Sovietmečiu knygos leistos milžiniškais tiražais, tačiau buvo didžiulis deficitas.
Knygos sovietmečiu buvo tapusios deficitu ir neretai nusidriekdavo ilgiausios eilės jų užsiprenumeruoti.
Sovietmečiu norėdami įsigyti vertingą knygą, žmonės eilėje stovėdavo kaip prie duonos – kartais vos ne per naktį. Tiesa, kuri dalis jų perskaitydavo įsigytas knygas, kitas klausimas. Mat tais laikais ši deficitinė prekė buvo ir tam tikras statuso ženklas.
Ilgametė knygyno darbuotoja Apolonija Skaržauskienė sako, kad sovietmečiu mieste veikė keli knygynai – centrinis Respublikos gatvėje, knygynas Vilniaus gatvėje, dabartinėje Smėlynės gatvėje, Nemuno gatvėje. Centrinis knygynas valdė ir rajone buvusius knygynus – Ramygaloje, Krekenavoje. Atidarytas antikvariato knygynas autobusų stotyje. Bene vėliausiai duris atvėrė knygynas Beržų gatvėje. A. Skaržauskienė pamena, kad vyravo nuostata įsteigti kuo platesnį knygynų tinklą.
„Panevėžys pagal knygų pardavimą vienam gyventojui Lietuvoje buvo gal ketvirtoje vietoje – gerokai lenkė Šiaulius“, –„Sekundei teigė A. Skaržauskienė.
Dar vėliau Panevėžiui atiteko ir apskrities knygynai – Kupiškio, Biržų, Pasvalio, Rokiškio rajonuose. Tad iki Nepriklausomybės atkūrimo valdyta daugiau nei 20 knygynų.
Ilgametė knygyno darbuotoja pamena, kad viskas planuota Maskvoje. Buvo nustatoma, kiek knygų pasirodys kitais metais, sudaromi metiniai teminiai planai. Kitiems metams knygos buvo užsakomos jau pavasarį, vasarą.
Šalyje buvo keletas leidyklų, per metus jos išleisdavo keliasdešimties pavadinimų knygų. Knygos tais laikais buvo griežtai skirstomos. Daugiau gaudavo tie knygynai, kurie daugiau parduodavo.
„Užtai mes stengdavomės, kad tų knygynų būtų daugiau, kad augtų pardavimas. Kiekį skirstydavo maždaug pagal mūsų apyvartą“, – pamena ji.
Ilgametė knygyno darbuotoja, vadovė A. Skaržauskienė spėja, kad dalis žmonių knygas sovietmečiu pirkdavo ne skaityti, o tam, kad turėtų. G. Leikos nuotr.
A. Skaržauskienės teigimu, knygynas negaudavo tiek, kiek prašydavo. Kuo geresnė grožinė knyga, tuo, bent jau Panevėžys ir kiti mažesni miestai, gaudavo mažiau. Ji spėja, kad tokių gal daugiau likdavo sostinėje.
Politinės literatūros užsakymus reikėdavo derinti su partijos komitetu. Partijos sekretorius tvirtindavo užsakymą ir, jei atrodydavo, kad bus per mažai, liepdavo didinti kiekį. Tiražą padidindavo ir pati leidykla – juk reikia parduoti. Knygynas labai daug gaudavo, pavyzdžiui, Lenino raštų.
„Niekas jos nepirkdavo, o reikėdavo parduoti“, – apie politinę literatūrą sako ji.
Tad visuomeniniai platintojai gaudavo kelis egzempliorius grožinės literatūros ir kelis – politinės. Ji dažniausiai būdavo pigi, brošiūrų pavidalu. Tekdavo ją įpiršti pirkėjams – išsirinkai grožinę, imk ir politinę.
Įmonėse būdavo politinio švietimo kabinetai, tad jiems knygynas turėdavo sudaryti politinės literatūros komplektus. Tokios literatūros kartais prireikdavo ir studentams, moksleiviams.
Mokslinės literatūros knygynas gaudavo dažniausiai tiek, kiek užsakydavo. Priimdavo ir išankstinius tokio žanro knygų užsakymus. Tik mažai gaudavo mokslinės populiariosios literatūros. A. Skaržauskienė pamena, kad žmonės pramonės mieste daug skaitė ir daug užsakydavo techninės literatūros. Jos buvo nuperkami dideli kiekiai.
Dalis knygų buvo prenumeruojamos, tad prie knygynų žmonės eilėse stovėdavo net naktimis. Pavyzdžiui, buvo galima užsiprenumeruoti lietuvių autorių raštus, išleistus ir 8 ar 10 tomų. Prenumeruojamos buvo ir enciklopedijos, kitos knygos.
Paaiškinamas paradoksas
Buvo knygų, kurios leistos ir 30 tūkst. egzempliorių tiražu.
„Tiražai didžiuliai, o knygų nėra“, – apie to meto paradoksą sako A. Skaržauskienė.
Toks kiekis tekdavo visai Lietuvai, o Panevėžys gaudavo kokius 200 egzempliorių. Pasak jos, dabar per savaitę leidyklos išleidžia gal kokių 10–15 pavadinimų knygų, o tada per visus metus išleisdavo tik keliasdešimties pavadinimų. Tad nenuostabu, kad knyga buvo toks deficitas ir žmonės jas žaibiškai išpirkdavo.
Buvo daug visuomeninių platintojų, kuriems griežtai pagal sąrašą reikėjo padalyti tam tikrą egzempliorių skaičių, knygų būdavo skiriama ir partijos, miesto valdžiai, didžiosioms įmonėms, tad parduoti knygynuose likdavo gana nedaug. A. Skaržauskienė pamena ne kartą girdėjusi sakant, jog gera dirbti knygyne. Tačiau darbuotojams buvo skirti tik keli egzemplioriai knygų, ir jas galėjo patys nusipirkti ar nupirkti artimiesiems.
A. Skaržauskienė pamena, kad buvo išperkama viskas, juolab kad knygos nebuvo brangios.
„Bet kokią rašliavą galėdavai iškelti, kad ir kokią nesąmonę, viską išpirkdavo“, – juokauja ji.
Tais laikais buvo labai populiarūs lietuvių autoriai, gal net populiaresni nei užsienio. A. Skaržauskienė pamena, kad užsienio autorių daug ir neversdavo. Mieste gyveno daug rusų karininkų šeimų, tad labai populiari buvo rusų literatūra. Daugiausia buvo parduodama klasikos – A. Puškino, M. Lermontovo ir kt. Jos teigimu, šios knygos buvo labai gražiai išleistos.
Beje, antikvariato knygyne autobusų stotyje pasirodydavo ir tarpukario Lietuvos leidinių – žmonės atnešdavo. Pasak buvusios knygyno darbuotojos, bėdų gal kildavo tik jas įvertinant, tekdavo konsultuotis, tačiau valdžiai jos nebuvo užkliuvusios ir nebuvo nurodymo jų nepriimti.
Pasak A. Skaržauskienės, knygynų lentynos nebuvo tuščios, bet skaityti iš esmės nebuvo ką. Knygyne buvo galima kasdien rasti įvairios literatūros – tam tikros grožinės, kalbotyros knygų, politinės, knygų rusų kalba, –tokių buvo daugiausia, techninės literatūros, gana prastos vaikiškos.
„Žmonių visada ateidavo ir vis tiek kažką nupirkdavo“, – pamena ji.
Buvusios darbuotojos manymu, žmonės tais laikais skaitydavo, nes daugiau pramogų nelabai ir būdavo – televizija tokios filmų ir laidų įvairovės kaip dabar negalėdavo pasiūlyti.
Ne vienas pamena ir dar vieną to meto paradoksą. Knygų knygyno salėje nėra, tačiau sandėliuose jų– pilnos lentynos. Pasak A. Skaržauskienės, visoje Lietuvoje tai buvo vieša paslaptis. Taip elgtasi dėl vienos paprastos priežasties – planų, kuriuos reikėjo įgyvendinti. Ji pamena, kad planą buvo leidžiama viršyti 8 procentais ir premijos buvo duodamos iki 8 procentų. Už 9 procentus ir daugiau viršytą planą gaudavai tiek pat premijos, kiek ir už 8. Svarbiausia, kad daugiau nei 8 procentais viršijus planą, kitais metais planas bus didesnis dar maždaug 10 procentų.
„Jei parduosi tą mėnesį daugiau, padarysi nesąmonę. Kaip paskui įvykdysi planą, jei nežinai, ką kitais metais išleis? Gal niekas nepirks?“ – sako ji.
Tad knygynai susiskaičiuodavo, kiek geriausia parduoti, o likusias knygas realizuodavo vėliau, sutarę kurią savaitės dieną. Žmonės susižinodavo kada ir laukdavo. Nepraplėšti knygų pakai gausiems tikrintojams neužkliūdavo.
Galimybė susipažinti
A. Skaržauskienės teigimu, anksčiau knygos turėjo turinį, tad nemano, jog žmonės patyrė nuostolį negalėdami skaityti kai kurių mūsų laikais išleidžiamų knygų.
„Aišku, knygų trūko, ne visus autorius leido, bet turinio atžvilgiu knygos buvo geresnės“, – mano ji.
Žinoma, kai kurias knygas reikėjo skaityti tarp eilučių arba įvertinti, kad yra ir propagandos. Ypač populiarios buvo knygų serijos. Žmonės rinkdavo „Drąsiųjų kelių“, „Zenito“, „Horizontų“, „Siluetų“ ir kitų serijų knygas. Pasak A. Skaržauskienės, tuomet žmonėms kelionės į užsienį buvo sunkiai pasiekiamos, todėl buvo labai populiarios knygos apie keliones.
„Išleidžia kokią knygą apie Angliją, žmonės domisi, kaip ten gyvena, kokie ten žmonės“, – sako, kad tai buvo ir būdas susipažinti su pasauliu, ji.
Labai populiarūs buvo meno leidiniai, nors jų gaudavo vos po keletą egzempliorių. Gruodį labai populiarūs buvo atvirukai, kalendoriai. Atvirukus žmonės pirkdavo didžiulėmis krūvomis.
Atgavus Nepriklausomybę, atsirado daugiau leidyklų, pagausėjo knygų, pasikeitė ir jų turinys. Pradžioje knygos neretai buvo spausdinamos ant prasto popieriaus, tačiau žmonės mielai jas pirko. Knygyną atsiėmus seniesiems jo šeimininkams, pasak A. Skaržauskienės, į gera pasikeitė knygyno atmosfera, atsirado daug naujovių.
Vis tiek gaudavo
Panevėžio miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Aurelija Matulevičienė sako, kad bibliotekai nebuvo problemos gauti knygų. Tačiau žmonėms, norintiems knygą turėti namuose, buvo tikras vargas. Tekdavo stovėti nemenkose eilėse, gaudyti informaciją, kada jomis bus prekiaujama ir pan. Pasak A. Matulevičienės, sunkiai, bet pavykdavo jų įsigyti.
Bet biblioteka gaudavo naujų knygų. Tarkime, dabar ji turi po 1–2 kurio leidinio egzempliorius, o tuomet ir iki 20-ies būdavo. Bibliotekoje vyravo programinė literatūra. Direktorė pamena, kad pradžioje šalyje buvo trys leidyklos, vėliau jų padaugėjo. Šiais laikais jų galima suskaičiuoti iki 500. Tiesa, net šimto nėra tokių, kurios per metus išleidžia iki 10 knygų.
Dabar ypač stebina vienas iš sovietmečio paradoksų. Knygų tiražai siekdavo ir 20 tūkst. egzempliorių, dabar vidurkis – 1 300 knygų, tačiau knygų, bent jau knygynuose, nepaprastai trūko. Be grožinės literatūros, buvo būtina ir propagandinė. A. Matulevičienė pamena, kad kontroliuota, kaip jos skaitomos, ar biblioteka propaguoja jas. Svarbu buvo viešinti ir suvažiavimų, plenumų medžiagą. Direktorė pasakoja, kad dėl L. Brežnevo knygos „Mažoji žemė“ kilo masinė psichozė – reikėjo pristatyti, populiarinti knygą kaip parašytą didžio autoriaus.
Kažkam neapsižiūrėjus kartkartėmis kai kurių autorių kūrinius kaip neįtikusius režimui tekdavo išimti iš lentynų. Pavyzdžiui, Tomo Venclovos. Daug tokių kūrinių buvo rusų kalba. Pasak direktorės, užsienio autoriai dažniausiai būdavo iš sovietams lojalių šalių – Mongolijos, Kubos, Rytų Vokietijos, Afrikos šalių. Ji pamena, kad paaugliams knygos dažniausiai buvo apie pionierių veiklą, karo atspindžius, nacius ir panašiai. Kitaip tariant, buvo karinis patriotinis auklėjimas. Daug dėmesio bibliotekos skirdavo ir vaikams. Bibliotekininkės turėjo galvoti, kaip įgyvendinti ateistinį, karinį patriotinį auklėjimą.
Atradimu tapo išeivijos literatūra.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Genovaitė Astrauskienė sako, kad jų įstaiga gaudavo visas knygas, leistas Lietuvoje. Tai apskrities biblioteka, tad šį fondą yra išlaikiusi – turi bent po vieną egzempliorių. Žinoma, visos menkavertės, propagandinės knygos buvo nurašytos. Pasak pavaduotojos, buvo išleista labai daug nedidelių propagandinių, politinių knygelių, brošiūrų.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės direktorės pavaduotoja G. Astrauskienė sako, kad atkūrus Nepriklausomybę dalis autorių žmonėms tapo tikru atradimu.
„Propagandinę literatūrą beveik visą esame nurašę, ypač menkavertę. Jos buvo nepaprastai daug“, – pasakoja bibliotekininkė.
Biblioteka pasiliko Lenino, Stalino raštus, nes jų reikia ir šiais laikais. G. Astrauskienės teigimu, studentai studijuoja marksizmą-leninizmą, sovietinę sistemą ir tokių leidinių prisireikia. Saugo ir to meto periodinius leidinius.
Biblioteka yra sena. Tarpukariu buvo sukaupusi neblogą knygų rinkinį, tačiau vėliau jis prarastas. Naujai valdžiai atėjus, fondai buvo užpildomi naujo turinio knygomis.
G. Astrauskienė pamena, kad sovietmečiu leista įvairiausių knygų. Buvo leidžiama klasika. Tiesa, daugelis leidinių buvo kupiūruoti, kitaip tariant, trumpinti. Jos teigimu, daugiausia buvo leidžiami leidiniai, atitikę to meto pažiūras, ar jei jų autoriai buvo susiję su komunistų partijos judėjimu ir pan. Jos teigimu, nuo šių laikų situacija skyrėsi tuo, kad sovietmečiu žmonės knygynuose sunkiai gaudavo knygų, tad jų ieškodavo bibliotekose.
„. Tie, kurie sukaupė dideles bibliotekas, greičiausiai turėjo kažkokį santykį su knygynais ar leidyklomis. Visi kiti stovėdavome eilėse“, – tvirtino G. Astrauskienė.
Tiražai būdavo labai dideli, bet žmonės masiškai pirkdavo knygas, todėl jų trūkdavo.
„Knyga buvo labai didelis deficitas. Knyga, kaip dovana, buvo labai vertinama“, – pamena G. Astrauskienė.
Nors sovietmečiu leista daug propagandinės literatūros buvo galima atsirinkti, ką skaityti. Pavyzdžiui, klasikos kūrinius. Be to, sovietiniam skaitytojui nebuvo pristatyta dalis autorių. Pasak jos, atgavus Nepriklausomybę, išleista labai daug autorių, didelei daliai lietuvių iki tol nepažįstamų.
„Tie autoriai seniai pasaulyje žinomi. Žmogus jau seniai gyvenęs, miręs, o tu tik dabar susipažįsti su jo kūryba“, – sako G. Astrauskienė.
Jos teigimu, mokėjusieji skaityti užsienio kalba, turėjusieji tam tikrų ryšių skaitė daugiau, tačiau tai buvo daugiausia elitas. Ne visi tuomet galėjo gauti norimų knygas.
Atgavus Nepriklausomybę daugeliui lietuvių didžiuliu atradimu tapo išeivijos literatūra.
„Visa plejada rašytojų, kurie paprastam lietuviui nebuvo net girdėti. Jie niekada nebuvo leisti“, – sako ji.
Daiva SAVICKIENĖ
