Prie Kūčių stalo dažnas sėdasi vedinas įpročio – dėl tradicijų, patiekalų, šventinės nuotaikos. Tačiau panevėžiečių Jurgitos ir Alvido Gurklių namuose Kūčios ir Kalėdos turi visai kitą svorį. Čia laukiama ne tik artimųjų, bet ir paties Jėzaus. Tekę išbandymai šeimą atvedė į gyvą tikėjimą, kuris pakeitė ne tik Kalėdų prasmę, bet ir kasdienį gyvenimą.
Panevėžiečiai Jurgita ir Alvidas Gurkliai sako, kad neretas prie dvylika patiekalų nukrauto Kūčių stalo sėdasi, su Kalėdomis kitus sveikina, dovanas dalija tiesiog iš įpratimo.
Tikrai ne kiekvienas susimąsto, ką iš tiesų švenčia.
Gurklių šeima prie Kūčių stalo kviečia patį Jėzų Kristų, o Kalėdų dieną švenčia jo gimtadienį.
Paklausite, kaip taip gali būti? Pasirodo, gali.
Ir jiedu sako daugybę metų šventę tradicines Kalėdas, kurios, kaip daugeliui, taip ir jiems, buvo artimųjų susiėjimas, dovanų dalybos.
Bet prieš dešimtmetį visa pasikeitė. Pasikeitė, kai į jų gyvenimą įžengė Jėzus. Su juo šeima tariasi, jam pasakoja savo rūpesčius, klausia patarimų, dalijasi džiaugsmais.
Su juo ir švenčia.
Kelią pas Dievą nutiesė sūnus
A. Gurklys – statutinis pareigūnas, jo žmona – vaikų lopšelio-darželio darbuotoja.
Dukra jau studentė, gyvena atskirai.
Panevėžyje Gurklių namuose sukasi trise – tėvai ir penkiolikmetis sūnus Markas.
Būtent Markas, turintis raidos sutrikimą, šeimai nutiesė kelią pas Dievą.
Ir Jurgita, ir Alvidas pasakoja, kad gyvenant tėvų namuose, o ir sukūrus savo šeimą, Kūčios ir Kalėdos jiems tebuvo įprastos šventės.
Nuo kitų švenčių skyrėsi tik tuo, kad ant Kūčių stalo būdavo kitokių patiekalų.
Sutuoktiniai svarsto, kad nesuvokiant Kūčių bei Kalėdų prasmės, nebuvo ir didelio džiaugsmo jas švenčiant.
„Tai būdavo išorinės šventės. Palyginčiau jas su fejerverkais. Girdi juos šaudant, matai danguje sproginėjančias įvairiaspalves šviesas. Bet juk tai tik akimirkos grožis, staiga virstantis pilkų dūmų kamuoliu“, – palygina J. Gurklienė.
Anksčiau ir mišios jai tebuvo religinės apeigos. Daug ko jose nesuprato, todėl bažnyčioje jautėsi svetima.
Dabar ne tik bažnyčioje – visur jaučia esanti šalia Viešpaties, jo globą, rūpestį ir meilę.
Alvido tėtis ėjo atsakingas pareigas, o tokie žmonės sovietmečiu privalėjo slėpti, kad yra tikintys. Nevalia jiems buvo ne tik nueiti į bažnyčią, bet ir su šeima susėsti prie Kūčių stalo.
Alvidas pasakoja, kad Kūčių stalas jo tėvų namuose vis dėlto būdavo padengiamas, tačiau prie jo sėsdavosi aklinai užtraukę užuolaidas.
O Kalėdos buvo įprasta diena, kaip ir visos kitos.
„Bet iš tėvų buvau girdėjęs, kad Dievas yra. Man jis buvo nepažįstamasis, kažkur toli, bet vis dėlto buvo“, – pasakoja A. Gurklys.
Pajuto savo bejėgiškumą
Sutuoktiniai pripažįsta, kad nemažai bendro gyvenimo metų jiedu irgi gyveno Dievui esant kažkur.
Abu tikėjo, kad žmogus – savo laimės kalvis, o labai pasistengus, jeigu ir ne viskas, daug kas įmanoma.
„Bet nutiko taip, kad susilaukėme negalią turinčio sūnaus ir aš pajutau bejėgiškumą. Savo jėgomis pakeisti jau nieko nebegalėjau, tad atėjo suvokimas, kad privalau remtis į tą, kuris stipresnis už mane“, – paaiškina Jurgita.
Ji svarsto, kad jai, benyrančiai į neviltį, pats Dievas pakuždėjo ateiti į bažnyčią.
Į maldos namus atsivedė ir dar nediduką Marką.
Berniukui bažnyčioje patiko. Matant, kad sūnui gera, ir J. Gurklienę apėmė gerumas.
A. Gurklys į bažnyčią nevaikščiojo, tik žmoną su sūnumi atveždavo į mišias. Visgi pats jose nepasilikdavo.
Bet Jurgita sako gana greitai pajutusi, kokia laimė melstis, kreiptis į Viešpatį ir sulaukti atsakymų. Jo atsakymai – tai ateinantis supratimas, ko imtis, ką ir kaip daryti, kaip elgtis ir kaip gyventi.
Nors, anot jos, tai, ką Dievas pasako, neretai tenka priimti kaip iššūkį.
„Aš į bažnyčią įkandin žmonos ir sūnaus nuėjau sulaukęs 40-ies. Susimąsčiau, kad geriausiu atveju pusę man skirto gyvenimo jau kaip ir esu nugyvenęs ir kad nugyvenau labai jau greitai. Suvokiau, kad greit praeis ir likusi gyvenimo dalis, ir paklausiau savęs: „O kas tada?“ – atvirai kalba Alvidas.
Draugystė su Viešpačiu
Dalyvaudamas mišiose A. Gurklys pradėjo įsiklausyti į Šventojo Rašto skaitinius, apmąstyti kunigų pamokslus. Ir pajuto, kad iš Biblijos tikrai kalba pats Dievas.
Kreipiantis į Dievą, tarsi savaime ateidavo atsakymai. Tą užsimezgusį ryšį Alvidas ir linkęs vadinti savuoju atsivertimu.
„Atsivertimas, mano supratimu, ne žinojimas, jog yra Dievas, o tai, kad jis tampa tau artimas, kai toji bičiulystė džiugina, kai ja gyveni“, – paaiškina Alvidas.
Draugystė su Dievu sudėliojo ir jo, ir Jurgitos prioritetus. Sutuoktiniai stengiasi, kad svarbiausia vieta jų gyvenime būtų atiduota Dievui.
Tada, anot jų, gyvenimas, kaip ir Kūčios bei Kalėdos, įgauna kitą prasmę. Sutikę Dievą, Jurgita, ir Alvidas teigia patyrę laisvę, išgyvenantys pilnatvę.
Jiedu tvirtina, kad pilnatvės jausmą teikia tarnystė kitiems. Kad turėtų laiko tarnystei, netgi pardavė daug metų puoselėtą sodą. Nutarė, kad jų dienos bus prasmingesnės padedant kitiems.
„Savanorystė mane traukė nuo vaikystės. Tada nežinojau ir tokio žodžio, bet jau mokykloje norėjosi būti bendruomenėje, veikti jos labui. Labai patikdavo talkos. Kai ištekėjusi apie tai kalbėdavau Alvidui, jis neapsikentęs paklausdavo, ar tikrai veikti neturiu ko, ar maža man šeimos“, – juokiasi Jurgita.
A. Gurklys pripažįsta, kad anksčiau jam užteko šeimos ir darbo rūpesčių, rūpintis dar kažkuo tikrai neturėjo jokio noro.
Atsirado, kur turi būti
Jurgitos noras savanoriauti ir įsilieti į bendruomenę išsipildė prieš ketverius metus.
Jai buvo pranešta, kad Panevėžio rajone esančiame Naudvaryje vyskupas Linas Vodopjanovas organizuoja rudeninę talką – bus tvarkoma dvaro aplinka.
Jurgita nieko nelaukusi susiruošė į talką.
Naudvaryje grėbdama lapus, įsišnekėjo su kitais talkininkais, sužinojo, kad Panevėžyje veikia bendruomenė, „Tikėjimas ir šviesa“.
Toji bendruomenė jungia šeimas, kuriose yra intelekto ir psichikos negalią turinčių asmenų.
J. Gurklienė buvo pakviesta į šios bendruomenės susitikimą-šventę.
Į ją nuėjo visi trys – Jurgita, Alvidas ir Markas. Ir pasijuto esantys ten, kur ir turi būti.
„Sutikome toje bendruomenėje žmonių, su kuriais mums gera, kurie kaipmat tapo ir savi, ir artimi. Jaučiame, kad ir jiems gera su mumis. Bendraujame, švenčiame, dalijamės visi savo gyvenimais“, – pasakoja Gurkliai.
Ši bendruomenė jiems tapo tramplinu į savanorystę.
Trejus metus jie buvo atsakingi už šios bendruomenės gyvavimą.
Žmonos įtrauktas į tikinčių žmonių bendruomenę, A. Gurklys gana greitai susidomėjo ir kitomis veiklomis, buriančiomis tikinčiuosius.
Tad dabar jis lanko ir vyrų maldos grupę, kurioje meldžiamasi už žmonas. Ne kasdien, tačiau ateina į Kristaus Karaliaus katedrą zakristijono tarnystei.
Katedroje vykstant vadinamiesiems alfa kursams, kuriuose gilinamasi į Katalikų bažnyčios gyvenimą, jiedu savanoriauja į pokalbius apie tikėjimo tiesas įtraukdami žmones.
Atsiradus darbų, talkina ir Panevėžio katedroje, ir Krekenavos bazilikoje.
Bažnyčioje tarnauti patinka ir penkiolikmečiam Markui.
Prisilietę prie Amžinybės
A. ir J. Gurkliai pabrėžia, kad jiems labai svarbus pasiruošimo Kalėdoms metas – adventas.
Jurgita sako siekianti tą metą nugyventi taip, kad jame būtų kuo mažiau sumaišties.
Tad visi trys jau pirmąjį advento sekmadienį važiuoja į bendruomenės „Tikėjimas ir šviesa“ rekolekcijas. Per jas meldžiamasi, bendraujama, dalijamasi patirtimi, klausomasi konferencijų pranešimų.
Rekolekcijose praleistą laiką sutuoktiniai vadina prisilietimu prie Amžinybės.
Per adventą jų namus puošia Jurgitos nupintas vainikas su keturiomis žvakėmis. Kas savaitę uždegdami po naują žvakę, jie trys ir rytais, ir vakarais susėda arba suklaupia maldai.
„Melstis kartu šeimoje mus „išmokė“ pandemija. Dirbome iš namų, galėjome daugiau bendrauti, melstis, ir taip gimė tai, kas vadinama namų bažnyčia“, – sako Alvidas.
Jis paaiškino, kad jų maldos ne tik įprasti poteriai.
Meldžiasi jie savais žodžiais kreipdamiesi į Dievą, išsako ne vien lūkesčius, prašymus, bet ir nuoširdžias padėkas.
Alvidas įsitikinęs, kad niekas taip nesuartina šeimos kaip bendra malda.
Kūčių dieną jų namuose statoma prakartėlė, kuriai pašiūrę sukalė Alvidas kartu su Marku. Kalėdoms kepami bei dekoruojami kvapnūs imbieriniai sausainiai, gaminami tradiciniai patiekalai, kuriais įprasta nukloti Kūčių bei Kalėdų stalą.
Kūčių vakarienės kulminacija – Piemenėlių mišios bažnyčioje.
Kai visko pakanka
Kad yra tikintys, ir Jurgita, ir Alvidas teigia stengiantys rodyti darbais, ne kalbomis apie tikėjimą. Abu šyptelėjo sakydami, kad daugiausia apie tikėjimą norisi kalbėti jų sūnui Markui, tai jis ir daro mokykloje.
Tėvams tenka netgi pristabdyti taip apaštalaujantį sūnų.
Negalią turintis jų vaikas, pasak tėvų, visuomet pilnas meilės, noriai ją dalija kitiems.
Dalinti save stengiasi ir Marko tėvai.
Jiedu teigia puikiai suvokę tiesą, kad tada, kai teks iškeliauti, neišsinešime nieko iš to, ką gavome, turėsime vien tai, ką išdalijome.
Beje, ėmęsi dalintis, ir Jurgita, ir Alvidas tvirtina gerokai praturtėję.
„Anksčiau nuolat vis ko nors stigo – tai daiktų, tai pinigų, o dabar pajutome, kad viso to mums užtenka. Galbūt taip nutiko ir todėl, kad sumažėjo arba kad apskritai pasikeitė mūsų poreikiai“, – svarsto A. Gurklys.
Žmona jį papildo: nebesinori įvairiausių niekučių, kurie atrodė, kad puošia gyvenimą.
Anot sutuoktinių, išties gyvenimą daro prasmingą žinojimas, kad šalia yra Dievas, kuriam tu svarbus.
„Kai Dievui skiri pirmą vietą, ir visa kita susitvarko“, – patikino A. Gurklys.
