Velžio gimnazijos pradinių klasių mokytojui metodininkui
Jonui Marcinkevičiui šis rugsėjis Velžyje – septynioliktas. Jau keturias
pradinukų laidas išleidęs pedagogas rugsėjo 1-ąją vėl pakvietė mažiausius, pirmą
kartą į mokyklą įžengusius mokinukus į savo klasę, pasiryžęs juos išmokyti
skaityti, rašyti, taip pat šokio, kūrybos ir kitokių meno paslapčių. Rajone
garsiam vaikų tautinių šokių kolektyvui “Kupolėlė” 10 metų vadovaujantis
pedagogas prisipažįsta esantis ne tik pedantas, nepakenčiantis klasėje nevalytos
lentos ar šiukšlių, bet iš dalies ir – šoumenas, kiekvieną savo pamoką,
paįvairintą juokeliais, besistengiantis paversti lyg ir mažu spektakliu: galbūt
todėl jo auklėtiniai savo mokytoją prisimena net po daugelio metų.
Kartais norisi ir griovius kasti
Šių metų pavasarį 40-metį atšventęs J.Marcinkevičius tvirtina buvęs tiesiog šokiruotas, kai gimtadienio rytą 40 buvusių ir esamų mokinių, išsirikiavusių prie mokyklos, įteikė jam po rožę ir dainavo “Su gimimo diena…” O įžengęs į klasę ir pamatęs ją išpuoštą balionais, ant stalo radęs didžiulį tortą, mokytojas prisimena taip sutrikęs, kad ir žodžio iš pradžių negalėjęs ištarti. “Man atrodo, kad nesu vertas to, ką patyriau, tačiau tai leidžia nedrąsiai manyti, jog savo mokiniams šį tą reiškiu”, – šypsodamasis pasakoja Velžio gimnazijos specialistas.
Velžio gimnazija ponui Jonui – pirmoji ir vienintelė darbovietė, į kurią jis atvyko Šiaulių universitete įgijęs pradinių klasių mokytojo specialybę ir gavęs paskyrimą dirbti Panevėžio rajone. “Iš tikrųjų nuoširdžiai džiaugiuosi, kad dirbu būtent šioje mokykloje, kuriai daug metų vadovauja energinga, veikli, mokytojams užmigti neleidžianti direktorė Vanda Sarcevičienė. Žinoma, būna, kad darbas mokykloje kartais taip išvargina, jog, atrodo, griovius kasti būtų lengviau. Bet daug dažniau pasitaiko dienų, kai tiesiog džiaugiuosi, jog esu mokytojas, – neslepia pedagogas, kilęs iš gausios dėstytojų ir mokytojų giminės. – Labiausiai vargina mokytojams užkrautas didžiulis popierizmas”.
Užvedė ant kelio
Pašnekovas prisimena, kaip atvykus į Velžį jo pirmasis rugsėjis, lyg tyčia, nebuvo labai sėkmingas: prieš pat mokslo metų pradžią, žaisdamas futbolą, ėmė ir susilaužė koją. Nors mokslo metus pats pradėjo tik lapkritį, tai jam nesutrukdė sėkmingai dirbti. Kadangi, besimokydamas universitete, ketverius metus šoko jo tautinių šokių ansamblyje, gavo raštą, kad ir pats gali vadovauti panašiam kolektyvui. “Pradėjęs dirbti nė nemaniau apsiimti vadovauti dar ir liaudies šokiams, tačiau, direktorės paprašytas, vis dėlto sutikau. Nuo to laiko – vis dar vadovauju. O ant kelio šioje srityje mane užvedė miesto tautinių šokių kolektyvo “Grandinėlė” vadovė Zita Rimkuvienė. Jai už pagalbą iki šiol esu dėkingas”, – tvirtina J.Marcinkevičius.
Dabar pradinių klasių ir choreografijos mokytojas turi tris įvairių amžiaus grupių kolektyvus. Jiems maždaug prieš 10 metų suteiktas “Kupolėlės” vardas. Pono Jono vadovaujami jaunieji šokėjai 1994 metais vieninteliai iš mūsų rajono dalyvavo pasaulio lietuvių dainų šventėje, o po poros metų tapo respublikinio konkurso “Aguonėlė” II vietos laimėtojais. Paskui vėl dalyvauta pasaulio lietuvių dainų šventėje, užmegzti ryšiai ir išvykta į Latviją, Lenkiją, Suomiją. Šiais metais velžiškiai jau ketvirtąkart atstovavo Lietuvai Suomijoje. Už kolektyvo pasiekimus jo vadovas yra apdovanotas ne vienu padėkos raštu ne tik rajono, apskrities valdžios, bet ir ministerijų.
Mėgsta linksminti ir linksmintis
Pedagogas prisipažįsta: jei ne jo rašomi projektai, nelengvai iš Šiaurės ministrų tarybos informacijos biuro gautas ilgalaikis finansavimas, rajono valdžios bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus supratimas ir palaikymas, vaikams į tolimas keliones išvykti kažin ar pavyktų. O be kelionių ir paskatinimo, anot pašnekovo, išlaikyti kolektyvą sunku. Pradinukų mokytojas džiaugiasi, kad jam nuolat sekasi surinkti vienos ar kitos srities gabių moksleivių klasę: viena laida buvo itin gabi dailei, kita – sportui, paskutinė – tiesiog pašėlusiai puikūs šokėjai. Mokytojo klasėje, kaip pats teigia, kabo visų jo išleistų laidų pradinukų nuotraukos. Beje, ir buvę auklėtiniai neretai ateina aplankyti, pamatę gatvėje šaukia “mokytojau”, sveikinasi, užkalbina. “Kai vaikai sako, kad esu piktas, bet geras mokytojas, tie žodžiai sušildo. Neslepiu, jog esu griežtas pedagogas, mėgstu drausmę klasėje, bet kartu mėgstu organizuoti vaikams renginius, linksminti juos ir pats linksmintis”, – pasakoja J.Marcinkevičius.
Už durų ponas Jonas prasikaltusių mokinių tikina neišprašantis, nors kartą, prisimena, vieną buvo išprašęs ir kaip tik tuo metu, kai mokykloje lankėsi Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Rimkus. Su mokinių tėvais pedagogas sako mėgstantis bendrauti daugiau individualiai, jei yra reikalas, jiems paskambina. Velžio gimnazijos specialistas patenkintas, kad su kai kuriais tėvais, kaip ir su vaikais, yra užsimezgę ypač geri santykiai. Tik be galo, kaip tvirtina ponas Jonas, skaudu, kai mokytojui reikia laidoti savo mokinius – jam į paskutinę kelionę teko išlydėti du auklėtinius.
Giminių susibūrimuose – “metodiniai pasitarimai”
Kaip išsiduoda pašnekovas, pats mokytojaudamas jis visą laiką galvodavo, jog labai nenorėtų turėti dar ir žmoną mokytoją. Tačiau, kaip paprastai, likimas vyriškiui irgi iškrėtė pokštą: kai susipažino su 6 metais jaunesne panevėžiete Sonata, ji nebuvo mokytoja, bet susituokus po kurio laiko žmona pareiškė norą irgi studijuoti pradinių klasių pedagogiką. Dabar Sonata jau 6 metus dirba miesto K.Paltaroko vidurinėje mokykloje. Juodviejų atžala – 9 metų sūnus Rokas mokosi “Ąžuolo” vidurinėje mokykloje. Rugsėjo pabaigoje sutuoktiniai minės bendro gyvenimo 10 metų sukaktį.
Sonatos tvirtinimu, jų šeima iš anksto yra nusprendusi, kad kiekvienam geriau bus dirbti ar mokytis skirtingose mokyklose – taip šiuo metu ir yra. Nors S.Marcinkevičienė neslepia kartais vyrui padedanti namuose atlikti kokį dailesnį darbelį, bet šiaip kiekvienas užsiėmę savo reikalais. Tiesa, kartais pasiginčija, kurio mokykla yra geresnė, kam geriau sekasi, nors namuose apie darbą stengiamasi nekalbėti – “metodiniai pasitarimai” ir taip visada vyksta, kai tik tenka susieiti su giminėmis.
Liudijo trijose santuokose
Ponia Sonata labiausiai stebisi geležine savo sutuoktinio kantrybe, jos dauguma vyrų stokoja. Net ir sūnui paaiškinti, ką šis privalo atlikti, anot jos, Jonui geriau sekasi nei jai. Kai žmona priduria, kad Jonas, be kita ko, dar yra labai linksmas žmogus, šis tvirtina, kad ir Sonata dažniausiai būna draugijų siela. Abu sutuoktiniai dažnai kviečiami ne tik šiaip į svečius, bet ir vestuvėse piršliauti. Dėl didelių išlaidų visų prašančiųjų norų pora nesiima išpildyti, bet artimiausiems žmonėms nedrįsta atsakyti: trijose vestuvėse, jų tvirtinimu, piršliauta, trys poros iki šiol gyvena kartu.
Pasimokyti, kaip linksminti vestuvininkus, J.Marcinkevičius teigia turėjęs iš ko – jo uošviai net 360 vestuvių yra atgroję ir vedę. Ponas Jonas didžiuojasi, kad jo žmona kilusi iš muzikalios šeimos, be to, jis gali pasigirti, kad su uošviu yra bendravardžiai, o su uošve – gimę to paties mėnesio tą pačią dieną. “Taigi man šventės nekainuoja”, – šmaikštauja pašnekovas.
Svajoja dar kartą grįžti į Mongoliją
Savo tėvus ir visą giminę “Kupolėlės” vadovas irgi dažnai aplanko. Tuo labiau kad jo tėviškė – grožiu garsėjančiame Šiaulių rajono Bazilionų miestelyje, iš kurio, kaip sakė J.Marcinkevičius, kilę tokie garsūs žmonės kaip Romualdas Ozolas, krepšinio treneris Antanas Sireika. Kai prisimena tėvus, pradinukų mokytojas negali pamiršti ir karinės tarnybos Mongolijoje, nes gavusi iš ten atsiųstą sūnaus laišką motina patyrė tikrą širdgėlą. Pasak pašnekovo, per du tarnybos Mongolijoje mėnesius jis buvo numetęs net 12 kilogramų svorio. “Mongolijos dykumose mačiau daug skirtingų tos šalies spalvų: gyvenau kareivinėse esant tik 5 laipsniams šilumos, krūtinę grauždavo utėlės, o duoną valgydavome su kirminais. Tačiau nepaisant to krašto tamsiųjų pusių, dabar puoselėju norą kada nors vėl aplankyti šią šalį – pamatyti jos sostinę, stepes, kupranugarius, chalatais vilkinčius gyventojus”, – išduoda tai, apie ką svajoja, J.Marcinkevičius.
Jei turėtų pakankamai pinigų, ateityje pedagogas gal ir apie nuosavą verslą pagalvotų, nes, mokytojo įsitikinimu, Lietuvoje jis nuolat pastebi gero aptarnavimo paslaugų sferoje trūkumą. O mokytojauti, anot pono Jono, pedagogams iš viso derėtų tik iki 55 metų.
Pasiteiravus, ar antrą dešimtį metų dirbant pedagoginį darbą jis neišsiugdė kokių nors daugeliui pedagogų būdingų savybių, J.Marcinkevičius teigia pastebėjęs, jog mokytojavimas, matyt, ir jam yra uždėjęs savotišką štampą. “Kad ir kaip, atrodytų, stengiuosi per kokį pobūvį paslėpti, kad esu mokytojas, žiūrėk, būtinai ima kas nors ir paklausia: “Ar tik ne mokytoju pats dirbi?” – juokiasi pašnekovas. Jo manymu, veikiausiai noras pasirūpinti, kad viskas būtų savo vietose ir gerai, išduoda pasirinktą profesiją.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Baimindamasis, kad žmona nekliūtų mokytoja, Jonas Marcinkevičius “prisikalbėjo”: susituokus Sonata pareiškė irgi norinti studijuoti pradinių klasių pedagogiką.
