“Sekundei” pirmai prabilus apie miesto požemius, vakar
redakcijoje visą dieną netilo telefonai, iki pat vakaro plūdo vyresnio
amžiaus miestelėnai – panevėžiečius papiktino kai kurių Savivaldybės atstovų bei
Kraštotyros muziejaus direktoriaus tvirtinimai, esą požeminiai keliai,
besiraizgantys nuo kalėjimo iki senųjų kapinių, – tik graži legenda. Žmonės
tvirtina ką kita – tuneliai tikrai egzistuoja. Jie ne tik pasakojo apie vaikystėje išlandžiotus požemius, bet
ir parodė vietas, kuriose buvo angos į paslaptinguosius tunelius.
Gėda dėl tokio požiūrio
Panevėžietis dziudo treneris Eduardas Vedluga mielai sutiko korespondentams parodyti tą vietą, kur jie, dar vaikai, buvo aptikę landą į paslaptingą tunelį. Kranto gatvėje augusį ir dabar tebegyvenantį vyriškį, perskaičiusį straipsnį apie požemius, bene labiausiai glumino valdininkų ir muziejininkų požiūris į miesto istoriją. “Skaudu girdėti, kad tai jie vadina prasimanymais. Ko norėti, tikrų panevėžiečių tarp jų mažai, suvažiavę iš Kupiškio, Rokiškio, jiems ir neįdomu, kokia ta Panevėžio istorija”,- apgailestavo E.Vedluga. Bene daugiausiai skaudžių žodžių teko muziejininkams – nė nebandantiems išsiaiškinti senojo miesto paslapčių. “Kur jų kompetencija ir profesionalumas”,- stebėjosi treneris.
Priėjus Bendruomenių rūmus, ponas Eduardas parodė į tarp eglaičių iškilusią ventiliacijos angą. “Šioje vietoje 1962-aisiais buvo 1,5 metro arka. Pasiėmę prožektorių, sulindome vidun. Tai buvo arkinis tunelis. Viduje – tamsu ir sausa”,- pasakojo E.Vedluga. Jis tvirtina, kad įėjimai į požemius buvo ir Laisvės aikštėje, toje vietoje, kur stovėjo senasis Lenino paminklas. Prie moterų kalėjimo taip pat buvo landa, pro kurią paaugliai patekdavo į tunelį. Treneris sakė, kad tuneliu iš Bendruomenių rūmų aikštės buvo galima nukeliauti iki kalėjimo. Vyriškis pasakojo, jog ilgai jis, būdamas vaikas, su draugais po tunelius nelandžiojo – landos greitai buvo užmūrytos.
Statybininkai matė
Statant tuomečius kultūros rūmus Zenonas Kriaučiūnas dirbo “Ekrane” vairuotoju. “Į statybvietę vežiau plokštes”,- pasakojo panevėžietis. Bevaikštant po statybų teritoriją, vyriškio dėmesį patraukė raudonų plytų arka. Įėjimas į ją buvo užverstas statybiniu šlamštu. “Klausiau statybininkų, kas ten yra. Jie paaiškino, jog nežinia kas. Matyt, niekas rimtai ir nesidomėjo. Vis trypiau statybvietėje, kol visi išėjo pietauti. Tada apsimoviau darbines kelnes, atmečiau arką užvertusius lentgalius, cemento gabalus ir įlindau vidun”,- dalijosi prisiminimais “Sekundės” pašnekovas. Jis tvirtina, kad eiti teko kone stačia galva – tunelis iš karto niro gilyn. Buvo matyti, kad požeminis kelias veda tolyn. Grįžęs Z.Kriaučiūnas pasiėmė degtukus ir nuėjo toliau tyrinėti tunelio. Požemio vidus – išmūrytas raudonomis plytomis, siūlės dailiai užglaistytos. Vyriškis eidamas požemiu suprato, kad kelias veda Senvagės link. Viena jo atšaka suko dešiniau. “Viduje švaru, sausa, jokių daiktų neaptikau, matėsi, kad niekieno nebūta. Degtukai geso. Liepsną traukė Senvagės pusėn. Pritrūkęs degtukų, grįžau atgal”,- sakė ponas Zenonas. Tunelių jis nepamiršo. Kitą kartą veždamas statybines medžiagas vairuotojas pasiėmė prožektorių, tačiau, jo didžiam nusivylimui, šviesos nebeprireikė – anga į paslaptingąjį požemį jau buvo užversta.
Nuo miesto sodo iki kalėjimo
Panevėžietis Petras Pranckevičius nesiliovė stebėtis, kad miesto valdininkai ir istorikai tikina apie požemius nieko nežinantys. “Gal uždrausta apie juos kalbėti?”- svarstė P.Pranckevičius. 1953-iaisiais jam tebuvo vienuolika metų. Su draugais angą į požemį aptiko toje vietoje, kur dabar Bendruomenių rūmai. Pasak pono Petro, tunelis atrodė tarsi ilgas šulinio rentinys su grindimis. Juo vaikai nueidavo iki kalėjimo. Kas dešimt metrų žiojėjo išmuštos angos. “Nepamenu, kaip jis atrodė, lyg ir išbetonuota viduje. Priėję iki kalėjimo, atsimušėme į sumūrytas raudonas plytas. Tunelis nebuvo tiesus. Tik įlindę pastebėjome nišą. Vėliau tunelis lyg ir pasisuka. Viduje – sausa. Išgąsdino šikšnosparniai. Tada dar nieko nežinojau apie tokius gyvūnus, baimės įvarė, tad kuo skubiau dūmėme atgal”,- pasakojo “Sekundės” pašnekovas.
Jau būdamas šiek tiek vyresnis, 1963-iaisiais, P.Pranckevičius vėl ryžosi lįsti į požemį. Tačiau paauglius iš tunelio ištraukė civiliškai apsirengę žmonės ir prigrasė daugiau nebesirodyti. “Manau, kad tai buvo KGB žmonės, milicininkai dėvėjo uniformas”,- sakė vyriškis. Jis vylėsi, jog istorikai imsis tyrinėti ir po žeme esančius miesto istorijos klodus. “Netikiu, kad apie tuos požemius nėra jokių duomenų. Turi būti – ne aš vienas juose buvau. Kad būtų ištirta, nebūtina griauti Bendruomenių rūmų – dabar yra modernių prietaisų”,- teigė P.Pranckevičius.
Požemiuose – pinigų saugykla?
Daugelio panevėžiečių, patvirtinusių, kad po Panevėžiu tikrai egzistuoja paslaptingi požeminiai keliai, pasakojimai sutapo. Beveik visi kalbėjo, jog angos į požemį buvo prie Bendruomenių rūmų ir moterų kalėjimo. Atsirado ir tokių, kurie klaidžiodami tuneliais aptiko geležines duris. Tarp jų – panevėžietis Stasys Kuprys. “Apie 1954 – 1955 metus mokiausi 1-ojoje vidurinėje, taip tada vadino J.Balčikonio gimnaziją. Per pertraukas skubėdavome prie landos, kuri vedė į požemį. Pasišviesdavome degtukais. Požemis nebuvo tiesus, jis šakojosi. Paėję kokį šimtą metrų, pabūgome ir grįžome. Vidus buvo išmūrytas raudonomis plytomis. Rasdavome įvairių popiergalių, tačiau jie ne itin mus domino”,- pasakojo ponas Stasys.
Ten, kur kalėjimas, po žeme, mokiniai aptiko geležines duris. Pasak “Sekundės” pašnekovo, vaikai į jas belsdavo, klausydavosi pridėję ausį, tačiau taip ir nesuprato, kas už jų yra. Požemių tyrinėjimas nebuvo legalus malonumas. Dažnai prie angos atskubėję mokiniai rasdavo ją užpiltą smėliu. “Išnešiodavome smėlį ir vėl ropšdavomės į tunelį”,- šypsojosi prisiminęs vaikystę panevėžietis. Apie paslaptingąsias metalines duris kalbėjo ir panevėžietis Romas Kareiva. 1971-aisiais jis ne kartą landžiojo po miesto požemius. Geležines duris jis aptiko tunelio, vedančio į Senvagę, gale.
Keletas skambinusių miestelėnų tvirtino, kad paslaptingi požemiai veda į P.Puzino g. esantį banką. Bankininkai esą sumaniai pasinaudojo tuneliais ir įrengė juose pinigų saugyklas. Banko “Nord/LB Lietuva” Panevėžio skyriaus valdytojas Egidijus Žukauskas “Sekundei” teigė apie pinigų saugyklas nieko nekomentuosiąs, o apie banko istoriją esą galinti papasakoti Vilniuje esanti spaudos atstovė. “Stebiuosi, kad Panevėžio statybos tresto vadovai apie landas į požemius nieko nežino – juk viskas jų pašonėje”,- sakė panevėžietis.
Skeptikų – mažuma
Atsirado ir suniekinusių pono Raimundo, išdrįsusio prabilti apie po žeme esančius tunelius, pasakojimą. Pasak panevėžiečio Donato Būtėno, kalbos apie caro laikų požeminį miestą – vaikams skirtos pasakos. “Panevėžyje tunelius ir požemines slėptuves pastatė vokiečiai 1943-iaisiais. Keturkampės angos skirtos išlįsti. Nuo miesto sodo zigzaginiai įtvirtinimai ėjo gimnazijos link. Panašios slėptuvės buvo pastatytos Laisvės aikštėje”,- tvirtino D.Būtėnas.
Jo nuomone, statinio amžius ne tas, todėl istorikams nėra įdomu. “Stebina, kad civilinės saugos specialistė nieko apie tai nežino. Turi būti slėptuvių ir bunkerių planai”,- sakė vyriškis. Jis įsitikinęs, kad jokios romantikos požemiuose nėra – paprasti kariški statiniai, kuriuose ir jam pačiam teko landžioti, ir tiek.
Kad požeminiai keliai – vokiečių rankų darbas, mano ir panevėžietis Lionginas Samochvalovas. “Negi būtų po upe kasę iki senos bažnyčios. Netikiu. Landžiojau ten ne kartą – žmonės visokias šiukšles metė, viduje buvo baisu, pastatyta iš blokų”,- sakė ponas Lionginas.
Vokiečiai tunelių nestatė
“Pirmą kartą apie tunelius sužinojau 1946-aisiais. Ten mane nuvedė vyresnis pusbrolis. Labai bijojau – viduje tamsu. Pamenu, kad iš pradžių buvo raudonų plytų mūras, o toliau – molio siena”,- prisiminimais dalijosi panevėžietė Aleksandra Bricius. Vaikai angą į požemį atrado prie Bendruomenių rūmų. Kelias vedė ligoninės link.
Požemiuose tada dar šešiametei mergaitei teko pabūti tik kartą, apie vaikų žaidimus sužinojęs tėvas išbarė ir prigrasė į tą vietą kojos daugiau nekelti.
“Galiu patvirtinti, kad požemiai – ne prasimanymas. Jie yra. Ir tikrai ne vokiečiai tunelius pastatė. Plytos atrodė senos. Naujas statinys taip neatrodo”,- įsitikinusi ponia Aleksandra. Tuneliai, anot “Sekundės” pašnekovės, pokario metais buvo tapę plėšikų ir žmogžudžių prieglauda. Apie tai jai pasakojo tėvas. Į požemius mesdavo šiukšles, ten buvo krūvos utėlėtų drabužių – šie parazitai buvo pokario palydovai. “Tėvas kalbėjo, kad 1946-aisiais mieste siautėjo banditų gauja, pasivadinusi “Čiornyje koški”. Jie kniaukdavo naktimis prie namų durų, o jas atidarius, apiplėšdavo. Gauja savo aukas laidojo požemiuose”,- kalbėjo panevėžietė.
Ponia Aleksandra sakėsi žinanti apie dar vieną slaptą požemį, jungusį įgulos namus (toje vietoje, kur buvo “Rago” kavinė) su Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynu. “Neseniai mirė mano teta. Ji pasakojo, kad vienuolės gatve retai vaikščiojo, nes naudojosi požemio keliu”,- teigė panevėžietė. Per Antrąjį pasaulinį karą įgulos pastatai (raudonų plytų mūrai) buvo sugriauti.
Dar vienas slaptas tunelis jungė du malūnus. Vienas jų stovėjo ten, kur dabar buvusios Elektrotechnikos gamyklos pastatas. Kitoje vietoje – viešbutis “Romantic”. Visos angos į požemius, anot “Sekundės” pašnekovės, buvo užverstos 1947-aisiais.
“Netikiu, kad požemius statė vokiečiai, jie neturėjo tam laiko. Jei taip būtų buvę, būtų tekę nugriauti daktarų Didžiulių namą. Juk požemiai kerta banką ir eina tolyn upės link. Jie tikrai daug senesni”,- įsitikinusi moteris.
Kol direktorius abejoja, meras veikia
Kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko panevėžiečių pasakojimai ir jų pateikti radiniai pernelyg nesudomino. Jis laikosi savo nuomonės – į požemių egzistavimą nereikia žiūrėti rimtai. “Skeptiškai žiūriu. Jei parodytų, kurioje vietoje jie yra, nueitume pažiūrėti. Atneštus radinius ištyrinėtume. Visko žmonės pripasakoja”,- kalbėjo A.Astramskas.
Apie rimtus miesto požemių tyrinėjimus, pasak muziejaus direktoriaus, kalbėti dar anksti, be to, tam reikia gauti lėšų.
Vakar miesto meras susitiko su “Sekundės” skaitytojams jau pažįstamu ponu Raimundu. “Šis žmogus papasakojo įdomių dalykų, netgi parodė tunelyje rastą caro laikų monetą”,- teigė V.Matuzas.
Miesto vadovas nelinkęs pamiršti miesto požemių ir apie po žeme egzistuojančius paslaptingus kelius jau kalbėjosi su viešųjų ryšių partneriais. “Svarstėme galimybę pasikviesti archeologus, kurie galėtų įminti bent dalį požemių paslapčių”,- sakė V.Matuzas.
Na, o “Sekundės” skaitytojai gali tikėtis šio intriguojamo pasakojimo tęsinio – korespondentai tikisi gauti paslaptingųjų tunelių brėžinius. Pasak juos saugančių asmenų, požemiai turi unikalią, galbūt net pagonybės laikus siekiančią istoriją.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
