„Mano vyras niekada nenorėjo šlovinti smurto. Jis tenorėjo gyvenimą parodyti tokį, koks yra. O žmonėms, kaip žinia, būdingas smurtas. Dar daugiau: mes, žmonės, esame didžiausi plėšrūnai žemėje. Joks kitas gyvis nėra toks žiaurus kaip žmogus“, – išskirtiniame interviu „Sekundei“ sako Rita Nič, garsaus Austrijos menininko Hermano Ničo (1938–2022), kalinto už kūrybą kaip šventvagystę, pornografiją ir šiurkštų visuomenės dorovės normų pažeidimą, našlė.
Tokius dalykus XX amžiaus vidurio Austrijos visuomenė įžvelgė H. Ničo kūriniuose.
R. Nič neslepia: jos vyro darbai įvairiai vertinami ir dabar.
Ponia Rita Lietuvoje lankosi antrą kartą – atvyko į Panevėžį „Stasys Museum“ pristatyti H. Ničo darbų parodos, neabejotinai nepaliksiančios abejingų.
***
Ponia Rita, tai antroji jūsų viešnagė Lietuvoje. Ar prisimintumėt, kokį įspūdį Lietuva jums padarė tais 1986-aisiais, kai čia lankėtės abu su vyru?
Tai buvo labai graži kelionė. Buvau jauna, su vyru neseniai buvome tapę pora. Keliavome su puikia kitų menininkų grupe.
Lietuva tuo metu dar buvo komunistinė. Viskas atrodė pilka ir niūriu – labai panašiai kaip šiandien. (Ponia Rita tai pasakiusi nusikvatojo. Viešnios juoką sukėlė Lietuvos oras. Interviu diena – lapkričio 27-oji, buvo ypač niūri). Galiojo daugybė apribojimų.
Kaip jūs, svečiai iš Austrijos, pajutot tuos apribojimus?
Na, pavyzdžiui, dabar geriame kavą. Tada buvo galima gerti vyną, tačiau neįmanoma buvo nejusti valdžios „rūpesčio“ žmonėmis.
Beje, vyras tąkart Lietuvoje viešėjo ne su savo darbais. Gavę kvietimą į jūsų šalį vyko visas būrys meno žmonių, tarp jų ir rašytojų. Tai buvo tarsi mainai: kiek pamenu, iš pradžių Lietuvos menininkai buvo atvažiavę į Zalcburgą, paskui grupė iš Zalcburgo vyko į Lietuvą. Tad su šia grupe atvykome ir mes.
Su Lietuva jūsų šeimą siejo bičiulystė su išeiviu iš mūsų šalies, Amerikoje gyvenusiu avangardinio kino pradininku Jonu Meku. Ar galėtumėte papasakoti, kaip užsimezgė ši draugystė? Kokius prisiminimus saugote iš to laiko, kurį praleidote su Jonu Meku?
Mano vyras buvo geras Jono Meko bičiulis. Jų draugystė užsimezgė per Peterį Kubelką – kino kūrėją. Taigi, jie pažinojo vienas kitą daug metų dar iki man susipažįstant su Hermanu.
Kai tik nuvykdavome į Niujorką, visada Joną Meką aplankydavome. Jis mums rodydavo filmus iš savo sukaupto Filmų antologijos muziejaus archyvo. Žiūrėdavome filmus ir apie mano vyrą, jo kuriamus performansus.
Kartais Jonui Mekui dargi šiek tiek pagelbėdavome, nes jo muziejuje kaupiamam archyvui nuolat trūkdavo lėšų. Toji pagalba būdavo ir vyro kūriniai. Atiduodavome juos Jonui, jis parduodavo ir taip uždirbdavo pinigų.
Pažinojome ir to muziejaus architektą Raimundą Abrahamą, irgi austrą. Jis paties pastato nestatė, bet įrengė jo vidų. Nežinau, ar teko matyti fotografijas – atmosfera ten labai laisva, ne taip, kaip įprastuose kino teatruose.
Visą straipsnį skaitykite lapkričio 29 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruokite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.
