Neseniai 70-metį atšventusi aktorė Doloresa Kazragytė, pristatydama jau septintąją atvirumu ir nuoširdumu dvelkiančią autobiografinę knygą „Raudoni sandaliukai“, kuklinasi nesanti rašytoja. Tačiau ji nuoširdžiai tiki galinti įkvėpti žmones pamatyti gyvenimo prasmę.
Aukšto rango davatka
Žymi kino ir teatro aktorė sceną paliko seniai ir sako jos nepasiilgstanti. Doloresa Kazragytė tikina nebeturinti laiko personažui: jai svarbiausia – iki gyvenimo finalo pažinti save.
Daugiau kaip keturiasdešimt vaidmenų teatre atlikusi aktorė, pristatydama panevėžiečiams savo septintąją autobiografinę knygą „Raudoni sandaliukai“, kuklinosi nesanti tikra rašytoja. Visos jos knygos – daugiau išpažintis, todėl didžiausias įvertinimas – kad mielai skaitomos.
„Man didžiausias atpildas, kad mano knygos populiarios, nors, gerai suprantu, nėra aukšto literatūrinio lygio. Tuo labiau kad jokie kritikai neanalizuoja mano kūrybos, nieko nerašo, ir ačiū Dievui. Kita vertus, o ką rašyti apie žmogaus širdį? Ar kritikas gali pasakyti daugiau, nei kad aš suguldžiau į puslapius? Tiesa, po vienos knygos pasirodymo Viktorija Daujotytė mane išvadino „aukšto rango davatka“, neva mano knygoje per daug Dievo. Tai ir visa kritika“, – kaip visada atvira buvo D. Kazragytė.
Kalbos apie Dievą nėra tik žodžiai. Aktorės manymu, visos jos knygos atsirado būtent Aukščiausiojo valia. Kartą vienai žurnalistei D. Kazragytė pasiskundė, kad menininkams gana sunku pragyventi iš tokių algų. Ši pasiūlė aktorei rašyti. Galop prisikaupė šūsnis įvairių rašinėlių, iš jų viena po kitos ir gimė knygos. „Beveik dvejus metus rašiau į spaudą, o paskui žiūriu – ir knygą galiu išleisti“, – šypsosi žymi moteris.
Paskui knygų mugėje buvo netikėtas susitikimas su Lolita Varanavičiene, Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos nare.
„Prisistačiau jai su visais rankraščiais, nes kompiuteriu nemoku naudotis. Ji man ir sako: aš jus pažįstu, atsiųskite failą, išleisime jūsų knygą. O klausiu: kas tas failas?“ – iki šiol rašanti tik ranka prisipažino D. Kazragytė.
Septyneto magija
Pusantrų metų iki pastarosios knygos apie mažus kasdienybės stebuklus, vienatvės liūdesį ir palaimą, abejones ir tikėjimą, padedantį nepalūžti, D. Kazragytė nieko nerašė. „Raudoni sandaliukai“ gimė vos per kelis mėnesius.
Nors po šeštosios knygos rašytoja sau prisižadėjo daugiau neberašyti, bet pažado netesėjo. Likimo siunčiamus ženklus ji priėmė kaip paskatą vėl paimti plunksną į rankas. „Nauji susitikimai, nauji žmonės, kaimynai, katės, šunys… Ir keistai vieną naktį susapnavau, kad galėčiau jau ir numirti. Pagalvojau, kad taip ir bus, nes to labai noriu. Gal ne rudens lapai kris, gal snaigės. Juk ne taip svarbu, kaip žvakelė sudegs ir iškeliaus, tik kad neskaudėtų“, – apie mirtį kaip neišvengiamybę ir kartu savotišką slenkstį į anapus kalbėjo D. Kazragytė.
Aktorės teigimu, jos gyvenimas pažymėtas mistiškojo septyneto ženklu: 27-oji – jos gimimo diena, 1967 metais baigė konservatoriją, 1971-aisiais gimė sūnus Tomas, 1997-aisiais – anūkas. Septyniasdešimtmečio proga išėjo ir jos septintoji knyga. Kita vertus, iki 75-mečio gal bus dar viena.
D. Kazragytės manymu, nuo depresijos, nuo to, kad gyvenimas darosi nebeįdomus, nuo tokios kasdienybės, ypač dabar, kai, atrodo, nebėra iš kur pasisemti to noro gyventi, tuo šiaudu gali būti ir viena kokia nors frazė senoje knygoje. Aišku, to džiaugsmo galima semtis iš gamtos, iš paukščių, žydinčių pievų, bet kai tai kartojasi kasmet, nebejaudina taip stipriai kaip prieš dešimtmetį.
„Kartą visiškai atsitiktinai į mano rankas pateko Gilberto Kito Česterstono knyga. Už penkis litus jo „Ortodoksiją“ įsigijau senų knygų parduotuvėlėje.
Tai pasakojimas apie tikėjimo kelio pasirinkimą. Viena jo frazė mane taip sudomino, kad jeigu parašysiu ir aštuntąją knygą, jos moto bus „Pasaka – tai ne kas kita kaip saulėta sveiko proto buveinė.“ Mūsų svajonės, fantazijos, vaizduotė, prisiminimai, viskas, kas sudaro žmogaus esybę, yra pasaka. Mes, kurie fantazuojame, svajojame, turime iliuzijų ir vilčių, esame sveiko proto, o visi tie „protuoliai“, protingai kalbantys ir pasipūtę kaip tie pumpotaukšliai, yra sergančio proto“, – naujais atradimais dalijosi buvusi aktorė.
Todėl ir savo knygomis ji kviečia skaitytoją nepasiduoti tamsiosioms gyvenimo pusėms, atrasti savo vilties spindulėlį. Būtis yra nuostabi, tereikia sugebėti net smulkmenose atrasti mažus stebuklus.
Bijo vienatvės
Jau bemaž du dešimtmečiai, kai D. Kazragytė nebevaidina. Pasak jos, daugeliui teatro žmonių būna beprotiškai sunku palikti sceną ir iš paskutiniųjų kabinasi, net numiršta joje. Tačiau ne ji. Tik išėjusi, kaip juokauja, į laisvę, suprato, kaip nuostabu nuolankiai, be ypatingų aistrų, be scenos priimti gyvenimą tokį, koks yra.
„Tada atradau šūkį, aišku, pagal šventą Pranciškų, pati to nebūčiau sugalvojusi – „Nieko netrokštu, bet nieko ir neatmetu.“
Todėl jeigu tik kas pakviečia, – nesvarbu, ar mokės pinigus, ar ne, – sėdu į autobusą ir važiuoju. Ir man tas pats – į Panevėžį ar į Balbieriškį. Visada sakau: kad ir ką darytum, daryk iki galo“, – maksimalizmo neslėpė D. Kazragytė, neabejojanti, jog ateis laikais, kai jos niekas nebekvies. Tada bus didžiausias išbandymas – kaip reikės išgyventi vienatvę.
„Dabar man bepigu – esu visur kviečiama. Tad kokia čia vienatvė? Bet tikiu, kad ir vėliau bus galima ką nors sugalvoti. Yra tikėjimas, benamiai šuneliai, varnos, balandžiai, gamta…“
Kai kurių vaidmenų nereikia vaidinti
D. Kazragytė ne kartą yra sakiusi, kad aktorystė ypač dirgina sielą, nes su visais savo personažais aktorius lieka visą gyvenimą. Aktorė dėkoja Dievui, kad jai teko vaidinti tokiuose spektakliuose, kurie tarsi turėjo sparnus. Tačiau daugiau apie teatrą kalbėti negalinti, nes jau septynerius metus nėra mačiusi nė vieno spektaklio. Bet ne dėl to, kad jie būtų blogi, o todėl, kad jai to nebereikia.
„Kaip yra pasakęs Mišelis de Montenis, man jau svarbu pažinti save. Man nereikia personažų, aš nenoriu gaišti laiko ir gvildenti, koks jis. Žinau, kad yra daug aktorių, kurie nori scenos, iki galo, iki mirties. Aš sutikau vaidinti Astridą Lindgren spektaklyje „Astrida“ Kauno dramos teatre tik todėl, kad Inesa Paliulytė yra gera mano draugė. Be to, tai – ne vaidmuo, o tiesiog buvimas. Kai sakau: „Aš esu Astrida, man 90, aš gyvenu, šypsausi, myliu, skrendu“, tai – ne vaidyba, aš tiesiog būnu tame spektaklyje ir tariu sau labai artimus žodžius, kad pats gražiausias laikas yra vaikystė, kad dabar man jau metas išeiti, aš jau galiu skristi“, – pasakojo moteris.
Aktorė sutiko atlikti motinos vaidmenį žymaus režisieriaus Artūro Žukausko spektaklyje „Sesuo“. Nors pati pjesė D. Kazragytei nelabai patiko, nes gvildenami daugiau paviršutiniški santykiai, ją patraukė režisieriaus atkaklumas. Bet pjesė buvo pažymėta tragedijos ženklu: likus penkioms dienoms iki premjeros A. Žukauskas nusižudė.
„Sutikau vaidinti šiame spektaklyje tik todėl, kad A. Žukauskas pasakė man: „Aš buvau Vytauto Čibiro mokinys ir sapnavau jus savo spektaklyje.“ Kaip, išgirdus tai, atsilaikyti? Deja, likus penkioms dienoms A. Žukauskas pasitraukė iš gyvenimo. Gal tai dar vienas ženklas, kad nebegaliu eiti į teatrą“, – svarstė D. Kazragytė.
Tačiau gavusi pasiūlymą vaidinti Marijampolės mėgėjų teatre – kurti Modės vaidmenį pjesėje „Modė ir Haroldas“, nė nesvarstė. Aktorė teigė, kad niekada nebegaus tokio vaidmens, kuriuo galėtų išsakyti savo jausmus ir gyvenimo džiaugsmą.
Lina DRANSEIKAITĖ
