Žinoma teatro „Menas“ aktorė Elona Karoblytė šią savaitę atšventė 50-ąjį jubiliejų. Aktorė tikina, kad ši sukaktis jai nėra svarbi, tai – tik gražus skaičius. Nors į sceną E.Karoblytė lipa jau daugiau kaip du dešimtmečius, baimė ir virpulys ją apima prieš kiekvieną pasirodymą. Todėl po spektaklio ji neskuba namo, o stengiasi išvaikščioti tą kūrybinį jaudulį.
Visi vaidmenys brangūs
Šią savaitę 50-ąjį jubiliejų atšventusi teatro „Menas“ aktorė Elona Karoblytė jį sutiko ramiai, lovoje su čiobrelių arbata ir dukros sekamomis pasakomis. Aktorė tikina, kad 50 jai – tik gražus skaičius. Šis jubiliejus buvo daugiau džiaugsmas ir šventė dukrai Anai, kuri galėjo sunegalavusią mamą slaugyti ir tiesiog būti šalia. Sirgti E.Karoblytė sau neleidžia, todėl jau kitą dieną skubėjo į repeticiją – šeštadienį jos jubiliejaus proga paskutinį kartą bus rodomas spektaklis – J.Vaitkaus „Literatūros pamokos“.
Anot aktorės, teatras – jos viso gyvenimo siekiamybė, nors kelias iki jo buvo vingiuotas. Iš pradžių ji bijojusi prisiliesti prie aktorystės, bet likimas sudėliojo savaip. Dabar E.Karoblytė yra ne tik aktorė, bet ir režisierė, pedagogė, mokanti jaunuosius talentus meistriškumo. Tačiau save ji laiko pirmiausia aktore.
„Režisuoti bandau, bet savęs nelaikau režisiere. Pirmumą atiduodu aktorystei, nors man ir labai patinka dirbti su jaunimu“, – sakė E.Karoblytė. Moteris teigė negalėtų išskirti, kam – vaikams ar suaugusiesiems – jai labiau patinka vaidinti.
Visų pirma turi būti įdomi medžiaga, patrauklus kūrybinis procesas, o tai priklauso ir nuo kiekvieno aktoriaus, ir nuo visos trupės.
„Jeigu susidaro palanki dirva kūrybiniam aktui, tai jis ir įvyksta, tuomet ir atsiranda sėkmė. Per savo darbo metus turėjau daug vaidmenų, bet negalėčiau išskirti to vienintelio. Visi savotiškai brangūs.
Kartais trumpas epizodas iš tavęs pareikalauja daug daugiau nei visas vaidmuo. Aišku, ilgiuosi jau nebesančių spektaklių: „Bjauriojo ančiuko“, kuris visada surinkdavo pilnas sales žiūrovų, „Kiemo istorijų“, su kuriomis užaugo didžioji jaunimo dalis Panevėžyje, to paties „Laumiuko“. Kiekvienas spektaklis kaip ir žmogus turi savo likimą“, – kalbėjo aktorė.
Nuolatinis palydovas – jaudulys
Teatro scenoje Elona jau nebe naujokė, bet kaskart ji pirmiausia stengiasi sutramdyti jaudulį. Anot aktorės, be scenos baimės ir to jaudulio dirbti neįmanoma. Jai teko dirbti su daugybe režisierių, įvairiomis teatrinėmis mokyklomis, bet jaudulys – visada šalia.
„Kartais atrodo, kad širdis sprogs, sukyla spaudimas, padažnėja pulsas ir apima virpulys. Kartais su kolegomis pajuokaujame, kad dabar dėliotume kur nors plytas, ir nežūtų tiek neuronų, kiek prieš kiekvieną spektaklį. Nepažįstu nė vieno aktoriaus, kuris į sceną liptų nejausdamas virpulio, tik visi skirtingai jį susitramdo“, – sakė E.Karoblytė.
Aktorė, eidama vaidinti, visada galvoja tik apie uždavinius ir siekiamybes, ir tas jaudulys išsiskaido pačiame kūrybiniame procese. Tačiau net ir nusileidus uždangai virpulys nedingsta. Todėl E.Karoblytė stengiasi iš karto po pasirodymo nelėkti namo, o nusiraminti, kaip ji pati sako, išvaikščioti tą jaudulį.
„Kartais su ta emocija grįžtu. Tai yra blogai, bet kitaip neišeina, todėl stengiuosi iš karto nepabėgti namo, o išsivaikščioti, išsibūti, išsisėdėti, išsibendrauti.
Nebent žinau, kad namuose būsiu viena ir niekam neužkrausiu tos savo emocijos. Deja, artimieji yra tos įtampos, to nervo savotiškai palytėti“, – pasakojo jubiliatė.
Liūdnojo vaizdo riteris
Aktorė tikina, kad labai norėtų užvėrusi teatro duris pamiršti savo darbą, tačiau tai neįmanoma. Net ir susilaukusi dukters ji neapleido teatro. Pirmą kartą E.Karoblytė savo dukterį į teatrą atsivežė, kai šiai tebuvo penkios dienos. Kol mama repetuodavo, mažoji snausdavo teatro fojė.
„Aš ją pamaitindavau, paguldydavau teatro fojė į vežimą ir išeidavau repetuoti. Kol pažįstami žmonės tyliai praverdavo duris ir ištardavo: „Ana jau verkia“, – nelengvą mamos ir aktorės dalią prisiminė Elona.
Anot panevėžietės, į antrą klasę žingsniuojanti dukra yra gana savarankiška, bet mamos jai labai trūksta. Todėl apsidžiaugė, kai motina sunegalavusi galėjo ilgiau pabūti namuose.
„Ji taip apsidžiaugė, kad pasiligojau, kaip tikra šeimininkė nešė man į lovą čiobrelių arbatą ir skaitė savo mėgstamus apsakymus“, – didžiavosi dukros dėmesiu mama.
Elonos teigimu, nors mergaitė augo teatro aplinkoje, dar nėra apsisprendusi, ar pasuks mamos pėdomis. Kaip juokauja aktorė, dukros norai keičiasi kas tris dienas: vieną sykį nori būti balerina, o kitą – jau policininke. E.Karoblytė džiaugiasi, kad dukra viskuo domisi, tačiau jos pasirinkimus mama atidžiai stebi.
„Muzikos mokykloje pradėjo lankyti baletą, bet pamatė, kad tai labai sunkus užsiėmimas, kaip ir norėtų mesti, bet aš neleidžiu. Ji turi suvokti, kad viskas pasiekiama sunkiu darbu.
Aišku, man savotiškai žavu, kad ji smalsi mergaitė. Kita vertus, tokie jos norai manęs neturėtų stebinti, juk ir aš pati vaikystėje svajojau tapti klounu. Jeigu Lietuvoje būtų buvusi cirko mokykla, tikrai ten būčiau stojusi.
Iš prigimties esu liūdnojo vaizdo riteris, bet iš to liūdnumo gimsta šmaikštūs, juokingi dalykai“, – sakė E.Karoblytė.
Ieško įdomios medžiagos
Dukrai Anai E.Karoblytė norėtų skirti daug daugiau laiko, tačiau jo paprasčiausiai nelieka. Ji ne tik triūsa teatre, bet ir moko aktorystės paslapčių jaunuosius talentus. Pati pradžia, kai ryžosi tokiai veiklai, buvo gana nelengva – reikėjo atrasti savo metodiką. Tačiau net ir dabar, po dešimties pedagoginio darbo metų, jai kyla daug klausimų, kaip mokyti jaunuosius aktorius.
„Tik dabar pradedu suprasti, kaip dirbti su jaunimu. Tačiau kuo daugiau dirbu, tuo daugiau atrandu naujų dalykų, tuo daugiau kyla klausimų. Niekur negali dėti taško, turi nuolat ieškoti, domėtis.
Teatras yra kolektyvinis menas, ir jeigu nors vienas sraigtelis šlubuoja, šlubuoja ir visas pastatymas. Didžiausias uždavinys – taip suderinti visus sraigtelius, kad visi kūrybingai dirbtų. Svarbiausia – visi turi tikėti tuo, ką daro, turi tikėti tuo pačiu dangumi“, – įsitikinusi E.Karoblytė.
Darbas su jaunimu, anot aktorės, yra ir jos jaunatviškumo paslaptis. Apie savo metus Elona nelinkusi kalbėti. Moters dažnai klausia, kokia jos jaunystės paslaptis, tačiau atsakymo tvirtina nežinanti. Apie gyvenimo būdą ji irgi nemėgstanti kalbėti. Aktorės teigimu, niekam jo neprimetanti, todėl nenorinti, kad ir jai kas nors pirštų savąjį.
„Aš nežinau, kur ta paslaptis, bet energijos pakanka daug kam. Galbūt smalsumas, noras pamatyti, pažinti, pasiekti, o ne atsisėdus verkti, kad blogai, ir yra tas mano gyvenimo varikliukas“, – teigė Elona.
Aktorės ateities vizijose – kalėdinis spektaklis vaikams. Kaip juokauja E.Karoblytė, Džuljetos jau nebesuvaidins, bet jos viduje jau kirba naujos idėjos, kurių dar nenori atskleisti.
Svarbiausia – kad būtų įdomi medžiaga.
„Mano, kaip aktorės, šiame teatre buvo savotiškas likimas. Kai man buvo tik trisdešimt, aš jau vaidinau senutes, o kai sukako keturiasdešimt, davė septynerių piemenuko vaidmenį. Ir kaip pastebėjo režisierius ir kolegos, gana įtikinamai jį suvaidinau. Konkretaus vaidmens savo vizijose dar nematau, tik noriu gilios ir įdomios medžiagos“, – prisipažino E.Karoblytė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
