Retas kaimas gali pasigirti tokiais didingais rūmais, kokiuose laiką leidžia visos Baisogalos seniūnijos žmonės – kultūros mylėtojai ir meno kūrėjai.
Rankdarbių būrelio vadovė Paulina Malinauskienė į dėžes deda gražiausius centro lankytojų darbus ir veš juos į parodą. U.Mikaliūno nuotr.
Kaimas prie dvaro
Pakiršinys – ant dešiniojo Nevėžio intako Kiršino kranto išsidėstęs kaimas, regis, nesiskirtų nuo kitų, esančių Aukštaitijoje. Abiejose į tolį nuvingiuojančios gatvelės pusėse sutūpusios senesnės ir naujesnės trobos, čia pat aikštė, dideli medžiai, autobusų stotelė, parduotuvė, o už viso to, kiek akys užmato, iki pat horizonto nusidriekiantys laukai.
Pakiršinyje įkurtas Radviliškio rajono etninės kultūros ir amatų centras.
Tąčiau Radviliškio rajone Baisogalos seniūnijoje esantis Pakiršinys turi išskirtinį bruožą, savo pasididžiavimą ir turtą – daugiau kaip du šimtus metų čia stūksantį dvarą, praeityje duodavusi darbo ir duonos vietiniams gyventojams.
Dabar dvaras yra viso kaimo ir net viso rajono žmonių nuosavybė – jame prieš porą metų atidarytas Etninės kultūros ir amatų centras.
Net ir ne pačiu gražiausiu metų laiku į šį centrą atvažiavus, nesunku pastebėti rūmus supančio puikiai sutvarkyto parko grožį, įspūdingai atrodančių atnaujinto dvaro pastatų.
Ne gėda būtų, net jeigu pats dvaro statytojas Stanislovas Kerbedis, amžinąjį poilsį pertraukęs, trumpam sugrįžtų į savo valdas. Tokia dvaro būklė jam tikriausiai patiktų.
Manoma, kad S. Kerbedis Pakiršinį įsigijo 1789 metais ir čia pasistatė dvarą, ūkinius pastatus. 1860 metais dvarą paveldėjo tokiu pat vardu vadintas garsusis inžinierius ir tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis. Vėliau, po Pirmojo pasaulinio karo, Kerbedžiai dvarą pardavė Radvilavičiams.
Kūrybinei veiklai
Į Pakiršinį neretai atvykstantis Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis pasakoja, kad dvaras visada buvo šio kaimo gyvenimo centras. Tarpukaryje kumetyne buvo pradžios mokykla, sovietmečiu dvarą nacionalizavus, jame veikė melioracijos statybos valdyba, o šalia išaugo melioratorių gyvenvietė.
Jaukiame salės kampelyje pasikalbėti susėdo Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis ir Etninės kultūros ir amatų centro administratorė Džiulija Džiaugienė.
Iki mūsų dienų išliko dešimt buvusių dvaro sodybos pastatų ar jų fragmentų, o svarbiausias – mūriniai moderno stiliaus, Lietuvos kaimo vietovėms nebūdingi rūmai.
1958 metais šiame pastate įkurti Pakiršinio kultūros namai, tačiau salė buvo per maža ir todėl nuspręsta, kad reikia priestato. Pastatas buvo rekonstruotas, atsirado priestatas, ir kultūros namai veikė beveik iki šių dienų. Čia buvo rodomi spektakliai, organizuojami šokiai, popietės, pasirodymai.
Nuo 2011 metų liepos 1 dienos kultūros namai tapo Radviliškio rajono savivaldybės Etninės kultūros ir amatų centru. Po etnokultūros centro stogu prisiglaudė gausybė vietinių amatininkų, čia saugomi jų sukurti gaminiai.
„Prieš keletą metų, siekiant pagyvinti kultūrinį gyvenimą, į aktyvią veiklą įtraukti kuo daugiau vietos žmonių, pradėta ieškoti lėšų amatų centrui steigti. Pateikus paraišką struktūriniams fondams, lėšų buvo gauta. Pastatas atnaujintas ir jame atidarytas Etninės kultūros ir amatų centras“, – pasakoja Baisogalos seniūnas.
Iš visų apylinkių
Kai „Sekundė“ aplankė Etninės kultūros ir amatų centrą, kūrybinis darbas čia virte virė.
Jaukiame kambaryje didelį stalą apsėdusieji buvo įsigilinę į kūrybą – vieni pynė iš vytelių, kiti vėlė vilną, siuvinėjo, mezgė.
Į Pakiršinį atvažiavusieji gali apžiūrėti rankdarbių būreliuose sukurtus darbus.
Rankdarbių būrelio vadovė Paulina Malinauskienė, jiems paaiškinusi, patarusi ir atsakiusi į klausimus, nuskubėjo į kitą kambarį tęsti svarbaus darbo – pakuoti netrukus į Radviliškio kultūros centre rengiamą parodą iškeliausiančių pakiršiniečių rankdarbių.
„Tiksliau – ne tik pakiršiniečių. Amatų centre lankosi, kuria ir kitų aplinkinių kaimų, ir Baisogalos gyventojai. Žmonėms siūlome išmokti įvairių amatų – gaminti molio, odos, medžio, vilnos dirbinius, megzti, siūti, siuvinėti. Būrelio lankytojai užsiima ir tapyba ant šilko, batika, dekupažu, floristikos darbais“, – pasakoja būrelio vadovė.
Į didžiules dėžes ji dėjo įvairiaspalves raštuotas pirštines, siuvinėtas prijuostes, dailias riešines, veltas šlepetes ir kitus darbštuolių gaminius. Jais kurį laiką galės grožėtis ir Radviliškio kultūros centro lankytojai.
O Etninės kultūros ir amatų centre žmonės ir toliau kurs. Čia veikia ne tik rankdarbių būrelis.
Įstaigos darbuotojai organizuoja edukacines programas, siekiančias išsaugoti tautos sukurtas vertybes, gyvąsias tradicijas, tradicinius amatus, ir į jas įtraukia įvairaus amžiaus rajono gyventojus.
Pasižiūrėti, kaip dirbama ir kuriama Etninės kultūros centre, buvo atvykę ne tik daugumos Radviliškio rajono gyvenviečių žmonės. Turistai į Pakiršinį suko iš Biržų, Rokiškio, Klaipėdos, Kėdainių, buvo svečių ir iš Latvijos, Švedijos, Australijos.
Darbų ekspozicijos
Svečiai Pakiršinyje laukiami ir dabar. Į Radviliškyje atidaromą parodą iškeliauja toli gražu ne visi kūrybiniai centro lankytojų dirbiniai – salėje veikia nuolatinė darbų ekspozicija. Vietiniai ir rajono svečiai gali pasigrožėti austomis juostomis, medžio drožiniais, metalo, odos gaminiais ir kitais įdomiais darbais. Juos apžiūrėjus, čia pat jaukiame salės kampelyje, tarp gėlių, galima prisėsti, pailsėti.
Šias veltas šlepetes Etninės kultūros ir amatų centras eksponuos parodoje.
Kūrybingi krašto žmonės dalyvauja specialiame projekte, skirtame sudaryti sąlygas Pakruojo ir Radviliškio rajonų amatų plėtrai.
Vietos veiklos grupė „Radviliškio lyderis“ kartu su Pakruojo vietos veiklos grupe įgyvendino teritorinio bendradarbiavimo projektą ir išleido savo darbus įamžinančią knygą „Pakruojo ir Radviliškio krašto amatininkai, tautodailininkai, kulinarinio paveldo puoselėtojai“.
Leidinio fotografijose įamžinti audėjų, drožėjų, mezgėjų, tapytojų, kepėjų, sūrių spaudėjų ir kitokių amatininkų darbai.
Pasak vietos veiklos grupės „Radviliškio lyderis“ pirmininko R. Kalvaičio, siekiant skatinti žmonių verslumą, išsaugoti senuosius amatus organizuojami ir kiti renginiai: amatų dienos, susitikimai, vakaronės.
Teritorinio bendradarbiavimo projektas gerina sąlygas amatų plėtrai. Nuveikti toje srityje, seniūno tikinimu, galima dar labai daug. Ketinama pritaikyti papildomas patalpas amatų ekspozicijai, organizuoti renginius vietos amatams populiarinti ir produkcijai realizuoti, surinkti ir skleisti informaciją apie vietos amatininkus ir jų gaminius, stiprinti krašto dvarų kultūros turistų trauką.
„Juk amatininkas – tarsi istorijos kūrėjas, jo rankomis praeities raštai perduodami į ateitį“, – vaizdžiai paaiškina R. Kalvaitis.
Ant pečių nenešios
Pakiršinio etninės kultūros ir amatų centro administratorė Džiulija Džiaugienė sako norinti pasiekti, kad žmonės pradėtų suvokti senosios lietuvių kultūros papročių prasmę, gilintųsi į protėvių būties ir buities esmę.
„Tam tinka ir teoriniai užsiėmimai, ir paskaitos, ir rankdarbių kūrimas, amatų mokymas, žaidimai, šventės“, – teigia administratorė.
Centras ne tik kaupia, saugo ir eksponuoja vietos amatininkų kūrinius, bet ir plečia edukacinę veiklą. Įstaigoje rengiamos etnografinės ir kalendorinių švenčių programos.
Tolimus laikus mena šie akmeniniai dvaro pastatai.
„Mokiniams labai patinka įvairios užduotys: ieškoti eksponatų, minti mįsles, dirbti užsiėmimų grupėse“, – sako Dž. Džiaugienė.
Edukacinių programų pasirinkimas gana gausus. Norintieji gali dalyvauti programoje „Molis – ir vasarą brolis“. Per šį užsiėmimą susipažįstama su vienu seniausių amatų – keramika, su jos darbo įrankiais, mokosi minkyti, lipdyti suvenyrus.
Programos „Šilta kaip avelė“ dalyviai supažindinami su vilna, jiems papasakojama, kaip ji veliama, o paskui prasideda praktiniai darbai. Mokoma velti adata, daryti veltinio karoliukus, velti rutuliukus šlapiuoju būdu – maišyti spalvas, sudėlioti vilną, ją pjaustyti.
Be to, dar rengiamos Kalėdų, Velykų programos. Centre veikia drožybos studija, taip pat galima susipažinti su odininko amatu, su batsiuvių įrankiais.
„Norintieji išmoksta raukti nagines, įrišti knygas, dekoruoti vazas, dėžutes, tapyti paveikslus, daryti seges, pakabučius. Ko žmonės išmoksta, ant pečių nešioti nereikės“, – pasakoja administratorė.
Istorija
- Į Pakiršinį atvykusiesiems maga išgirsti dvaro ir jį valdžiusių dvarininkų istorijas.
- Dažniausiai svečiams pasakojama apie vieną garsiausių dvaro valdytojų, kelių inžinierių ir tiltų konstruktorių Stanislovą Kerbedį. Jis gimė 1810 metais Naudvaryje.
- S. Kerbedis mokėsi Panevėžyje, Kaune, Vilniuje, Peterburge, vėliau tobulinosi Paryžiaus kelių ir tiltų mokykloje, Anglijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir kitur.
- Grįžęs iš užsienio 1842 metais jis pateikė geležinio tilto per Nevą Peterburge projektą. Techniniu požiūriu tai buvo sudėtingas ano meto statinys – pirmasis tiltas Rusijoje, turintis pasukamą sveriamąją dalį. Po aštuonerių metų darbo tiltas buvo atidarytas.
- Po tilto statybos atneštos šlovės S. Kerbedis priimamas dirbti į Peterburgo mokslų akademiją. Jis ir toliau statė tiltus, tiesė kelius.
- Pasiekęs karjeros aukštumų didžiąją savo gyvenimo dalį S. Kerbedis praleido Peterburge ir Varšuvoje. Lietuvoje negyveno, nors čia jam priklausė Pakiršinio dvaras.
- Garsusis inžinierius mirė Lenkijos sostinėje 1899 metais.
- S. Kerbedžio darbai ir gabumai buvo labai vertinami ano meto Rusijoje. Jis buvo daugelio mokslo įstaigų ir draugijų narys, caro vyriausybė jį apdovanojo septyniais ordinais, inžinieriaus garbei nukalti du medaliai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
