Raguvos kraštas nuo seno garsėja senųjų burtų ir prietarų tradicijų saugotojais.
Nors šiandien dauguma tokių pasakojimų skamba tarsi pasakos ar tautosakos nuotrupos, kadaise jie buvo neatsiejama kasdienybės dalis – nuo gimimo iki mirties, nuo sėjos iki vestuvių. Juodi katinai, paslaptingos maldos, žiniuonių patarimai, mitologiniai ženklai ir liaudiškos medicinos receptai – visa tai atskleidžia archajišką žmogaus pasaulėjautą, kurią Raguvos apylinkėse dar spėta užrašyti iš paskutinių žinovų lūpų.
Išsaugoti tikėjimai
Kelią perbėgus juodai katei dažnas, žiūrėk, ims ir stabtelės – nieko gero šis nutikimas nežada. Daugeliui tiesiog pasąmonėje užsifiksavęs prietaras: po kojomis pasimaišiusi juoda katė – blogio, nelaimės ženklas.
Žinoma ir daugiau iš praeities pasiekusių gėrį ir blogį lemiančių ženklų, tačiau šiuolaikiniam žmogui jie daugiau suteikia progą pašmaikštauti, o ne kelia baimę ar tikėjimą, jog pranašystės išsipildys.
Praeityje buvo kitaip. Tikėjimai, burtai, prietarai buvo reikšmingi ir kasdienybėje, ir visais svarbiais gyvenimo atvejais – ir šeimą kuriant, vaikelio laukiant, mirusįjį išlydint, darbymetį pradedant, sprendimus priimant.
„Burtai, prietarai – tarsi užkonservuoti senųjų tikėjimų likučiai, atspindintys archajišką liaudies pasaulėjautą: tikėjimą gamtos jėgomis, greta esančiomis mitinėmis būtybėmis, taip pat magine žodžio, veiksmo, sapnų galia“, – sako etninės kultūros specialistė, daug dėmesio savo tyrinėjimuose prietarams skirianti Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas Vitalija Vasiliauskaitė, straipsnių rinkinio „Senieji raguvių tikėjimai, burtai ir prietarai“ autorė.
Jos teigimu, senuosius tikėjimus, burtus ir prietarus ryškiausiai atspindi išsaugoti šeimos, kalendoriniai bei agrariniai papročiai, užrašyti liaudies medicinos patarimai, užkalbėjimų tekstai, burtai, prietarai, sapnai ir mitologinės sakmės.
Kol buvo gyvi žinovai
Šiais laikais iš pirmų lūpų išgirsti pasakojimus apie protėvių tikėjimus, burtus, patarimus nelabai pavyks – praėjusio šimtmečio pradžioje ir dar anksčiau gyvenusieji ir tais prietarais tikėjusieji jau ilsisi ramybėje.
O štai prieš trisdešimt ir daugiau metų galimybė pabendrauti su tikraisiais žinovais dar buvo – po nuošaliausius kaimus važinėdamos etnologų ekspedicijos dar galėjo tokių sutikti ir, laimei, jų pasakojimus, prietarų aiškinimus, patarimus užrašyti.
Etnografinės ir etnologinės medžiagos rinkimo ir tyrimo kelionėse rinkta ir daugiau įvairių duomenų – apie buitį, amatus, dainas, pasakojimus ir kitus kultūrinius aspektus.
Etnologė V. Vasiliauskaitė mena tose ekspedicijose visada daugiausia dėmesio skirdavusi būtent burtams, prietarams, liaudies medicinai – jai tai labai artima ir įdomu.
„Mano močiutė buvo žolininkė, tikėjusi ir gamtos, ir žodžio galia. Iš vaikystės atsimenu jos patarimus, jos renkamų žolelių ryšelius ir buteliukuose saugomus įvairius užpilus, net gyvatės“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Malda Gabijai
Be to, pasak V. Vasiliauskaitės, būdavo paslaptinga ir nuostabu nuošaliose trobelėse sutikti išmintimi ir žiniomis spinduliuojančių senų moteriškių, kurios negailėjo patarimų, mielai atsakydavo į klausimus.
Etnologei atmintyje išliko viena ypatinga žolininkė, pas kurią patekusi jautėsi kaip pas tikrą raganėlę iš pasakos.
„Kiekvieną rytą kurdama krosnį ji kalbėdavo maldą Gabijai – mitologinei ugnies deivei ir jos bei kitų būtybių galia tikėjo“, – pamena muziejininkė.
Senolė buvo sukaupusi didžiulę kolekciją įvairiausių burtams tinkančių dalykų – džiovintų, užpiltų, surištų. Žinoma, troboje glaustėsi ir juodas katinas.
Tokios kaip ji žiniuonės ir nuo rožės, ir nuo gyvatės įgėlimo, nuo gumbo užkalbėdavo, galėdavo ir įvairiais gyvenimo atvejais bandyti padėti.
Nors ekspedicija aplankė daug rajono vietų, daugiausia dėmesio buvo skirta Raguvos krašto etninės kultūros palikimui.
Pamokymų, prietarų ir perspėjimų sužinota daug, kiekvienam atvejui vis kitokių – su žeme, dangum, gyvūnais ar augalais siejamų.
Ir visi jie kadaise buvo svarbūs, juk žmonės visais laikais norėjo būti sveiki ir laimingi, o iš kartos į kartą perduodami pamokymai kaip tik ir galėjo padėti tuos norus išpildyti. Tuo tikint – dar labiau.
Meilė tik iki vestuvių
Praeityje, bėdai ištikus ar kokiam svarbiam sumanymui kilus, žmonės dažnai pas žiniuones skubėdavo, pagalbos prašydavo.
O žiniuonės ir viliojimo meno galėjo pamokyti – pavyzdžiui, duriantį dagilį akmeniu prispaudus ir užkalbėjimo žodžius tarus, lauktasis bernelis kaipmat prisistatydavo.
Arba merginai, parėjusiai iš pirties, patardavo apžiūrėti savo kūną. Jeigu ras prilipusį vantos lapelį, išvirti jį arbatoje ir ta arbata pagirdyti nusižiūrėtąjį – šis ir prilips kaip tas vantos lapas.
„Bet perspėdavo, kad su „lipčikais“, tai yra su burtais, prisiviliotas vyras nebus geras – tik iki vestuvių mylės, o paskui jau nebe, tad gyvenimas galintis virsti pragaru“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Tokie nepaprastų sugebėjimų turintys žiniuoniai gyveno bene kiekviename kaime.
Į vienus jų – užkalbėtojus, daktarus, gydančius žolelėmis, antpilais – žiūrėta su pagarba, jų prašyta pagalbos. O raganų, nuodninkėmis, čerauninkėmis vadintų, bei bloga akimi garsėjančių atžindų žmonės prisibijodavo.
Be juodo katino paslapčių irgi neapsieita – tikėta, kad piktieji burtininkai galėdavo pasiversti juodu katinu ir pridaryti visokių negerovių, pavyzdžiui, užšokti žmogui ant kupros ir tarsi sukaustyti jo judesius.
„Burtai, prietarai – tarsi užkonservuoti senųjų tikėjimų likučiai, atspindintys archajišką liaudies pasaulėjautą: tikėjimą gamtos jėgomis, greta esančiomis mitinėmis būtybėmis, taip pat magine žodžio, veiksmo, sapnų galia.“
V. Vasiliauskaitė
Ir užkerėti, ir atkerėti
Dar tikėta, kad tokie burtininkai kartą per mėnesį privalo ištarti, tai yra paleisti, burtų žodžius. Ir ką užkliudys tie žodžiai oru skriedami, tam bus blogai – jei medį – tas nudžius, jei gyvulį – kris, jeigu žmogų – susirgs arba mirs.
Sako, kai nenorėdavo niekam pakenkti, burtininkai stengdavosi, kad tie žodžiai gultų ant akmens ar skrietų plyname lauke.
„Iš senų žmonių sužinojome, kad anuomet atkerėti nuo burtininkų kerų galėdavęs tik Kubilius, kilęs iš Pučekų kaimo Miežiškių seniūnijoje“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
XIX a. pab. – XX a. pr. tas Kubilius plačiai garsėjo Panevėžio apylinkėse ir laikytas visų burtininkų mokytoju.
Galingesnių už jį Panevėžio krašte nebuvo. Bet eilinių nestigo.
„Gydymo galią arba, kaip sakydavo raguviškai, lengvą ranką žmogus įgaudavo gyvam šeškui nudyręs kailį. Paskui tomis rankomis pakakdavo paglostyti skaudamą vietą ir ligonis pagydavo“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Bene daugiausia prietarų susiję su mirtimi – raguviškiai, kaip ir kitų apylinkių gyventojai, tikėjo ir mirties ženklais, ir vėlių sugrįžimu, ir pomirtine būsena bei pastebėtų ženklų išsipildymais.
Paskutinės valandos
Plačiai paplitęs tikėjimas, kad gegutė iškukuoja mirtį.
Štai ką pasakojo ekspedicijos dalyviams Budrionių kaime gyvenusi 1918 gimusi moteris: „Kai į prie namų augusią liepą atlėkdavo gegutė, mama mums, vaikams, sakydavo: „Eikit, vaikai, gegutę nubaidykit – ji man smertį rodo.“
Ypač baugu, jeigu gegutė trenksis į lango stiklą ir dar užkukuos.
Ne mažiau baugindavo ir apuoko ūbavimas prie namų, ir šuns kaukimas naktį be priežasties, ir vištos užgiedojimas.
O jeigu sukrauta malkų rietuvė nepajudinta subyrės, irgi labai blogas ženklas – artėja mirtis.
Žmogui namuose mirštant būtinai reikėdavo pažadinti vaikus, kad jie tuo metu nebūtų mieguisti, apmirę.
Plačiai žinomas tikėjimas, jog mirus šeimininkui būtinai reikia belsti į avilius, pabudinti bites, kad ir šios neišmirtų.
„Visi žinojo, kad negalima vytis laidotuvių eisenos, jei kas vysis, sugrąžins mirtį į namus, į kaimą“, – sako etnologė.
Kad mirtis atgal negrįžtų, reikėdavo vandenį, kuriuo prausė mirusįjį, perpilti per kelią, o velionį išlydėjus į kapus šarvojimo stalą tuoj pat išardyti, patalpą išplauti.
Senoliai ypač tikėjo sapnais, bandė juos savaip aiškinti, ieškoti juose likimo ženklų.
Tikėta, kad susapnavus, jog ištraukia dantį, kas nors iš giminės mirs.
Juodų uogų valgymas sapne taip pat būdavo aiškinamas kaip mirties ženklas, bulvių kasimas reiškė artimojo užkasimą, juodi arimai – laidotuves. O jeigu sapnuose saulė leidžiasi, gresia ir pačiam „nusėsi“ – susirgti arba net mirti.
Pavojingi atžindai
Panevėžio rajone, ypač Raguvos krašte, būta užtektinai ir su vaiko gimimu, auginimu susijusių burtų, siekusių nulemti palankią vaiko ateitį.
Pirmiausia patarimų negailėta nėščiajai.
Jai nevalia apkalbėti, vogti, žargstytis per tvorą, eiti pro svilinamą kiaulę, žiūrėti pro rakto skylutę, atžagariai sėdėti vežime ir kt.
Sakyta, jeigu vaikas gims esant jaunam Mėnuliui, bus laimingas, gražiai atrodys ir ilgai nepasens, o per seną Mėnulį gimusiems teks nuo pat jaunystės kaip seniems būti.
Į vandenį, kuriame pirmą kartą kūdikį prausia, reikia įdėti pinigėlį – turtingas bus, o naujagimę ką tik gimusią mergaitę apgaubti vyriškomis kelnėmis – bus vyrų mylima.
Ypač svarbus žindymas. Tikėta, kad kairę krūtį pirmą kartą padavus, vaikas bus kairiarankis.
O kūdikiui paaugus geriausia jį nuo žindymo nujunkyti sekmadienį – bus laimingesnis, o jei dar sėdint ant akmens – bus ir stipresnis.
Tačiau, šiukštu, nujunkius vaiką nuo krūties, jokiu būdu vėl nepradėti jo žindyti, nes taps piktuoju raganiumi, atžindu vadinamu.
O jau tas atžindas daug blogo galėdavo padaryti negera akimi nužiūrėdamas.
Atžindo niekas nevesdavo į tvartą pasidžiaugti gyvulių prieaugliu, jam nebuvo rodomi augalų sodinukai, pasėliai, o ypač nuo atžindo saugoti kūdikiai.
„Manyta, jog atžindas, dar ir nuodninku vadintas, tik tada negalės pakenkti, jeigu bendraudamas su juo kišenėj laikysi špygą“, – sako Raguvos krašto prietarų tyrinėtoja.
Teigta, kad kerus galima panaikinti nužiūrėtą žmogų ar gyvulį vandeniu iš burnos nuprausiant ar aprūkant jį žolelėmis.
Žvaigždės, ugnis ir vanduo
„Ir raguviškiai, kaip visi to meto žmonės, buvo įsitikinę, kad ir ūkinė sėkmė priklauso nuo svarbiausiems ūkio darbams parinktos dienos, oro, dangaus šviesulių, ypač mėnulio, nuo magiškų veiksmų – žegnojimo, lauko apėjimo ratu ar net burtų“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Būta daugybės įvairiausių pamokymų: kada arti, kada sėti, kada galvijus išvesti ganyti, kiaules skersti ir t. t.
Kad pradėtas darbas pasisektų, prietarų gausybė – kiekvienam atvejui, kiekvienam laikui ir augalui.
Javus sėti per pilnatį, agurkus taip pat, bulves sodinti, kai dangus debesuotas kamuoliniais debesimis, kopūstus sodinant ant ežios dėti akmenį, kad galvos kietos susisuktų, ir kt.
Raguviškiai tikėjo ir gamtos šventumu.
Ne tik žemė ir viskas, kas joje auga, yra šventi, reikalauja pagarbos, – šventa yra ugnis.
Užtat jei spjausi į ugnį, trypsi prie jos kojomis – gali sulaukti keršto gaisru arba po mirties turėsi karštą geležį laižyti.
Nuo gaisro mokėta apsisaugoti ir šventos Agotos duona, ir kryžiumi.
Jie galėjo padėti išvesti ugnį į laukus, nukreipti į priešingą vėjui pusę.
Ne mažiau vertas pagarbos ir vanduo.
Prieš karą Raguvos centre buvęs Dubijos šaltinis, iš kurio žmonės semdavo vandenį ir laikydavo namie kaip vaistą.
Šventintas vanduo apvalydavęs, saugodavęs namus, panaikindavęs nužiūrėjimo kerus ir pan.
Tikėta ir gyvūnų nepaprastumu, ypač gerbtos gyvatės, žalčiai.
Jų šiukštu nebuvo galima mušti – nes saulė užtems.
O tose apylinkėse būta nemažai žalčių. Vietiniai gražiai su jais sugyveno, leisdavo ėsti iš dubens.
Šeimos laimei ir gerovei
Šeimos laimė turėjo prasidėti nuo pat vestuvių, tad senoliams labai svarbu buvo, koks tądien oras
išpuls – geriau, kad neapsiniauktų ir nelytų.
Išvažiavus jauniesiems į bažnyčią, kad ir kas nutiktų, negalima net trumpam sugrįžti atgal – blogas ženklas. Dar blogiau, jeigu važiuojant tuoktis kokia nelaimė ar avarija atsitinka – gali ir gyvenimas nesisekti.
Štai ką etnologams pasakojo Antanas Pakalnis, gimęs 1908 metais: „Vestuvininkų kelionė į šliūbą gana pavojinga – nuodninkai juos gali apnuodyti arba varnais paversti, todėl piršliu reikia prašyti ne bet kokį žmogų, o tą, kuris moka atkalbėti.“
Jaunąsias mokė per santuokos ceremoniją užlipti vyrui ant kojos. Mat jeigu vyriškis pirmas koją jaunajai primins, toji taip ir liks visą gyvenimą po vyro padu.
Kad jaunųjų sutuoktinių gyvenimas būtų meilus ir turtingas, raguviškiai sugrįžusią susituokusią porą būtinai apgaubdavo išvirkščiais kailiniais.
