pakildavo saulė, į dienos šviesą ištraukiamų šimtamečių žalvarinių oda aptemptų būgnų garsai žadindavo miestelių gyventojus. U. Mikaliūno nuotr.
Margučių stebuklas
Lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, esą pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Žmonės, pastebėję, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, ėmė laikyti jį stebuklingu.
Magiškais ženklais ir spalvomis išmargintas kiaušinis ir jo atsiradimo istorija ilga, kaip ir žmonijos raidos kelias. Todėl ir šiandien Velykų šventės negalėtume įsivaizduoti be margučių. Pakartoję, o galbūt savaip į margutį vašku ar aštraus peiliuko rėžiu įrašę senuosius baltų raštus, tęsiame protėvių tradicijas.
Parodoje „Prisikėlimo būgnai“ eksponuojami ne tik Kraštotyros muziejaus fonduose išsaugoti margučiai, bet ir audėjos, tautodailininkės Gražinos Onos Kudrickienės rankomis išmarginti kiaušiniai.
Iš Molėtų kilusi 79-erių metų senjora pirmuosius kiaušinius, skatinama iš Dzūkijos kilusio tėvelio, Smetonos laikų agronomo, išmargino būdama šešerių. Nuo to laiko kasmet prieš šv. Velykas namuose užverda darbas.
G. O. Kudrickienė ištirpina natūralų vašką, ima į rankas specialią adatą ir, pasitelkusi vaizduotę, margina kiaušinius. Užvaldžius įkvėpimui gimsta įvairiausi raštai bei simboliai: saulutės, kryželiai, gyvatėlės. Paskui kiaušinius merkia į ąžuolo, juodalksnio žievių ar beržų lapų tirpalą, o tada įvyksta stebuklas.
Tarp tūkstančių menininkės palytėtų margučių vargiai ar surastume vienodų. Už nuostabaus grožio margučius tautodailininkės vardą pelniusi G. O. Kudrickienė kiaušinių dažymo vašku paslaptimis mielai dalijasi. Jos margučiai puošia ne tik panevėžiečių šventinius stalus, bet ir tolimuose kraštuose gyvenančiųjų, jau primiršusiųjų senąsias marginimo tradicijas.
Būgnai skelbia prisikėlimą
Senovėje Velykų rytas nebuvo įsivaizduojamas be mistinių būgnų dundėjimo. Kai tik pakildavo saulė, į dienos šviesą ištraukiamų šimtamečių žalvarinių oda aptemptų būgnų garsai žadindavo miestelių gyventojus.
Parapijose mušami būgnai skelbė Kristaus prisikėlimą. Prasidėjus iškilmingai procesijai į bažnyčias traukdavo visi žmonės. O būgnų garsai girdėjosi net už trijų kilometrų.
Parodoje eksponuojami tautodailininkės Gražinos Onos Kudrickienės išmarginti kiaušiniai.
Būgnus mušdavo tam tikru ritmu. Iš pradžių mušti pradėdavo atskirais, vis tankėjančiais dūžiais, tada pereidavo prie tankesnio mušimo, kuris pamažu lėtėdavo ir užbaigdavo keliais pabaigos dūžiais.
Nors daugelyje šalies rajonų būgnų mušimo tradicija jau nunykusi, ji tebegyvuoja Vadoklių kaime. Tai liudija parodoje žiūrovams pristatyta filmuota medžiaga. Muziejuje taip pat eksponuojami šuns oda aptraukti žalvariniai bei skobtiniai, veržti kaulais būgnai.
„Vadokliuose, kad ir kaip būtų keista, būgnai mušami iki šių dienų. Žmonės stovi eilėje ir laukia, kada galės skambinti patys, nes taip jie pasveikina saulę, atbundančią gamtą“, – sakė Kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyrius vyresnioji muziejininkė Daina Snicoriūtė.
Ilgai šis paprotys laikėsi ir Krekenavos miestelyje. Be to, Velykų naktį miestelio bažnyčioje budėdavo persirengėliai, dar kitaip vadinami Velykų žydais. Jie bendruomenėje krėtė cirkus, kėlė sumaištį ir kvietė visus pasitikti pavasarį.
Kaip pasakojo muziejininkė, būgnas – signalinis mušamasis instrumentas, kuris ne tik kviesdavo į velykines mišias, bet ir pranešdavo apie nelaimes ar džiaugsmus.
Parodoje apsilankęs panevėžietis Antanas Šukys sakė, kad šios parodos nieku gyvu nebūtų praleidęs. Mat sužinojęs apie eksponuojamus būgnus, atėjo pažiūrėti, ar tai tokie patys būgnai, kokius kadaise turėjo jo seneliai.
„Aš jau nebeprisimenu nei senelio, nei močiutės. Tačiau būgnus pamenu gerai. Kai jie pasimirė, visus senelių daiktus tėveliai išnešė į gerąją klėtį ant aukšto. Slapčia ten užlipdavau ir pasijausdavau kaip muziejuje. Čia radau rėmelių, skrynelių, įvairiausių rakandų ir, žinoma, būgną. Man jis labiausiai rūpėjo iš visų daiktų. Jis toks pat, kaip ir čia, metalinis, aptemptas balta oda. Gaila, kad tada nesupratau, ką su juo reikia daryti“, – pasakojo 77 metų sulaukęs A. Šukys.
Karpiniai puošia namus
Per Velykas džiaugsmą teikia ne tik margučiai, Lietuvos kampeliuose aidintys būgnų garsai, bet ir karpiniai, kuriais senovėje lietuviai puošdavo namus. Iš balto popieriaus karpydavo langams užuolaidėles, papuošimus lentynėlėms, servetėles stalams.
Karpiniai – bene trapiausia paprotinio liaudies meno šaka. Todėl siekiant išsaugoti ar bent jau prisiminti karpinių tradicijas parodoje eksponuojami tautodailininkės Zitos Batainienės darbai.
Prieš penkiolika metų karpyti pradėjusios autorės kūryboje vyrauja gamtos motyvai. Saviti nelankstyto popieriaus karpiniai turi aliuzijų į minimalistinį Rytų meną.
„Karpiniuose mano gyvenimas, kiekvienas jų išreiškia tam tikrą mintį. Karpymas man kaip nusiraminimas, gera atsipalaidavimo terapija. Man patinka paukščiai, medžiai, gėlių žiedai. Mėgstu karpyti peizažus“, – sakė parodos autorė.
Zita prieš šv. Velykas planuoja savo unikaliais karpiniais puošti namus. Įvairius iškarpytus ornamentus ji klijuos ant langų.
Baigusi Panevėžio 6-ąją vidurinę mokyklą Zita toliau mokslus tęsė Kauno politechnikos institute, studijavo mašinų gamybos technologiją. Šiuo metu gyvena ir dirba Ukmergėje.
Šalia kasdienių darbų bei mylimo pomėgio – karpinių, Z. Bataitienė randa laiko ir kitokiai kūrybai. Ji yra trijų poezijos ir prozos knygų autorė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
