Kelionės – vienas iš būdų pažinti pasaulį ir save. Panevėžietis Andrius Vasiliauskas – vienas iš nedaugelio paviliotųjų paslaptingo povandeninio turizmo. Anot nardymo entuziasto, net ir Lietuvos vandens gelmės slepia didžiulius istorijos lobius, neatrastus gamtos stebuklus ir unikalų povandeninį paveldą. Andriui nardymas tarsi meditacija, kai persipina adrenalinas, žiupsnelis romantikos, mokymasis pajausti save ir pažinimo džiaugsmas.
A. Vasiliausko kelionė į vandens gelmes prasidėjo prieš maždaug šešerius metus, kai vasarojant prie ežero draugas pasiūlė išbandyti panardyti – su vamzdeliu ir žaliais sovietmetį dar menančiais plaukmenimis. Nauja patirtis taip sudomino panevėžietį, kad jau po mėnesio susipirko visą laisvojo nardymo įrangą. Gal tai ir būtų užsibaigę vadinamuoju vamzdeliavimu, kai nardoma su vienu įkvėpimu, jeigu ne gauta gimtadienio dovana – pažintinis nėrimas su kvėpavimo įranga.
„Taip užkabino, kad dar po mėnesio susipirkau visą reikalingą įrangą ir užsirašiau į narų kursus, po kurių savarankiškai galima leistis į 18 metrų gylį“, – pasakoja A. Vasiliauskas.
Dabar Andrius gali leistis jau net į 40 metrų gylį su neribota dekompresija. Kaip paaiškina naras, po vandeniu yra gerokai didesnis slėgis, tai reiškia, kad kraujas prisisotina azoto. Todėl negalima greitai iškilti. Narai privalo tam tikrame gylyje praleisti tam tikrą laiką, kad organizmas išsodrintų azotą. Kitu atveju gali grėsti dekompresinė liga ir bus reikalinga barokamera. Tačiau panevėžietis patikina, kad žinant, ką, kada ir kaip reikia daryti, nardyti yra ganėtinai saugu. Tiesiog visada reikia turėti planą B.
„Nelendame stačia galva, visuomet įvertiname, ar saugu, ar po vandeniu uždaroje patalpoje yra išėjimas, taip pat gelbsti ir virvė. Leidžiantis į didesnį gylį reikia susiplanuoti visus žingsnius ir turėti atsarginį planą“, – teigė A. Vasiliauskas.
Magiška žiemos patirtis
Kuo tas povandeninis pasaulis taip įtraukė, vieno atsakymo panevėžietis neturi. Anot Andriaus, po vandeniu pirmiausia tenka koncentruotis į save. Įprastomis aplinkybėmis kvėpavimas yra tarsi duotybė, savaime suprantamas dalykas, po vandeniu ateina supratimas, kad net ir vienas oro gurkšnis gali būti lemiamas. Ten visai kitas jausmas sklęsti, kai nejauti savo kūno svorio.
„Daugumai narų tai meditacija, išvalanti mintis. Tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje dažnai taikoma praktika, kai leidžiantis į gelmes atsikratoma įvairių baimių. Kai tokia neįprasta aplinka, esi tiesiog priverstas koncentruotis į save“, – pasakojo A. Vasiliauskas.
Be abejo, nardymas labiausiai traukia ir savo atradimo džiaugsmu – pradedant gyvūnija, augmenija, įvairiais gamtos suformuotais dariniais ir baigiant nuskendusiais laivais ar pastatais. Nors nardymo entuziastai dažniausiai traukia ten, kur visus metus šilta ir vanduo itin skaidrus, anot Andriaus, ir Lietuvoje yra ne mažiau įspūdingų vietų po vandeniu. Pavyzdžiui, magiškai atrodo Ilgio ežeras Ignalinos rajone. Povandeninio turizmo aistruolius labiausiai čia traukia po vandeniu slypinti giraitė ir vandens šaltiniai. Vienas įspūdingiausių jų – Baltasis šaltinis, kurio didžiausias gylis siekia net 31 m. Ilgio ežeras paprastai skaidrus būna tik žiemą, tad norintys pasigrožėti šiuo reginiu po vandeniu turi nerti išsikirtę eketes.
„Jau trečias sezonas, kai nardau ir žiemą. Pernai buvo itin šalta ir daug ledo, bet kai turi žinių, galima nerti ir po ledu. Svarbu išsikirsti dvi eketes ir prisirišti virve. Vasarą nedideliame gylyje, jeigu kyla tam tikrų problemų, gali tiesiog iškilti į paviršių ir susitvarkyti, o po ledu tą padaryti jau sudėtingiau, bet kur neiškilsi. Bet jeigu elgsiesi atsakingai, rizika ganėtinai maža“, – tvirtina A. Vasiliauskas.
Įspūdžių medžiotojai
Iš Lietuvoje esančių povandeninių traukos vietų įspūdingai atrodo ir Baltieji Lakajai su savo kanjonais – molio ir dumblo dariniais, kurie sudaro iki trijų metrų siekiančias išgraužas. Manoma, kad tai ledynmečio palikimas. Anot panevėžiečio, Baltieji Lakajai įdomūs ir savo nuskendusiais miškais bei įvairia augmenija.
„Lietuvoje pakanka natūralių gamtos stebuklų po vandeniu. Kad ir tas pats Platelių ežeras, kuriame išliko 200 metų tilto poliai, vedę į, kaip spėjama, vasarnamį saloje. Šis objektas yra įtrauktas į saugomų kultūros objektų sąrašą. Arba Asvejos ežeras su išlikusiais kelis šimtus metų skaičiuojančiais luotais. O kur dar pačių žmonių sukurtos dirbtinės traukos vietos po vandeniu“, – įspūdingas aplankytas vietas vardija naras.
Nardymo entuziastus masina ir Baltijos jūra, kurios gelmėse slepiasi ne vienas nuskendęs laivas. Pasak Andriaus, mūsų jūra nardymui itin tinkama – matomumas gana geras. Jeigu laivas nugrimzdo labai giliai, paprastai jo būklė būna nebloga. Didžiulius įspūdžius palieka galimybė iš labai arti pamatyti tragedijos vietą, pajusti jos ypatingą aurą. Baltijos jūroje daugiausia galima aptikti Antrojo pasaulinio karo karinių laivų, o žvejybinių tralerių yra ir senesnių, ir naujesnių. Nors gamta taip pat atlieka savo darbą, tačiau didžiausi kenkėjai būna patys narai, vadinamieji juodieji povandeniniai archeologai. Jie į gelmes traukia ne kiek savo malonumui, o tikėdamiesi rasti vertingų daiktų ar net lobių. Anot Andriaus, viena, kai istorinės vertybės atsiranda muziejuose, ir visai kas kita, kai jos nugula grobstytojų sandėliukuose ar garažuose.
„Tas istorinių vertybių grobstymas nėra pateisinamas, bet tokių narų vis dar yra. Gerai, kad didžioji dalis nardymo entuziastų yra ne lobių, o įspūdžių medžiotojai. Nardymas – ne tik vanduo, bet ir smagus pasibuvimas bendraminčių kompanijoje. Kelionės, pasiruošimas, pokalbiai su draugais yra didelė ir smagioji nardymo dalis“, – sako A. Vasiliauskas.
Kalėjimas po vandeniu
Panevėžietis jau išnardęs ne tik Lietuvos, bet ir Europos įdomesnius telkinius – nuo Paįstrio karjero iki Norvegijos fiordų, iš kurių grįžo vos prieš porą savaičių. Anot nardytojo, tamsus, šaltas, bet be galo įdomus muziejus po vandeniu yra nedideliame Estijos Rumu miestelyje. Sovietmečiu čia veikė kalėjimas, o čia kalintieji darbavosi kalkakmenio kasyklose. Estijai atgavus nepriklausomybę, kalėjimas buvo uždarytas. Apleistą pastatą ir šalia jo stovintį karjerą netrukus užliejo požeminiai vandenys. Po vandeniu atsidūrė ne tik dalis buvusio kalėjimo, bet ir sunkioji kasimo technika.
„Šiame ežere ganėtinai skaidrus vanduo, todėl išties verta praplaukti pro kalėjimo sienas ir pamatyti viską iš labai arti. O Kaliningrade siūlyčiau aplankyti dirbtinai sukurtą gintaro karjerą su nuskendusiu mišku ir pačių žmonių sukurtomis traukos vietomis po vandeniu“, – pasakojo pašnekovas.
A. Vasiliausko dar neišbandyti šiltųjų kraštų telkiniai su be galo skaidriu vandeniu, koralais, spalvinga augmenija ir gyvūnija bei nuskendusiais laivais. Jo svajonė – nuvykti panardyti į Raudonąją jūrą Egipte. Tai pati populiariausia vieta nardyti, nors ne ką mažiau įspūdingų yra ir kitur. Pavyzdžiui, Andriaus draugai jau rengiasi į pačią Norvegijos šiaurę, kur nardys su banginiais ir orkomis.
„Pas mus povandeninis pasaulis gana tamsus, vandenys šaltesni, rūstesni. Bet jeigu išmoksi nardyti Lietuvoje, galėsi bet kur“, – šypsosi Andrius.
Nardymą yra išbandžiusi ir A. Vasiliausko žmona, tačiau tamsios ir šaltos gelmės jos nesužavėjo. Atvirkščiai, nuo to karto ji dar labiau nerimauja, kai sutuoktinis ir vėl išsiruošia po vandeniu.
„Kiekvienam savi pomėgiai ir aistros. Kad nebūtume tik vartotojai, stengiamės ir patys duoti. Kasmet dalyvaujame švarinimosi akcijose – vaduojame vandens telkinius nuo teršalų. Kiekvieno pareiga prisidėti prie švaresnės Lietuvos“, – įsitikinęs A. Vasiliauskas.
