Sovietmetis į vyresnės kartos lietuvių sąmonę įsirėžęs giliai. Iki šiol apie šį laikotarpį buvo kalbama tik moksline arba jutimine kalba. Justino Žilinsko knyga „KGB vaikai“ – bene pirmas bandymas į sovietmečio grimasas pažvelgti kitu žvilgsniu.
Sovietmečio atgarsiai
Lietuva skaičiuoja jau antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau sovietmetis tautos sąmonėje palikęs gilų randą. Iki šiol šis istorinis laikotarpis dažniausiai buvo aptariamas tik mokslinėje ar istorinėje literatūroje. Teisininko, dėstytojo ir publicisto Justino Žilinsko knyga „KGB vaikai“ – visiškai naujas žvilgsnis lietuvių literatūroje.
Kaip teigė knygos autorius, Lietuvos istorijoje yra įdomiausių, nepaprasčiausių, keisčiausių, didvyriškiausių, o kartais ir žiauriausių epizodų. Tačiau visa tai labai retai perauga mokslinės literatūros ar jutiminių įsitikinimų ribas ir pereina į tą, kurią žmonės skaito ilsėdamiesi. Į vadinamąją traukinių ar metro literatūrą, kai gali skaityti be specialaus nusiteikimo ir pasiruošimo, kai leidinys skirtas tiesiog maloniai praleisti laisvalaikį. Todėl jis pasiryžo užpildyti šią spragą.
„Tai mūsų literatūroje nėra visiškai įprasta. Trilerio žanras lietuvių literatūroje dar retas reiškinys. Tai knyga, skirta skaitytoją pasiimti nuo pat pirmų jos puslapių ir nepaleisti iki pabaigos. Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, bus kalbama apie KGB, bet ne apie tuos laikus, kai ta organizacija nevaržomai siautėjo, o kada jos kaip ir nebėra. Tai yra tos organizacijos nusikaltimų šešėlis, nusidriekęs į šią knygą, į 1996 metus“, – teigė J. Žilinskas.
Pasak rašytojo, 1996-ieji pasirinkti ir šiek tiek sąmoningai, ir atsitiktinai. J. Žilinskui šis laikas itin gerai žinomas: priešpaskutinis studijų kursas, jaunatviškas gyvenimas su visais savo privalumais ir trūkumais. Kita vertus, šie metai išsiskyrė dinamiškumu ir politinėje scenoje, ir visuomeniniame gyvenime, ir technologijų progrese.
„Savo politinėmis ir visuomeninėmis peripetijomis šis laikas buvo be galo įdomus, todėl nesąmoningai mane ir nunešė į 1996-uosius, o paskui jau sąmoningai supratau, kad tai – geras pasirinkimas“, – tikino knygos autorius.
Bacila perduodama kitai kartai
Knyga „KGB vaikai“ nėra mokslinė literatūra, tačiau jos autorius siekė, kad visos minimos detalės ir faktai būtų itin tikslūs. Todėl nemažai laiko teko praleisti bibliotekoje vartant tų metų spaudą, žiūrint televizijos laidas.
„Nesinorėjo, kad žmogus, skaitydamas knygą, rastų išgalvotų faktų, pavyzdžiui, kad tą dieną oras buvo ne toks“, – kalbėjo J. Žilinskas.
Kaip teigė knygos autorius, 1996-ųjų kartos atstovų tėvai gyveno sovietmečiu, tai yra patyrė stagnacijos periodus. Visi šie dalykai ir dabar jaudina žmones. Todėl ir knygos veikėjai į romaną atsineša trejopo gyvenimo prisiminimą, kai vienaip darai, kitaip sakai, o dar kitaip galvoji. Kada norint siekti karjeros neįmanomas joks kompromisas su sąžine. Tačiau tas totalitarinio gyvenimo šizoidiškumas knygoje nėra akcentuojamas, lieka daugiau apatiniame romano sluoksnyje.
Pagrindiniai romano herojai – vaikinas Vilius ir mergina Rasa. Jie yra iš labai skirtingų šeimų, praeičių: Vilius – kuklių inteligentų sūnus, o Rasa ateina iš nomenklatūrinio sluoksnio. Jos šeima ir seniau gerai gyveno, ir dabar. Šie skirtingi jaunuoliai susitinka ne šiaip sau – Rasa išsiaiškina, kad ji nėra biologinis savo tėvų vaikas. Ji į šią šeimą pateko tik todėl, kad KGB galėtų ją stebėti ir auklėti jiems palankioje aplinkoje, o ateityje pasinaudoti jos jutiminėmis savybėmis. J. Žilinsko knygos veikėja geba jausti žmogaus organizmo šilumą: nuo blogo asmens dvelkia šalčiu, o geras skleidžia šilumą. Tačiau pati Rasa niekaip negali kontroliuoti šių jutimų, o specialiosios tarnybos viliasi jos gebėjimus panaudoti savo galiai stiprinti. Ir viskas prasideda, kai Rasa pareiškia mananti, kad ji – Viliaus sesuo.
„KGB struktūros romane kaip ir nėra, bet tai, ką ji padarė kartai, gyvenusiai sovietmečiu ir perdavusiai savo vaikams, yra tarsi jos nuodėmių šešėlis. Bet ką nors kaltinti čia sudėtinga“, – intrigavo knygos autorius.
Ne pabaiga
Mykolo Romerio universitete teisės subtilybių studentus mokantis profesorius prisipažino rašyti neturintis laiko, tačiau „KGB vaikai“ – jau trečioji jo knyga.
„Esu labai užimtas žmogus, rasti laisvą minutėlę ir rašyti labai sunku. Vienintelis kelias – įsispirti sau į uodegą ir pasakyti, kad tau reikia sėsti ir rašyti. O kaip tai padaryti? Telieka įdėti vieną knygos skyrių į internetą, leisti perskaityti draugams ir pažįstamiems, o kai jie pradeda raginti „duok dar“, tenka griebtis kūrybos, juk nepaliksi žmonių laukti“, – kaip gimsta jo knygos, atskleidė J. Žilinskas.
Knygą „KGB vaikai“ pavyko baigti kaip tik užklupus krizei, todėl visos leidyklos griežtai pasakė, kad jokių naujų projektų nepradės.
Rankraštis keliavo per rankas, kol jį perskaitė leidyklos „Aukso žuvys“ vadovė. Tada knyga ir išvydo dienos šviesą.
„Šiais laikais be interneto – kaip be rankų, todėl knygai pristatyti sukūrėme internetinį puslapį, kuriame žmonės ne tik galėtų paskaityti, bet ir pasiklausyti, kokia tuo metu buvo populiari muzika. Žmonės pradėjo dalytis savo pastebėjimais ir prisiminimais apie 1996-uosius. Manau, kai ši knyga atguls į lentynas, grįšiu prie tų prisiminimų. Galbūt gims ir nauja knyga“, – prasitarė J. Žilinskas.
Lina DRANSEIKAITĖ
