Gegužę jau antrus metus Socialinės apsaugos ir darbo
ministerija skelbia mėnesiu be smurto prieš vaikus. Statistika rodo, jog vaikai
mūsų šalyje skriaudžiami vis dažniau. Tačiau specialistai linkę manyti, kad tai
– atsakingų valstybės institucijų sugebėjimas vis geriau išsiaiškinti smurto
prieš vaikus atvejus bei didėjančios visuomenės netolerancijos prievartos prieš
nepilnamečius rezultatas.
Panevėžio Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Daiva Simonaitienė informavo, jog pernai ir šiemet tarnyba užregistravo 16 smurto prieš vaikus atvejų. Juos mušė ar kitaip skriaudė patys artimiausi žmonės – tėvai ar tėvų gyvenimo draugai. “Statistika neparodo tikrosios padėties. Prievartą kenčiantys vaikai paprastai apie tai neprabyla.
Tarnyba apie juos sužino iš aplinkinių – mokytojų, pastebinčių mėlynes ir sumušimus, aplinkinių, nebetveriančių mušamų vaikų verksmo. Tiesa, vis dažniau pas mūsų specialistes užsuka ir paaugliai. Jie patys pasakoja apie šeimoje patirtą prievartą”,- sakė D.Simonaitienė.
Lietuvos baudžiamieji įstatymai už piktnaudžiavimą tėvų valdžia, vaikų mušimą baudžia kalėjimu iki penkerių metų. Tačiau realią laisvės atėmimo bausmę teismas paprastai skiria labai retai. Vaikų baudėjai atsiperka administracinėmis baudomis arba viešaisiais darbais.
Motina – smurtautojo pusėje
“Smurtas šeimoje – labai slepiamas reiškinys”,- teigė D.Simonaitienė. Specialistams sunku ir įsivaizduoti, kiek šalyje yra vaikų, kurie už kiekvieną blogą pažymį ar gimdytojus papiktinusį poelgį gauna į kailį. Vaiko teisių apsaugos tarnyba apie tėvų pykčio proveržius sužino tik kai apie tai juos informuoja mokytojai, kaimynai, artimi šeimos giminaičiai. “Apie mušamą vaiką papasakoja močiutės. Paprastai skriaudėjais tampa motinų sugyventiniai, tačiau negalima teigti, jog tai – taisyklė. Neką mažiau vaikus lupa ir biologiniai jų tėvai”,- sakė Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja. Tarnybos duris praveria ir pačios mamos su savo vaikais, nebeapsikentusios sugyventinių keliamų scenų ir jų pykčio proveržių.
Pasak “Sekundės” pašnekovės, belieka tik džiaugtis, jog nei šiais metais nei pernai mieste nebuvo itin žiauriai sumuštų vaikų. “Už ką? Vaikus muša už blogus pažymius. Taip besielgiantieji suaugusieji linkę manyti, kad fizinis skausmas vaikui bus gera pamoka ir tikisi, kad jis pradės geriau mokytis. Deja, paprastai stebuklų nebūna”,- įsitikinusi D.Simonaitienė.
Ji pasakojo, jog turima statistika leidžia darti išvadą, kad bene labiausiai nuo kietos tėvų rankos kenčia 13-15 metų paaugliai. Ne taip jau retai tokio amžiaus vaikai patys ateina į Vaiko teisių tarnybą ir specialistėms papasakoja apie namuose patirtus pažeminimus. D.Simonaitienė pasakojo, jog visai neseniai į tarnybą kreipėsi penkiolikmetė, kuri tikino esanti nuolat skriaudžiama ir mušama savo mamos. Ją į Vaiko teisių apsaugos tarnybą atlydėjusi draugė verkė daugiau, nei mamos mušama mergaitė. “Penkiolikmetės motina dukrą auklėjo griežtai. Ji buvo mušama už nesutvarkytus kambarius, neišplautus indus. Mergaitė manė, jog ji turi daugiau pareigų nei jos bendraamžiai. Norėjo daugiau laisvės, daugiau laiko sau. Pasijuto pelene ir nemylimu vaiku. Mama į jos žodžius neįsiklausė – griebėsi smurto”,- apie paauglės dukros ir jos motinos konfliktą kalbėjo tarnybos vedėja. Mergaitė laikinai apsigyveno pas senelius. Dabar jos vėl drauge ir, Vaiko teisių apsaugos tarnybos žiniomis, puikiai sutaria.
Tačiau tokių istorijų su laiminga pabaiga nėra daug. Apie visus drastiškais būdais baudžiamus vaikus tarnyba praneša atsakingoms teisėsaugos institucijoms. Pareigūnai, pradėję ikiteisminį tyrimą dėl vaiko sumušimo, kartais atsiduria akligatvyje. “Dažniausiai nukentėjusių vaikų mamos užstoja juos sumušusius savo sugyventinius ar sutuoktinius. Šioje dviprasmiškoje ir šeimai sudėtingoje situacijoje jos paprastai išduoda vaiką ir lieka baudėjo pusėje”,- karčią tiesą pasakė D.Simonaitienė. Ji mano, kad taip besielgiančios moterys yra materialiai priklausomos nuo smurtautojų. “Jos bijo netekti pragyvenimo šaltinio”,- sakė Vaiko teisių tarnybos vedėja.
Įstatymai orientuoti į pasekmes
D.Simonaitienė nepamena, kad vaiką sumušęs gimdytojas per pastaruosius porą metų būtų nubaustas realia laisvės atėmimo bausme. “Prieš daug metų už vaiko kankinimą už grotų sėdo viena motina”,- sakė D.Simonaitienė. Lietuvoje nedaromi jokie tyrimai, padedantys išsiaiškinti, kokį poveikį fizinės bausmės turi vaikų psichikai. Kitas, neką mažiau aktualus klausimas – administracinė bauda, kurią už smurtą prieš vaikus turi sumokėti skriaudėjas. “Mano žiniomis, didžiausia bauda, skirta už vaiko sumušimą, buvo 700 litų. Tačiau reikia prisiminti ir tai, jog šie pinigai atimami iš šeimos biudžeto, t.y. iš tų pačių mušamų ir skriaudžiamų vaikų. Įstatymai numato, kad nukentėjusieji turi galimybę prisiteisti materialinę ir moralinę žalą, tačiau – iš ko? Iš juos sumušusių motinų ir tėvų”,- svarstė tarnybos vadovė.
Tarnybos specialistėms dažnai tenka dalyvauti smurtą patyrusių vaikų apklausose. “Jie visiškai sugniuždyti. Jaudulys, graudulys ir ašaros. Dar – didžiulė baimė. Nėra taip paprasta kaltinti tėvus”,- teigė D.Simonaitienė. Jos nuomone, nors įstatymų, ginančių vaikų teises, šalyje pakanka, jie visi yra orientuoti į pasekmes – pradeda veikti tada, kai reikia srėbti vaikų baudėjų užvirtą košę. “Nėra prevencinės sistemos. Jeigu per šeimyninį barnį pagalbos policijoje ieškanti motina galėtų sulaukti pareigūnų supratimo ir paramos, smurto šeimose būtų mažiau”,- mano Vaiko teisių tarnybos vadovė. Nors įstatymai numato bausmes ir psichologiškai engiantiems savo vaikus tėvams, šioje srityje nepilnamečius ginančios institucijos dar negali pasigirti sėkme. Įrodyti, kad nepilnametis žeminamas, užgauliojamas, psichologiškai gniuždomas – tas pats, kas įrodinėti neapčiuopiamus dalykus. “Tai ne mėlynė – nepamatysi. Dieną iš dienos žodžiais terorizuojamam vaikui padarytą žalą gali įvertinti tik psichologai”,- pabrėžė D.Simonaitienė.
Gimdytojai piktnaudžiauja savo valdžia
Panevėžio apylinkės prokuratūros 1-ojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorė Kristina Ulienė pabrėžė, jog prieš vaikus smurtaujama vis daugiau, tačiau ne tik dėl to, kad tėvai savo atžalas dažniau baudžia fizinėmis bausmėmis. “Nepilnamečiai dažnai tampa plėšimų, vagysčių aukomis. Jie dažnai skriaudžia vieni kitus mokyklose. Tai taip pat smurtas prieš vaiką”,- sakė prokurorė.
Teisėsaugos institucijos nuo smurto nukentėjusių vaikų statistiką pradėjo rinkti 2002-aisiais, kai Generalinė prokuratūra išleido įsakymą, įgaliniantį koordinuoti valstybės institucijų, besirūpinančių nuo smurto kenčiančių vaikų likimu, darbą. K.Ulienė akcentavo, jog dėl smurto šeimoje, palyginti su prieš vaikus vartojama prievarta gatvėje ar mokykloje, nukenčia ne tiek jau daug nepilnamečių. “Šeima – uždaras darinys. Situaciją joje geriau mato Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Mus pasiekia tik tie atvejai, kuomet dėl sumušto vaiko pradedamas ikiteisminis tyrimas”,- sakė prokurorė.
2004-aisiais dėl fizinio smurto prieš vaikus pradėti 127 ikiteisminiai tyrimai. 44 iš jų pasiekė teismą. 17 bylų pradėta prieš savo vaikus mušančius tėvus, 14 smurtautojų stojo prieš teismą.
Pernai ir šiemet, pasidžiaugė K.Ulienė, nereikėjo teisti tėvų, sunkiai bei nesunkiai sužalojusių savo vaikus. Teismą pasiekė keletas bylų, kuriose gimdytojai kaltinami nedideliu savo atžalų sveikatos sutrikdymu. Už piktnaudžiavimą tėvų valdžia nuteistas vienas romų tautybės asmuo. Vyriškis tyčiojosi iš savo dukters, visaip ją žemino, anot prokurorės, jo elgesys labiau panėšėjo į seksualinį priekabiavimą – tėvo akivaizdoje dukra privalėjo apsiplauti lyties organus, nusirengti nuogai. Tėvas netgi šlapindavosi ant savo dukros.
Už piktnaudžiavimą tėvų valdžia pareigūnų dėmesio neišvengė ir badu savo 5 vaikus marinusi panevėžietė Jolita Račaitė. “Sekundė” jau rašė, jog užgėrusi motina vaikus paliko likimo valiai. Vaiko teisių apsaugos specialistai mažylius rado besiglaudžiančius prie girtos miegančios motinos. Jie nuo bado gynėsi valgydami žalią vištos šlaunį. Be priežiūros palikta šešiametė J.Račaitės dukra prisigėrė įvairių vaistų ir komos būklės buvo nuvežta į ligoninę. Kiti motinos pareigas pamiršusios moters vaikai atsidūrė laikinuosiuose vaikų globos namuose.
Anot prokurorės, norint įrodyti tėvų piktnaudžiavimą valdžia, vien fakto nepakanka – turi būti įrodyta, jog gimdytojai nuolat tyčiojosi iš vaiko, gniuždė jį. Norint tėvų kaltę įrodyti teisme, tenka pasitelkti daugybę specialistų – turi būti jų išvados, kuriomis remiantis vaikų kankintojus galima nuteisti.
K.Ulienė akcentavo, jog tėvų įsiūčio priepuolius dažniausiai tenka atlaikyti paaugliams. “Jie būna mušami, kai pradeda nebelankyti mokyklos, ar net patys pradeda dalyvauti nusikalstamoje veikloje”,- sakė “Sekundės” pašnekovė. Neseniai teismą pasiekė byla, kurioje vaiko sumušimu kaltinamas nepilnamečio, apvaginėjusio kioskelius, patėvis. Žmogus ir po nuosprendžio tvirtina nesupratęs savo kaltės. Jo nuomone, – mušimas jaunajam vagišiui – pati tinkamiausia auklėjimo priemonė. Vaiko teisių specialistai, apsilankę šeimoje, nustatė, jog jo motina ligota, nepajėgia tinkamai rūpintis sūnaus auklėjimu, o patėvis – tikras despotas. “Jeigu suaugęs žmogus gauna į kailį, jis gali pasirinkti – rašyti pareiškimą policijai ar ne. Kai nukenčia vaikas – byla bet kokiu atveju pasiekia teismą, nes jo teisėms atstovauja vaiko teisių tarnyba ir prokuratūra. Nebelieka įstatymų numatyto susitaikymo proceso”,- sakė K.Ulienė.
Baudėjai įdarbinami visuomenės labui
Rankų nevaldantys tėvai už grotų patenka retai. Pasak prokurorės, jiems teismas skiria dirbti nemokamus viešuosius darbus. Ir smurtautojas, ir jo auka lieka gyventi kartu, ir kaip diržu ar kumščiais padarytos nuoskaudos atsiliepia šeimos santykiams, tegali pasakyti patys konflikto dalyviai. K.Ulienė pabrėžė, jog vaiko sumušimas nepriskiriamas prie sunkių nusikaltimų, todėl pirmą kartą į teisėsaugininkų akiratį pakliuvę savo atžalų baudėjai išvengia kalėjimo duonos. Kad skriaudikas išsisuktų, neretai itin stengiasi ir sumuštų vaikų mamos. Ikiteisminį tyrimą šiose bylose atliekantys pareigūnai visada kreipiasi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kad sužinotų tikrąją situaciją šeimoje – ar mama gali tinkamai atstovauti skriaudžiamo vaiko interesams. jei išsiaiškinama, kad mama nepajėgi už savo atžalos interesus pakovoti teisme, tyrimas pradedamas be jos pagalbos.
Prokurorės teigimu, negalima tvirtinti, jog savo vaikus muša tik asocialiose šeimose. “Tai vyksta ir visuomenės akyse labai normaliose šeimose. Asocialias šeimas tenka kaltinti dėl vaikų nepriežiūros”,- sakė K.Ulienė. Nors Baudžiamajame kodekse įsigaliojo nuostata, leidžianti smurtautoją atskirti nuo šeimos, prokurorė ja labai nesižavi. “Mes gyvename ne Amerikoje. Kur jį iškeldinti? Gerai, jei vaikų baudėjas gali sau leisti apsigyventi viešbutyje, tačiau dažniausiai taip nėra”,- mano “Sekundės” pašnekovė. Ji pabrėžė, jog sumušto ir tėvų patyčas kenčiančio vaiko paėmimas iš šeimos kai kuriais atvejais smurto aukai į naudą: “Jis pakeičia aplinką, nebemato namų, kuriuose patyrė tiek skausmo”. Vaiko teisių gynėjai tvirtina ką kitą – nuskriaustas nepilnametis, iškeliamas iš savo namų, patiria dar didesnį stresą. Jie – už baudėjo išgujimą iš šeimos. Vaiko interesams atstovaujanti prokurorė teigia, jog paklausti, kodėl visgi pakėlė ranką prieš silpnesnį už save, suaugusieji dažnai atsako tą patį: “Išvedė iš kantrybės”.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
Nuotr. Iš mylinčių tėvų žiauriais baudėjais tapę tėvai nevaldomo pykčio protrūkius aiškina kantrybės stoka.
