Lietuvos žemėje glūdi daugiau nei šeši šimtai mitologinių akmenų – nuostabių archeologijos paminklų. Tokiais garsėja ir Molėtų kraštas.
Pasak V. Kazlienės, pasakojama, kur dabar stūkso Paduobužės akmuo, kadaise buvo Molėtų bažnyčia. U. Mikaliūno nuotr.
Pažymėti ženklais
Mitologinis, arba apeiginis, akmuo kitoks nei įprasti pilkieji jo laukų broliai. Mitologiniai iš karto atpažįstami, jie, nors įvairių rūšių ir formų, visada turi kokių nors išorinių ženklų – duobučių, pėdų ir kitokių.
Apie tokius akmenis sukurta gausybė sakmių, padavimų, legendų. Manoma, kad kadaise prie jų buvo kūrenama šventoji ugnis, vykdavo apeigos.
Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė kviečia pasižiūrėti, kokie akmenys savo paslaptis saugo šiame vaizdingame Aukštaitijos kampelyje. Legendinių akmenų čia tikrai nemažai – prie upelių, miškuose, slėniuose, ant kalvų išsidėstę jie tarsi siūlo, pasitelkus vaizduotę, drauge keliauti į tolimą praeitį, prie vaidilučių kurstomų laužų.
Žymiojo archeologo gimtinėje
Vienas žymiausių Molėtų rajone esančių akmenų – Valiulio, jis dar vadinamas Svobiškėlio arba Karališkių akmeniu.
V. Kazlienė atkreipia dėmesį, kad jis yra žymaus kraštiečio archeologo Petro Tarasenkos (1892–1962) gimtinės akmuo. Karališkiuose gimęs P. Tarasenka žinomas kaip Lietuvos karininkas, archeologas, muziejininkas, prozininkas.
Dar vaikystėje, prisiklausęs įvairių padavimų ir legendų, jis susidomėjo senove ir ją menančiais paminklais. P. Tarasenka ėmėsi kasinėti įvairias su praeitimi siejamas vietas, darė piliakalnių topografinius planus. Piliakalnių tyrinėjimai parodė šių paminklų įvairovę ir vertę.
Vienas didžiausių P. Tarasenkos nuopelnų – archeologijos mokslo populiarinimas. Šioje srityje jis nuveikė labai daug ir, ko gero, iki šiol nepralenktas.
Siekdamas sudominti jaunimą, pradėjo rašyti knygas, vaizdžiai pasakoti apie senovę. P. Tarasenka parašė apysakas „Praeities vartai“, „Perkūno šventykloje“, vėliau išleido knygas „Užburti lobiai“, „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“, „Rambyno burtininkas“ ir kitas.
P. Tarasenka domėjosi ir garsiuoju Valiulio akmeniu, lankė jį, tyrinėjo.
Kipšiukas iš po akmens
Valiulio akmenyje yra iškalti pagoniškų Saulės garbinimo laikų ženklai – saulė, mėnulis, kryžius. P. Tarasenka jį laikė Saulės akmeniu ir siejo jį su kultu.
Molėtai pakeri vaizdingomis vietovėmis. U. Mikaliūno nuotr.
„Apie šį akmenį yra daug sakmių – vienos byloja apie po Valiuliu paslėptus pinigus, kitos – apie po akmeniu slypinčią skylę, iš kurios išlįsdavęs kipšiukas. Jis pasiversdavęs kupriuku ir atsisėdęs ant akmens siūdavęs batukus. Į kipšiuką esą dažnai trenkdavęs perkūnas, bet raguotasis visada spėdavęs pasislėpt po akmeniu. O kartą tas kipšiukas savo siūtus batukus įsiūlęs merginai. Juos gražuolė avėjo tris mėnesius, paskui kojos pačios ją atvedė prie akmens ir jai teko atiduoti kipšui „dūšią“. Batukai taip ir liko stovėti ant akmens“, – žinomą legendą pasakoja muziejaus direktorė.
Valiulio akmuo yra rusvo granito, daugiau kaip dviejų metrų aukščio, trijų su puse metrų ilgio ir trijų metrų pločio. Didžiausia horizontali akmens apimtis – apie dešimt metrų. Valiulio akmuo yra tarp Karališkių ir Svobiškėlio kaimų, tad dar vadinamas ir tų kaimų vardais.
Pasakojama, kad po šiuo akmeniu yra palaidota Napoleono armijos karių, kad šis akmuo yra saugomas velnio Valiulio. Legendomis nesidomintieji mano, kad šis akmuo galėjo būti riboženklis.
Yra ir Puntuko vaikas
Miške, į Asvejos ežerą įtekančio Jurkiškio upelio vagoje, guli didžiulis akmuo, tarytum užtvenkiantis visą upelį. Tai – Jurkiškio akmuo, nors vietiniai gyventojai jį vadina Puntuko vaiku.
Jurkiškio upelis sausą vasarą nusenka ir atsiveria akmenimis nusėta upės vaga.
Kiekvieną Molėtų krašto kampelį pažįstanti muziejaus vadovė pasakoja apie Kreiviškių akmenį, dar vadinamą Velnio akmeniu. Jis stūkso netoli Bijutiškio. Akmens ilgis daugiau kaip penki metrai, plotis – per tris, o aukštis beveik trys metrai.
Akmuo, trenkus perkūnui, sutrūko, tačiau ant jo yra ir natūralių įdubimų – galima įžiūrėti tarsi ėriuko pėdą ir apie 90 centimetrų ilgio dvigubos grandinės žymes.
„O tos žymės atsiradusios tada, kai velnias, perrišęs grandinėmis, nešė šį akmenį ir norėjo juo užremti Bijutiškio bažnyčios duris. Tačiau tai padaryti sutrukdė kryžius: velnias jo labai išsigando“, – pasakoja V. Kazlienė.
Sakoma, kad prie to akmens paklysta žmonės, čia vaidenasi.
Juodenėnų miške yra keturių metrų ilgio, maždaug dviejų metrų aukščio Lakajos akmuo. Iki šiol nežinoma, kokia šio akmens dalis slypi žemėje.
Prie švento šaltinio
Molėtų rajone didžiausias yra pilkšvo granito, ovalaus kūgio formos Mindučių akmuo, vietinių vadinamas Žvinio Jono akmeniu. Vyresni žmonės pasakojo, kad iki 1976 metų melioracijos visas šis akmuo buvęs po žeme.
Bandant akmenį pajudinti paaiškėjo, kad jis nepaprastai didelis – gali sverti net 120 tonų. Penki galingi traktoriai, vadinami „staliniecais“, bandė akmenį nuvilkti į pakelę – vienas stūmė, o keturi traukė surištą jūrinėmis grandinėmis, bet akmuo nepasidavė.
Taip ir liko netoli savo buvusios vietos, nuo svorio per metrą į žemę vėl pasmigęs didžiulis akmuo.
Prie Skudutės (Juodisos) upeliuko yra Skudutiškio akmenys su pėdomis ir šaltinis. Svarbiausias toje kompozicijoje yra pilko granito Skudutiškio akmuo su įspausta Mergelės Marijos pėda ir kryžiumi.
„Seni žmonės pasakojo, kad Marija apsireiškusi ant to akmens, tad vanduo iš tos pėdos gydo, o šalia esantis šaltinis – šventas“, – paaiškina molėtiškė.
Ji sako, kad anksčiau šalia šio akmens stovėjęs nedidelis medinis kryžius, o dabar pastatyta koplytėlė. Kiti Skudutiškio akmenys: vienas – su žmogaus pėdomis, kitas – širdies formos taip pat laikomi šventais.
Suėdė beržą ir piemenį
Įdomią istoriją galima išgirsti apie Paduobužės akmenį, dar vadinamą Molėtų bažnyčia. Ritinio formos granitas yra maždaug metro skersmens ir 85 centimetrų aukščio.
Pasakojama, kad slėnyje, kuriame stūkso akmuo, kadaise stovėjo pirmoji Molėtų bažnyčia. Ją, teigiama, sudegino švedai. Dubenuotas akmuo buvo skirtas švęstam vandeniui laikyti.
Prieškary Paduobužės akmuo buvo vadinamas Baronkiniu akmeniu. Apie jį pasakojama: „Šioje vietoje buvęs labai didelis miestas – triskart didesnis už Vilnių. Tas miestas buvo vadinamas Mandėburija. Tame mieste ir buvęs tas akmens, o ant jo sėdėdavo žydė ir pardavinėjo „barankas“. Tą vietovę kasinėdami archeologai atrado šešias stulpavietes, pusračiu supančias akmenį.
Molėtų krašte dar yra akmuo Šiaučiukas, arba Antatiškių akmuo. Ant šio aptrupėjusio riedulio esančioje įduboje, kaip pasakojo seni žmonės, sėdėjęs velnias ir iš beržo tošies siuvęs batus.
Pasak legendos, naktį nelabajam pašviesdavo Perkūnas. Esą visokių stebuklingų dalykų yra atsitikę – velnias ir vaidendavosi, ir batai jam pradingdavo, o kartais netgi patį kipšą vėjas nupūsdavęs.
Avilčių akmuo yra pėduotas. Jame aiškiai matyti dvi žmogaus kairės kojos pėdos. Sakoma, kad šis akmuo kažkada buvęs minkštas – todėl esą likę pėdų atspaudai.
Apie Kraujelių kaime esantį Šventakmenį sakmė byloja neva kartą šis akmuo suėdęs beržą, piemenį ir ėriuką. Kai buvo pašventintas, iš karto sulindęs į žemę. Pilkšvai rusvas granitas yra metro aukščio, maždaug trijų metrų ilgio ir tiek pat pločio.
Malūnais garsus kraštas
Ežerais ir vaizdingais gamtos kampeliais garsėjantis Molėtų kraštas turi ką parodyti. Susipažinus su akmenimis galima pasižvalgyti po malūnus.
Molėtų krašte daug sraunių upelių, o prie jų buvo statomi vandens malūnai. U. Mikaliūno nuotr.
Nuo seniausių laikų grūdus žmonės malė rankinėmis akmens girnomis. Malūnus, kaip pasakoja V. Kazlienė, Lietuvos dvaruose ir miesteliuose pradėta statyti maždaug 13-ajame amžiuje.
Molėtų rajone malūnai pradėjo rastis panaikinus baudžiavą, kai ir valstiečiams buvo leista juos statyti.
Ant Siesarties upės buvo medinis Molėtūno vandens malūnas.
Mūrinis Molėtūno malūnas pastatytas 1914 metais. Prie jo pritvirtintoje paminklinėje lentoje parašyta: „Atstatytas Vytauto Didžiojo metais 1930. Inžinieriaus technologo Antano Gravrogko, atstatymo darbus vedė kapitonas Okulič-Kazarinas.“
Mūrinis Siesarties vandens malūnas – įspūdingas technikos ir architektūros paminklas. Kažkada jis priklausė Rafalui Teodorui Išorai, broliams Pranui ir Antanui Kraujeliams. Šalia malūno buvo dviejų hektarų ploto tvenkinys, netoli – lentpjūvė. Kolūkio laikais malūnas prarado technologinę vidaus įrangą ir buvo parduotas.
Medinis Kijėlių vandens malūnas buvo pastatytas 1939 metais. Dar yra išlikusios veikiančios autentiškos turbinos.
Baltadvario dvarui priklausęs Bitlesių vandens malūnas stovėjo iki 1923 metų.
Prie Virintos upės yra Graužės medinis vandens malūnas, taip pat medinis Čiulėnų vandens malūnas su malūnininko namu. Šis ansamblis statytas 20-ojo amžiaus pradžioje, yra išlikę autentiški įrenginiai.
Prie Grabuostos upelio yra Žalvarių vandens malūnas. Jis statytas 19-ajame amžiuje iš akmenų ir plytų.
Pagrabuosčio mūrinį vandens malūną 1898 metais statė kunigaikštis Steponas Giedraitis. Yra Alantėlės, Vastapos ir kitų upelių malūnai.
Molėtų krašte galima užtikti ir vėjo malūnų – netoli Dubingių esantį garsų Laumikonių, 1930 metais statytą Papiškių ir kitus.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
