Dar pagonybės laikus menančiame Panevėžio Skaistakalnio parke tiesiog neįmanoma neužsukti prie labiausiai akį traukiančio jo akcento – raudonplyčio mūrinio namo, vadinamo tiesiog Pragiedruliais. Taip pat, kaip prieš devynias dešimtis metų jį praminė tuometis šeimininkas teisininkas, rašytojas Juozas Čerkesas-Besparnis. Šiam raudonplyčiam senoliui, kaip ir jo šeimininkams, likimas lėmė gyvenimą nuo vieno kraštutinumo iki kito.
Pragiedrulių sodyba dabartiniame Skaistakalnio parke tarpukariu ne tik Panevėžyje, bet ir toli už jo garsėjo kaip inteligentijos susibūrimų vieta.
Čia liejosi eilės, skambėjo muzika ir dainos, po išpuoselėtą sodą vaikštinėdavo apie kultūros esmę ir prasmę diskutuojantys poetai, kiti intelektualai.
Tą grožio ir kultūros oazę vienu mostu sunaikinęs sovietmetis šį Panevėžio perlą ilgam pavertė klaikios realybės liudytoju.
Ir tik po daugelio dešimtmečių Pragiedruliai atgijo.
Rekonstruotas raudonplytis mūrinis 160 kv. m pastatas šįmet, kaip kadaise, tarpukariu, vėl atvėrė duris kultūros mylėtojams.
Dabar jis saugomas kultūros paveldo objektas, čia vėl renkasi menininkai, kūrėjai, gimsta naujos tradicijos.
Nors senųjų sodybos nuotraukų liko nedaug, tačiau, pasak miesto Savivaldybės paveldosaugininkės Loretos Paškevičienės, to pakako, kad būtų atkurtas vaizdas, koks ir buvo tuomet, kai Skaistakalnio parke stūksančioje sodyboje šeimininkavo pats J. Čerkesas-Besparnis.
Beveik visas senojo pastato sienas prie lubų puošia senoji ornamentika: švelnių spalvų – rausvos ir žalsvos – juostos su raštais – sienų frizai. Visas šis grožis sovietmečiu buvo paslėptas po storu tinko ir dažų sluoksniu. Atlikus polichrominius tyrimus, senuosius, autentiškus frizus iškelti į dienos šviesą padėjo restauratoriai iš Vilniaus. Jie istoriniame name dirbo kone tris mėnesius, kol atidengė išlikusius fragmentus, dalį jų teko ir atkurti.
„Nedakepusios“ mintys
Atgimus Pragiedrulių sodybai, Juozo Čerkeso-Besparnio vardas Panevėžyje pastaraisiais metais minimas išties dažnai.
Viena šviesiausių kada nors Panevėžyje gyvenusių asmenybių, poetas, publicistas, advokatas, aktyvus žmogus tarpukariu visuomenėje buvo pastebimas ir gerbiamas. Jo straipsnius, feljetonus, pasirašytus J. Besparnio slapyvardžiu, vietos spaudoje panevėžiečiai skaitė porą dešimtmečių. Ir dabar jis arti mūsų su savo humoro jausmu, įdomiomis mintimis ir patarimais.
„Girdėjau, kad Tamsta ar Tamstos leidžiate pirmą „Panevėžio Balsas“ numerį. Tegul Dievas jums padeda gyventi toje ašarų pakalnėje, nieko pikto nematyti, nieko be reikalo nebarti, bet netylėti ką nors bloga pamačius. Gerai būtų, kad ir Tamstos, p. Redaktoriau, niekas nebartų, be reikalo kalėjiman nesodintų ir kad nereikėtų elgetauti išmaldą padengimui administratyvinio nutarimo. Linkėčiau Tamstai nesikarščiuoti ir žengti pirmyn iš palengvo, nesidairant nei į partijas, nei į atskiras sroves bei nuomones. Drožk tiesiai ir gana!“ – tokie linkėjimai naujo laikraščio leidėjams buvo išsakyti pačiame pirmame „Panevėžio balso“ numeryje, dienos šviesą išvydusiame 1924 metų vasarį.
Jie spausdinti rašinyje, pavadintame „Nedakepusios mintys“ ir pasirašytame J. Besparnio slapyvardžiu.
J. Čerkesas buvo teisingas, linksmas žmogus, turėjo puikų humoro jausmą, jo mintys toli gražu nebuvo „nedakepusios“.
Ypač populiarūs buvo jau kitaip – „Panevėžio garsu“ – kurį laiką vadintame laikraštyje skelbti J. Čerkeso-Besparnio feljetonai „Iš Nykštuko užrašų“. Daug pastebėjimų išsakydavo autorius herojaus Nykštuko lūpomis – tvarkos, padorumo jis gali pamokyti ir šiandien.
Štai kaip apie Panevėžį J. Besparnis rašė 1926 metų kovą: „Sulyginus plačiąją Lietuvą su Panevėžiu, šis pastarasis rodos menkniekis: mažas miestukas su keliais šimtais krautuvių, keliolika aludžių, keletą traktierių ir keliais šimtais valdininkų. Tiesa, čia yra sugalvota, bet iki kraujo neįkūnyta „Alma Mater“, trispalvė gimnazija, didelių gerų norų miesto valdyba, kuri viską iš piliečių ima, bet nieko jiems neduoda todėl, kad piliečiai irgi nieko jai neduoda. Dar turime muzikos mokyklą, devynis teatrus su trimis artistais, kurie veikia išsijuosę, kaip ir visoj Lietuvoje. Kur tu, žmogau, išskaitliuosi, kiek Panevėžy gero ir blogo.“
Liejosi muzika ir eilės
Pragiedrulių sodyboje kurtis J. Čerkesas pradėjo, kai, nusipirkęs dalį Skaistakalnio dvaro žemės, 1926 metų birželį gavo leidimą statyti namą.
Statybos darbus pabaigus ir šeimai įsikūrus sodyboje su moderniu raudonų plytų namu, vietą šeimininkas pavadinęs Pragiedruliais.
J. Čerkeso užveistas didelis sodas, medžių alėjos, moderni terasa ir graži aplinka traukė ne tik smalsuolius, bet ir to meto šviesuomenę.
Romantišką Čerkesų sodybą puošė medžių alėjos, įspūdinga meniška skulptūra, moderni terasa, joje lankydavosi tarpukario Panevėžio literatai, teisininkai, pedagogai.
Susirinkus draugams, šeimininkas skaitydavo savo ir kitų kūrėjų eiles. Ypač mėgo Michailą Lermontovą.
Žmona Jadvyga, išsilavinusi moteris, ir pati rašiusi eiles, jaukioje aplinkoje prie židinio skambindavo fortepijonu.
Pas J. Čerkesą mėgdavo viešėti rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Antanas Vienuolis-Žukauskas. Su pastaruoju poetas artimai bendravo, dažnai nuvažiuodavo pas jį į Anykščius.
Versdamasis advokato, privataus gynėjo praktika, J. Čerkesas teisme netgi gynė žinomą rašytoją ir vaistininką A. Vienuolį-Žukauską. Anykščiuose gyvenęs vaistininkas turėjo nemalonumų su konkurentais ir J. Čerkesui teko įdėti labai daug pastangų, kad apgintų bičiulį.
Į sodybą pas Čerkesus rinkdavosi miesto inteligentai, smagiai būdavo švenčiamos Juozinės.
„Čia itin mėgdavo lankytis vėliau išgarsėjusi aktorė Unė Babickaitė“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Pilkauskas.
Palaidojo abu sūnus
Nesunku įsivaizduoti, kaip gražu ir jauku būdavo toje sodyboje.
J. Čerkesas itin daug dėmesio skyrė sodininkystei, net parduodavo savo užaugintus gėlių ir daržovių sodinukus.
Tačiau idilišką gyvenimą aptemdė nelaimė.
1933 metų kovo 27 dieną J. Čerkeso name kilo gaisras, sudegė tvartas su gyvuliais, paukščiais ir daržinė su pašaru.
Netrukus Čerkesų šeimą ištiko dar didesnė bėda. 1935 metų sausį staiga mirė jų sūnus Henrikas. Tais metais jam turėjo sukakti 23-eji.
Jaunesnis Čerkesų sūnus Algirdas jau seniai ilsėjosi senosiose Panevėžio kapinėse. Jis išgyveno vos penkerius metus.
O vyresnysis, 1912 metais gimęs Henrikas, buvo šeimos pažiba. Dar besimokydamas Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, prisijungė prie Kęstučio skautų draugovės, aktyviai dalyvavo šios organizacijos veikloje. 1924 metais draugovė įsteigė vandens skautų skiltį, o Panevėžio vandens skautai mokėsi plaukti valtimis ir netrukus jau plaukė Nevėžiu į Kauną. H. Čerkesas pasižymėjo veiklumu. Prie baidarės pritaisęs bures, jis kartu su kitu skautu Šventąja, Nerimi ir Nemunu nuplaukė net iki Tauragės.
Baigęs Panevėžio gimnaziją, H. Čerkesas įstojo į Lietuvos prezidento A. Smetonos karo mokyklą, ją baigęs, Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, studijavo technikos mokslus, vėliau išvyko į Alytų dirbti miesto gimnazijoje kūno kultūros ir gimnastikos mokytoju.
Tačiau 1935 metų pradžioje susirgo ir sausio 18 dieną mirė.
Jaunuolio palaikai parvežti ir iškilmingai palaidoti Panevėžyje.
Širdis neatlaikė
Laikas bėgo ir didieji išbandymai artėjo prie lietuvių tautos. Laikmečio permainos neaplenkė ir Čerkesų šeimos.
Užėjus sovietų valdžiai, J. Čerkeso gyvenimas iš esmės pasikeitė. 1941 metų kovo 19 dieną jis atleistas iš advokato pareigų.
Netekęs darbo, triūsė savo pasodintame sode dabartiniame Skaistakalnio parke, vertėsi, kaip išmanė – pardavinėjo laikraščius, Panevėžio konservų fabrikui parduodavo obuolius.
Tačiau antroji sovietinė okupacija šiam Panevėžio šviesuoliui smogė dar smarkiau.
Kadangi nacių okupacijos metais J. Čerkesas rašė feljetonus ir publikavo tuometėje Panevėžio spaudoje, tai nepatiko 1944 metais sugrįžusiems sovietams.
Pirmiausia prasidėjo namų nacionalizacija.
Į Čerkesų šeimos namus ši nelaimė pasibeldė 1949 metais – itin savo ūkį puoselėjusiems žmonėms žinia apie staigų visko netekimą buvo labai skausminga.
Galop J. Čerkeso-Besparnio širdis neišlaikė tokio smūgio ir 1949 m. spalio 16 d. jis staiga mirė savo namuose Pragiedruliuose.
Nacionalizuotame name apgyvendintos kariškių šeimos, o tikrajai jo šeimininkei – J. Čerkeso žmonai – paliktas tik vienas mažas kambarėlis.
Varginama ligų ir nepriteklių, Jadvyga Čerkesienė pragyveno dar dešimt metų ir mirė 1959 m. spalio 25-ąją.
Namo gyventojai keitėsi, o sodyba nyko. Ją puošusią Laiminančio Kristaus skulptūrą dar spėjo išgelbėti ir paslėpti iš tremties grįžęs kaimynas.
„Prie namo stovėjusi Jėzaus Kristaus skulptūra, paslėpta U. Babickaitės sodyboje Kupiškio rajone, išliko iki šių dienų“, – sako D. Pilkauskas.
Šioji skulptūra ir dabar tebestovi Kupiškio rajono Liaukminiškių kaime prie U. Babickaitės muziejaus.
Nesenstanti dvasia
J. Čerkesas-Besparnis dabar atrodo daug arčiau mūsų su savo humoro jausmu, įdomiomis mintimis ir patarimais.
„Klysta, kas mano, kad žmonės sensta. Žmonės nesensta, bet rūdija, kaip tas šmaikštus kardas, sumintas kovos lauke į purvą. Yra žmonių, kurie iki grabo lentos nerūdija: visad šviesūs, visad energingi ir priešų nebijo. Palaiminti tie žmonės, kurių širdys nesensta ir darbingumas nemažėja“, – rašė J. Čerkesas-Besparnis.
Tos mintys buvo išsakytos jo pasakojime apie Panevėžio šaulių teatrą ir jų vaidinimus, visą laiką primenant, kaip svarbu žmonėms kur nors dalyvauti, siekti vis ką nors naujo pamatyti, sužinoti, padaryti.
Papasakojęs apie renginį, J. Besparnis pridūrė: „Kas į tą vakarą neatsilankė, tam tegul pasilieka apgailestavimo atsiminimas, kad žmogus nesensta, bet rūdija… Kas matė senų, prieškarinių teatro mėgėjų vaidinimą, tas tikrai supras tuos žmones, kurie, nors išviršiniai ir senstantys, dvasia yra jauni ir darbštūs iki giltinės vizito.“
