Dėmesio! „Jaunimo kūrybos erdvėje“ prasideda 2022 metų projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sezonas. Ypatingas! Dešimtasis!
Šį kartą mūsų erdvėje publikuojame „Nevėžio“ tribūnoje dalyvaujančių pasvaliečių kūrybą.
Eriką Kairytę ir Klaudiją Audickaitę pastebėjo ir globoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoja-ambasadorė Regina Grubinskienė. Skaitykime ir mėgaukmės!
Erika Kairytė (12 kl.)
„Esu ramaus būdo, drovi, bet šiek tiek perfekcionistė. Vienas svarbiausių dalykų, ką mėgstu, – tai paukščiai. Jais domiuosi jau dveji metai, ateityje tikiuosi auginti ir savo paukščių. O rašyti pradėjau neseniai. Rašydama atsiskleidžiu, išlieju savo emocijas, aprašau išgyvenimus. Įkvėpimo semiuosi iš draugų ir artimo žmogaus.“
*
Tą vieną naktį,
Sėdėdami
Nežinomybėje,
Stebėjom mes
Žvaigždes.
Jų tiek daug!
Ir jos visos
Buvo mūsų.
*
Eina laikas,
Jau vėlu.
Bet juk čia
Aš ir tu!
Tokie nepaprastai
Žavingi siluetai,
Šokantys
Po žvaigždėtu dangum.
*
Tebūnie –
Paleidžiu Paryžių,
Mūsų svajones, tave.
Tu nusipelnei to, ko nori
Ir ko negaliu suteikti aš.
Gal kažkada dar susitiksim
Ir širdy suspurdės
Užrakintas Paryžius
Ir norai jame.
*
Pykčiui nuslūgus
Žvelgiu į tave.
Matau tavyje
Namus,
Į kuriuos
Dažniau vis grįžtu.
Tavo akyse
Matau ramybę,
Kurią žvilgsniu
Man perduodi.
*
Pasijaučiu kaip dėlionė,
Kurią surinkt galiu tik aš pati.
Mano detalės išsibarstė –
Mąstau, ar dar surinksiu save.
O kas nutiks, jeigu nesugebėsiu?
Jeigu neberasiu paskutinės dalelytės?
Kaip viskas pasibaigs?
Ar niekas ir nebuvo prasidėję?
Klaudija Audickaitė (11 kl.)
„Klaudija yra Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos laikraščio redaktorė. Gyvena Raubonių kaime, tad gamtos pasaulis jai artimas, ir tas ryšys su gamta – įsižiūrėjimas, įsiklausymas, įsijautimas – tampa jos kūrybos ašimi“, – apie jaunąją kūrėją rašo mokytoja Regina Grubinskienė.
Išgirsti
Pusė trijų nakties… Aš gulėjau tyloje ir mąsčiau apie tai, kas vyksta naktį. Tyliai pravėriau savo kambario langą ir šiek tiek iškišau galvą. Mačiau tik tamsą ir prie kelio šviečiantį žibintą. Nieko daugiau.
Na, ir manęs tikriausiai niekas nepastebėjo… Juk vėlyva naktis, ir visi miega.
Mano plaukus sklaidė silpnas nakties vėjas, o medžių muzika blaškė mintis. Širdyje pajutau keistą jausmą… Jis persmeigė mano krūtinę…
Ne, tai ne rudens šaltis – tai vėjas. Naktį jo balsą girdime geriau. Tik nieko nematome. Gal todėl ir girdime geriau?
O ką nori pasakyti vėjas? Bėgioja, lyg tamsoje pametęs kažką. Ieško. Gal bando pajudinti gležną augalą, kuris jaučiasi prarandantis gyvybę. Arba lapą, kuris vos laikosi ant medžio. Nori juos nunešti kažkur ten… Ten, toli…
Naktį galbūt ir nematome to, kas vyksta, tačiau galime viską išgirsti.
Jeigu tik atidžiai klausomės…
Pavirtę į dulkes
Vakaras. Pasibaigė diena, ir jau tamsu – nebėra saulės. Ji dingo. Einu per balas, šlapiu taku ir grožiuosi rudens vaizdu – medžiais, kuriuos apšviečia gatvės žibintai. Tyloje nieko negirdžiu, tik vėją ir lapų juoką.
Vakaras, vėlyvas vakaras… Pasivaikščiojimas tokiu laiku yra lyg atokvėpis mano širdžiai ir mintims. Mėgstu svajoti gamtoje apie artėjančius įvykius. Niekada negaliu žinoti, kas iš tikrųjų bus. Tačiau galiu mąstyti apie tai, kaip norėčiau, kad viskas nutiktų.
Kartais užplūsta tamsios mintys. Kai pamatau nuo medžių krentančius lapus… Arba tuos, kurie jau sudžiūvę guli ant kelio… Jeigu tik priliesi – pavirs į dulkes, ir jas išsklaidys vėjas.
Ir kas ten žino… O gal ir manęs rytoj jau nebebus? Gal tapsiu vienu iš tų rudens lapų… Sutryptų… Niekam nebereikalingų…
Tik įdomu, kur mane nuneštų jis – paslaptingas vakaro vėjas…
Ištvermė
Žmonės sako, kad lapai miršta, vos tik pasibeldus rudeniui.
Miršta?
Jie šoka pagal vėjo dainų melodijas ir būna laimingi… Jie mus džiugina ne tik vasarą žaliuodami… Net ir nukritę nuo medžio jie nepasiduoda. Džiaugiasi savo gyvenimu.
Reikėtų ir mums mokytis iš jų.
Kitoks žmogus
Aš kaip medis.
Mano šaknys kažkur giliai toli.
Mano mintys kažkur aukštai.
Man reikia žmogaus – kaip medžiui paukščio,
Man reikia meilės – kaip medžiui saulės,
Man reikia tavęs – kaip vandens.
Bet aš ne medis –
Aš nelauksiu,
Aš eisiu tavęs pasitikti.
Patylėkim abu
Ar mokam patylėt kartu,
Ar pajust tylos kvapą?
Juk ten ramybė, ir mes abu tik ten…
Tyloj nebūna jokio melo.
Abu klausykim, kaip mes tylim,
Koks džiaugsmas ir paguoda.
Jauti? Abu iš naujo įsimylim,
Nors už lango šviesa ir gruodis.
