Prie Krekenavos – piliakalnių paslaptys

Piliakalnių gausa Panevėžio kraštas nepasižymi. O ir čia esantys savo paslapčių taip lengvai neatskleidžia – retai iš žemės gelmių iškelia kokią molio šukę ar įrankio detalę.

Tik senos kronikos, raštai, legendos šiek tiek praskleidžia buvusios didybės skraistę.

Rajone – tik trys

Vienuose iš paslaptingiausių istorijos paveldo objektų – piliakalniuose slypi nelengvai iššifruojami faktai iš labai tolimos praeities.

Juk ant tų dabar tik gamtos grožiu žavinčių kalvų kadaise stūksojo pilys, glaudusios, gynusios, saugojusios ištisas protėvių kartas.

Piliakalnio pavadinimas, manoma, kilęs ne nuo žodžio „pilis“, o nuo žodžio „pilti“, mat daugelis tų iškilių kalvų žmonių rankomis sukurtos – supiltos.

Lietuvoje suskaičiuojama apie devynis šimtus piliakalnių, Panevėžio rajone iš jų tėra vos keli. Pats žinomiausias – Upytės, arba Čičinsko kalnas, pats mažiausias – Papušių piliakalnis, stūksantis Naujamiesčio seniūnijoje, kairiajame Nevėžio krante.

Apie pušimis apaugusią šio piliakalnio teritoriją žinomas padavimas, bylojantis apie čia neva užkastas „laives su auksu“.

Ir trečiasis rajone – prie Liaudės upės kranto stūksantis piliakalnis gana keistu Baimainių vardu. Kartais ir Vilkų, nes šalia yra toks kaimas, piliakalniu pavadinamas. Nors jis Krekenavos seniūnijoje, bet regioninio parko teritorijai nepriklauso.

Mažai tyrinėtas, ne taip paprastai surandamas jis užima garbingą vietą krašto piliakalnių sąraše.

Mažiausiai tyrinėtas

Kas tolimojoje praeityje vyko Baimainių piliakalnyje bei prie jo esančiose ant Liaudės upės kranto įsikūrusiose gyvenvietėse, nežinoma. Net jokių padavimų apie tą piliakalnį nėra užrašyta.

Jis beveik netyrinėtas. Tik 1968 metais piliakalnį žvalgė Istorijos instituto, o 1982 metais – Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.

Tačiau nesunku numanyti, jog X–XI amžiais naudotas Baimainių piliakalnis turėjo turtingą ir įdomią istoriją.

Šio stačiašlaičio paveldo aukštis siekia iki šešių metrų – jis įrengtas aukštumos kyšulyje, Liaudės dešiniajame krante prie santakos su bevardžiu upeliu.

Visa šio paminklo teritorija sudaro 0,6 hektaro.

Kaip sako Panevėžio rajono paveldosaugininkas Skirmantas Vertelka, rytinėje Baimainių piliakalnio dalyje, grioviu atkirstoje kalvos vietoje veikiausiai buvo kaimo kapinės.

„Piliakalnis atrodo tarsi padalintas į dvi dalis“, – sako krašto istorijos žinovas.

„Kadangi daugiau istorinių žinių apie piliakalnį nėra, sunku jį susieti su kokiais nors įvykiais. Visgi galima kelti hipotezę, kad čia buvo Liaudos žemės centras. Tam neprieštarauja ir topografinė piliakalnio padėtis. Visai šalia yra vietovė, vadinama Paliaude – dabar Rūtakiemis“, – rašė krašto tyrinėtojas istorikas Petras Juknevičius.

Baimainių piliakalnis pasiekiamas važiuojant keliu Krekenava–Pociūnėliai, nuo Rūtakiemio sukant į Vilkus, o šio kaimo pradžioje – į dešinę.

Dar pavažiavus, vėl pasukus į dešinę, paskui paėjus pagrioviu per laukus ir pasimatys tas praeities paslaptis saugantis piliakalnis.

Pro jį tekanti Liaudė išlaikė savo pirminį, gamtos jai suteiktą vingiuoto upelio pavidalą.

Netoliese yra ir Baimainių kaimas, besiribojantis su Vilkų kaimu.

Būtent ties Baimainiais baigiasi Panevėžio ir prasideda Radviliškio rajonas.

Parko puošmena

Be jau minėtų trijų rajono teritorijoje esančių piliakalnių, Panevėžio kraštas gali didžiuotis dar vienu, Bakainių. Jo teritorija įsiterpusi ir į gretimą Kėdainių rajoną.

Kaip sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Krekenavos regioninio parko grupės patarėja Alma Kavaliauskienė, Bakainių piliakalnis – ne tik vienas iš regioninio parko perlų, bet ir vertinga viso krašto puošmena.

Šios kalvotos erdvės mena kovų su kryžiuočiais laikus. Bet apie kadaise čia vykusį ir karų, ir taikos gyvenimą vaikštant Bakainių piliakalnio komplekso kalvomis ir slėniais galima tik vaizduotis.

„Kalnas, pasak padavimo, supiltas buvusio mūšio vietoje. Kai tame mūšyje žuvo vadas, žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylė didelį kalną.“

A. Kavaliauskienė

Piliakalnio kompleksą sudaro pilies kalnas, kur kadaise stovėjo medinė pilis, priešpilis ir papilys su apsauginiais pylimais.

Pietiniame priešpilio šlaite yra terasa, kuria greičiausiai ėjo kelias. Juo buvo patenkama prie piliakalnio pylimo galo į priešpilį ir pilį.

A. Kavaliauskienė kviečia apsilankyti ir apžiūrėti iš trijų pusių Liaudės upės apsuptą, iš šiaurės pusės pylimo saugomą, stačiais šlaitais įrėmintą Bakainių piliakalnį – vieną gražiausių Krekenavos regioninio parko vietų.

Supylė kepurėmis

„Vienas kalnas, pasak padavimo, supiltas buvusio mūšio vietoje. Kai tame mūšyje žuvo vadas, žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylė didelį kalną“, – pasakojo A. Kavaliauskienė.

Daugiau padavimų apie šią, taip seniai gyvą buvusią vietovę, regis, ir nėra išlikę.

Į trisdešimties pačių įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių sąrašą įrašyti Bakainiai visu savo grožiu lankytojams atsivėrė palyginti ne taip seniai.

Juk anksčiau kalnas stūksojo krūmais, šabakštynais apžėlęs ir nežinančiajam net įtarti nebuvo įmanoma, kas slypi šioje neprieinamoje vietovėje.

Dabar piliakalnis sutvarkytas, žvilgsniams atvertas, į jį nutiestas privažiavimo kelias, o prie piliakalnio prieš dešimtmetį įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Žmonės gausiau susirenka įvairiomis progomis – per Jonines, Mindaugo karūnavimo, Baltų vienybės dieną.

Ir kai vyksta vietos bendruomenės renginiai, Bakainių piliakalnis atgyja, suliepsnoja šventiniai laužai.

Vietovė traukia ne tik vietinius. Kaip sako Krekenavos regioninio parko atstovė, piliakalniu domisi ir iš kitų rajonų, ir iš kitų šalių atvykstantieji.

Eigintų pilis

Krekenavos regioninio parko grupės patarėja primena istorikų spėjimą, jog čia prie Liaudės kranto, ant Bakainių piliakalnio galėjusi stovėti Eigintų pilis, 1372 metais sudeginta kryžiuočių.

„Manoma, kad maždaug nuo to laiko aktyvus gyvenimas šioje vietovėje ir baigėsi. Tačiau jokių svarių šį faktą patvirtinančių duomenų nėra“, – sako A. Kavaliauskienė.

Bakainių piliakalniu ne kartą domėtasi.

Yra žinoma, kad 1841 metais piliakalnį kasinėjo generolas Vladimiras Siversas, 1898 metais – A. E. Malmgrenas. Bet radinių jie neaptiko.

XX amžiaus pradžioje šią vietovę tyrinėjo idėjos apie čia buvusią didikų Eigintų pilį autorius Liudvikas Kšivickis (1859–1941).

Vėliau, 1968 metais žvalgomuosius tyrimus atliko Lietuvos istorijos institutas. Pilies aplinka ir šiais laikais tyrinėta.

Aptiktas iš nedidelių lauko rieduliukų sudėtas grindinys, XIV amžiui būdingas žalvarinis žiedas, molinis verpstukas, įvairių smulkių radinių. Jie saugomi Kėdainių krašto muziejuje.

Liaudė kaip „liaudis“

Kalbant apie Krekenavos krašto piliakalnius derėtų skirti dėmesio ir Liaudės upei, atitekančiai iš Radviliškio rajono ir po 39 kilometrų savo kelią baigiančiai Kėdainių rajone.

Liaudė, prie kurios įsikūrę ir Baimainių, ir Bakainių piliakalniai – dešinysis Nevėžio intakas. Sekdami Liaudės upės tėkme, aptiksime gražiai vadinamus jos intakus – Nekelpą, Vilbizę, Kiemsrutą, Druskalnį, Nykį, Viešnautą ir kitus.

Paslaptingas ir pats upelio pavadinimas. Kalbininkai mano, kad jis gali būti siejamas su lietuvišku žodžiu „liaudis“ (žmonės, minia, didelis pulkas žmonių). Tai galėtų reikšti, kad šio upelio pakrantės buvo tankiai apgyventos.

Manoma, kad nuo šios upės pavadinimo kildinamas istorinio regiono – Liaudos pavadinimas.

Garsus kraštas

Liaudės upės dešiniajame krante stūkso Baimainių, o kairiajame – Bakainių piliakalnis.

Šiame apie upę išsidėsčiusiame regione po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suartėjimo su Lenkijos Karalyste buvo susiformavusi lenkakalbių gyventojų bendruomenė.

Tada čia – dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų teritorijoje – atsirado bajorų-šlėktų kaimai bei vienkiemiai, „akalicomis“ vadinti.

Dar ir XIX amžiaus pradžioje dauguma šio krašto gyventojų kalbėjo lenkiškai.

O istoriniuose šaltiniuose aplink piliakalnį esančios apylinkės buvo vadinamos Liaudos lauku.

Manoma, kad XIV a. Vytautas Didysis Liaudos krašte įkurdino smulkius bajorus, kurių uždavinys buvo kovoti su kryžiuočiais. Liaudos bajorai papildydavo sunaikintų pilių įgulas.

Beje, šio krašto gyventojai nėjo baudžiavos. Kaip savo leidinyje pasakoja P. Juknevičius, laisvi žmonės galėjo leisti sau didesnę prabangą nei baudžiauninkai.

Vėliau čia gyvenantieji aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir rėmė sukilėlius.

Liaudą ypač išgarsino lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius, trilogijoje „Tvanas“ aprašydamas XVII amžiaus kovas su švedais. Jo kūrinio herojai bajorai gyveno būtent Liaudoje.

Pirmieji romano „Tvanas“ puslapiai skiriami Liaudos bajorams, jų žygdarbiams, pasakojama, kaip jie 1656 metais pirmieji sukilo prieš švedus visoje Abiejų Tautų Respublikoje.

Liaudos lauką kaip 1372 metais Livonijos riterių nusiaubtą Upytės krašto vietovę kronikoje mini ir Hermanas Vartbergietis.