Miežiškiuose gyvenantis medžio drožėjas Eduardas Titas pastaruoju metu minimas kaip niekad dažnai. Menininkas jau seniai nebeskaičiuoja, kiek jo darbų puošia Lietuvos miestus ir miestelius, tačiau labiausiai jį išgarsino angelo, besidangstančio nuo liepsnų, skulptūra žiauriai nužudytai dembaviškei.
Už pirmąjį darbą – trys rubliai
Eduardo Tito rankose bet koks medžio gabalas virsta meno šedevru. Drožyba menininkui yra ir pragyvenimo šaltinis, ir galimybė save realizuoti, tačiau be meilės ir užsidegimo negali gimti joks darbas. Skulptorius ne kartą įsitikino, kad jo kūrinius laimina kažkas iš aukščiau.
Eduardas, kaip ir daugelis vaikų, svajojo tapti lakūnu ar naru, o medžio drožėjo darbo svajonių sąraše nebuvo. Tačiau pats gyvenimas tarsi vedė link to, kuo dabar yra miežiškietis.
Kaip pasakojo drožėjas, nuo vaikystės jis rinkdavo įvairias medžio šakas, kurios priminė tam tikrus augalus ar gyvūnus. Turėjo nemažą tokių gamtos išdaigų kolekciją. Galiausiai pamatęs, kaip dirba jo dėdė, pats į rankas paėmė rėžtuką.
„Dėdė, dirbęs Kauno dailės kombinate, kurį laiką gyveno mūsų namuose. Matydavau, kaip kiekvieną vakarą jis drožinėdavo medinių dėžučių dangtelius. Pamokė ir mane. Buvo labai smagu atkartoti įvairius ornamentus, tuo labiau kad už tokią talką gaudavau po 3–5 rublius“, – pirmąjį prisilietimą prie medžio prisiminė skulptorius.
Ilgainiui įvairių medžio darbų kolekcija namuose darėsi vis gausesnė. Galiausiai E. Titas išdrįso paskambinti Prienuose gyvenančiam garsiam skulptoriui Algimantui Sakalauskui ir tapo jo mokiniu.
„Nusprendžiau: niekas per nagus nemuš, jeigu paskambinsiu. Buvau girdėjęs ir apie daugiau garsių skulptorių, bet A. Sakalausko darbai man pasirodė labai didingi, įdomūs. Įgijau tikrai labai vertingos patirties, tačiau mano stilius skiriasi nuo mano mokytojo. Esu linkęs daugiau dirbti taip, kaip padiktuoja pats medis“, – „Sekundei“ pasakojo E. Titas.
Pirmasis rimtesnis darbas buvo Radviliškio rajone esančioje smuklėje-restorane „Žarija“. Jos savininkai jaunajam skulptoriui davė ąžuolų ir padrąsino kurti ką norintis. E. Tito išdrožtomis baltų dievų skulptūromis lankytojams neteko ilgai pasidžiaugti – visos jos iškeliavo į Austriją, Zalcburgą.
Netrukus į šią šalį išvyko keli krovininiai automobiliai, prikrauti šedevrų iš lietuviškų ąžuolų.
Gilinasi į istoriją
E. Tito teigimu, nors medžio drožyba yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, tačiau dviejų vienodų darbų nepavyksta padaryti. Vienas paskutinių kūrinių – į Švediją iškeliavę du haskių veislės šunys. Šio darbo menininkas ėmėsi kaip savotiško iššūkio, ar pavyks pavaizduoti šios veislės šunų išskirtinius bruožus: kailį, akis.
„Šiuo darbu buvau labai užsidegęs, nes nieko panašaus dar nesu daręs. Tačiau smagu buvo tol, kol dariau pirmąjį, paskui prasidėjo tikros kančios“, – juokavo miežiškietis.
Anot jo, su gamtos pasauliu jis labai menkai pažįstamas, tačiau kaip tyčia kliūna tokie darbai: neseniai baigė ūkininkui Arūnui Čimolonskui drožti paršelį, o prieš kelerius metus vienam žirgyno savininkui – žirgą.
„Pats esu tolokai nuo ūkio, tad prieš dirbant tokius darbus tenka pasidomėti apie šiuos gyvūnus, susirasti nuotraukų. Žirgą, kaip man atrodė, išdrožiau tikrai labai gražų, tačiau sulaukiau užsakovo priekaištų, kad palikdamas arklio nosį su tam tikra kuprele gadinu veislę. Tada nusprendžiau tokių darbų daugiau nesiimti, bet ir vėl tenka iššūkis“, – kalbėjo medžio drožėjas.
E. Titas savo kūrybines galias ir vaizduotę gali išlaisvinti tada, kai niekas neriboja ir užsakovai visiškai pasitiki juo. Įdomiausia – religinė tema, ypač pagoniški lietuvių dievai. Tiesa, informacijos, kaip atrodė tie, kuriuos garbino mūsų protėviai, išliko nedaug, o ir ta pati labai dviprasmiška. Kita vertus, atsiranda vietos interpretacijoms.
„Prieš pradėdamas kiekvieną darbą domiuosi istorija, daug skaitau įvairios literatūros. Man įdomu, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių požemių dievas Vėlinas vaizduojamas vienaakis. Tik pažindamas jį galiu pradėti kurti“, – pabrėžė skulptorius.
Prikelia antram gyvenimui
Medžio drožyba E. Titui – visas gyvenimas. Pradėjęs kurti jis pasineria į darbą. Tačiau negali drožti tada, kai būna piktas.
Skulptoriaus nuomone, bendrauti su medžiu galima tik tinkamai nusiteikus, be pykčio ir neigiamų emocijų. Antraip darbas nesiseks.
Kartą jis gavo užsakymą sukurti antkapinį paminklą: moterį su ilgu apsiaustu ir gobtuvu ant galvos, o vietoj pėdų – delnai, laikantys Žemės rutulį, ant kurio dega ugnis. Šį darbą skulptorius padarė per dideles kančias. Nors užsakovei paminklas labai patiko, tačiau stovėjo jis neilgai.
„Man šis darbas nuo pat pradžių atrodė tikrai klaikiai, bet kopiją padariau. Tačiau per pirmąją audrą žaibas trenkė tiesiai į statulą. Beliko tik krūva skiedrų ir kelios didesnės atplaišos. Sakau, gal ir dievuliui nepatiko mano skulptūra“, – keistai sutapimais stebėjosi kūrėjas.
Visus darbus drožėjas daro tik iš ąžuolo. Anot E. Tito, ši mediena jam suteikia energijos, įkvėpimo kurti, o jis medį prikelia antram gyvenimui.
Skulptoriui teko prisiliesti ir prie vieno storiausių girios galiūnų. Ūkininkas, gyvenantis Radviliškio rajone, Aukštelkuose, buvusioje pionierių stovykloje, įkurtoje miške, rado beveik 2,15 metro storio ąžuolą. Kadangi medį buvo išvertęs žaibas, jis žemėje išsilaikė puikiai, mat pelenai puikus konservantas.
„Buvo labai įdomu prisiliesti prie tokio monstro, iš jo padariau rūpintojėlį. Aišku, iš pradžių buvo nejauku. Apskritai man visuomet pradžia baisi, jaudinuosi, ar pavyks įgyvendinti sumanymą. Tačiau kai pabaigęs prieinu prie darbo, žiūriu į jį ir niekaip nesuprantu, kaip man taip pavyko. Tarsi kas nors kitas valdytų mano rankas“, – stebėjosi menininkas.
Paviliojo technologijos
E. Titas pabrėžė, kad žmonės pastaruoju labai gražina savo sodybas, viešąsias erdves. Drožėjas puikiai prisimena, kai kartą ieškojo draugo rekomenduotos itin gražiai sutvarkytos sodybos, bet taip jos ir nerado, nes visos tame kaime esančios buvo nepriekaištingai išpuoselėtos.
Užsakymų trūkumu menininkas skųstis negali. Nors atsisveikindamas su savo kūriniu sentimentų drožėjas nejaučia, tačiau kartais sparnus kurti pakerta žmonių požiūris į rankų darbą, kūrybą.
Jam daug mieliau drožti rūpintojėlį senutei, kuri ne tik nuoširdžiai padėkoja, bet ir glosto, prisiglaudžia prie skulptūros, nei tam, kuriam svarbiausia ne pats darbas, o kaip kuo daugiau nusiderėti.
„Man labai svarbu, kaip priimamas mano darbas. Labai sunku dirbti su tokiais, kurie, net ir per mėnesį uždirbdami daugiau negu aš per metus, dėl kainos derasi iki paskutinio cento. Tačiau matydamas, kaip kokiai nors močiutei reikia rūpintojėlio, bet ji neturi pinigų, sutinku aukoti ir medžiagas, ir savo laiką. Man patinka šis darbas, aš juo gyvenu, jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti“, – prisipažino kūrėjas.
Miežiškietis tikėjosi, kad jo pėdomis paseks sūnus, mat tik pradėjęs vaikščioti berniukas iš rankų nepaleisdavo tošies. O sulaukęs šešerių kartu su tėčiu surengė pirmąją savo drožinių parodą. Ne gana to, pardavė daugiau darbų negu tėtis.
„Maniau, kad sūnus tikrai bus drožėjas, tačiau viskas apsivertė, kai prisėdo prie kompiuterio. Visaip bandžiau sudominti, net po penkiasdešimt litų duodavau, kad man padėtų, galvojau, kad gal „užsikabins“. Bet prievarta nieko nebus“, – kiek apgailestaudamas sakė E. Titas.
Lina DRANSEIKAITĖ
