Panevėžio fotografijos galerijoje šią savaitę atidaryta kiek neįprasta fotomenininko Gintaro Česonio paroda apie Prancūziją. Grenoblio erdves ir gyventojus fotografavęs menininkas kiek kitokiu žvilgsniu pažvelgė į miestą: atvirumu jį pasitiko parduotuvių vitrinų manekenai, bet ne kažkur skubantys žmonės.
Fotomenininkas G.Česonis, fiksavęs Prancūzijos pietryčiuose esančio Grenoblio gyvenimą, jį pamatė kaip nuolat kažkur skubančių dviratininkų ir praeivių miestą. U.Mikaliūno nuotr.
Kitoks žvilgsnis
Įstabi architektūra, jaukios kavinukės, nosį kutenantis čia pat kepamų kaštainių kvapas, paslaugūs ir besišypsantys prancūzai, romantikos ir meilės pritvinkęs Paryžius – tokie ir panašūs vaizdai vilioja į Prancūziją. Tačiau fotomenininkas Gintaras Česonis pamatė kiek kitokią Prancūziją. 2012 m. rudenį atvykęs į Grenoblį, nedidelį miestą pietryčių Prancūzijoje, Alpių kalnų papėdėje, jį atrado kaip rūstoko baroko, kažkur skubančių dviratininkų ir pėsčiųjų miestą.
Tai nebuvo pirmasis ir galbūt klaidingas įspūdis, Prancūziją jis matė visokią, nes čia praleido nemažai laiko. Labiausiai įstrigo žmonių susvetimėjimas ir šaltumas, netgi įtarumas.
„Prancūzija mano gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Daugiausia laiko praleidau ne Lietuvoje, bet Prancūzijoje – įskaitant ir studijų metus, ir užsimezgusius ryšius. Gal ir būčiau čia likęs gyventi, jeigu ne tas stiprus ryšys su man brangiu miestu Kaunu.
Vienintelis dalykas, kuris mane sulaikė nuo emigracijos – tai meilė savo šaliai“, – apie savo pažintį su Prancūzija pradėjo pasakoti menininkas.
2012 m. rudenį jis su menininku Mindaugu Kavaliausku kelioms dienoms išvyko į Grenoblį fiksuoti, kaip ir kuo gyvena nedidelio Prancūzijos miesto žmonės. O į Kauną pasikvietė du šio miesto menininkus – Thierry Chenu ir Thomą Guilmin. Taip gimė dviejų miestų menininkų bičiulystė.
„Per penkias Grenoblyje praleistas dienas pamilau šį miestą, tik nežinau, ar tai matosi mano darbuose. Man buvo labai svarbu išlaikyti gatvės fotografijos tradiciją. Kas buvo Prancūzijoje ir bandė fotografuoti, žino, kaip tai sudėtinga“, – kalbėjo G. Česonis.
Nors viešosiose vietose fotografuoti nėra draudžiama, tačiau tai daryti itin sudėtinga, nes miesto gyventojai kaip įmanydami saugo savo privatumą ir į žmogų, turintį fotoaparatą, žiūri įtariai, tarsi ant peties ar rankoje yra šautuvas.
„Kiekvienas praeivis – savo atvaizdo savininkas ir gana budriai jį saugo. Net nugara jausdavau, kad mane stebi. Jeigu taip būtų buvę prieš tris dešimtmečius, tikriausiai net nebūtų tos garsiosios Prancūzų humanistinės fotografijos“, – svarstė G. Česonis.
Dangstosi privatumu
Fotomenininko darbuose atsispindi atsargus bandymas susipažinti su miesto gyventojais, tiesus ir atviras žvilgsnis į… parduotuvių vitrinose išstatytus manekenus. Šis kontrastas tik dar labiau išryškina žmonių susvetimėjimo ir uždarumo problemą, ji dangstoma anonimiškumo ir privatumo kaukėmis.
„Į akis pažvelgti ten galima tik negyviems manekenams, o žmones teko fotografuoti iš nugarų, taip gerbiant ir išsaugant jų privatumą. Ši problema vis aktualesnė tampa ir Lietuvoje – žmogus su fotoaparatu gatvėje yra įtartinas. Bet labai viliuosi, kad tai nenužudys gatvės fotografijos. Mes, fotomenininkai, privalome papasakoti apie savo laikmetį, žmones, pagaliau – apie save“, – tvirtino G. Česonis.
Ilgokai manęs, kad lietuviams galės savo darbais papasakoti, kaip gyvena Grenoblio, Paryžiaus, Londono, Niujorko ar Afrikos žmonės, galiausiai suprato, kad to padaryti neįmanoma dirbant tokiomis sąlygomis ir per trumpą laiką. Gali papasakoti tik tai, kaip pats jaučiasi ir ką išgyvena viename ar kitame mieste.
„Tas susvetimėjimas ir lemia gatvės fotografijos rezultatą. Praeiviai, jeigu ir pažvelgia į akis, žiūri su dideliu įtarumu. Problema ta, kad žmogus vis mažiau nori būti viešas. Kai net intymiausios detalės yra viešinamos socialiniuose tinkluose, stengiamasi apsaugoti savo privatumą ir išlikti savimi, tarsi ištirpti miesto sraute. Kita vertus, iš dalies tuos žmones suprantu“, – prisipažino G. Česonis.
Paskęsta miesto sraute
G. Česonio teigimu, ir seniau prieiti prie žmogaus labai arti ir pelnyti jo pasitikėjimą buvo sunku. Prieš kelis dešimtmečius reikėjo nemažai investuoti, kad kaimo žmogus prisileistų ir imtų pasitikėti juos fotografuojančiuoju. Juk kas galėjo garantuoti, kad, nors ir turi fotoaparatą, tikrai yra fotografas, o ne renkantis informaciją saugumietis.
Nepasitikėjimas buvo visais laikais, tačiau dabar sparčiai nyksta santykiai tarp žmonių. Tad fotografai ir stengiasi įamžinti tai, kas bet kurią akimirką gali išnykti.
„Neretai girdime: jei ne feisbukas, net nežinočiau, ką tu darai. Prasilenkdami gatvėje tik nusišypsome, užuot sustoję paklaustume, kaip sekasi. Dažnai teisinamasi, kad tam nėra laiko, nes kasdien laukia darbų krūva, bet dienos pabaigoje negalime prisiminti, ką veikėme ryte“, – ironizuoja menininkas.
Šiuolaikinė fotografija susiduria su didžiuliais iššūkiais, nes tenka ne tik įveikti susvetimėjimo barjerą, bet ir įdėti daugybę jėgų ir energijos, kad būtų galima papasakoti apie žmogų daugiau nei apie pravažiuojantį dviratininką.
Dabar praktiškai kiekvienas turi telefoną, kuriuo galima ir fotografuoti, tačiau dėl to gerų ir įsimintinų fotografijų nepadaugėjo. Menininkai priversti prieš nuspausdami mygtuką mąstyti, ką šita nuotrauka galėtų papasakoti.
„Gyvenimas keičiasi daug greičiau nei bet kada, ir menininkai priversti reaguoti į tuos pokyčius. Būtina sustoti – to labiausiai reikia. Bet dažniausiai tai ir lieka tik teorija. Nubrėžti trajektorijas, kaip plėtosis fotografija, labai sunku. Norisi tikėti, kad pavyks išsaugoti individualumą. Džiaugiuosi tuo, kad Lietuvoje jaučiuosi daug saugesnis nei Prancūzijoje, kad žmonės, supantys mane, kažkuria dalimi priklauso ir man, o Grenoblyje buvo ne mano žmonės, nors ir pamilau šį miestą“, – palygino G. Česonis.
Lina DRANSEIKAITĖ
