Popiežius Pranciškus pakeitė daugelio žmonių požiūrį į tai, koks gali būti Bažnyčios vadovas – ne tik dvasinis autoritetas, bet tiesiog paprastas žmogus, artimas kiekvienam.
Jis atsisakė daugumos privilegijų, rinkosi kuklų gyvenimą.
Net ir tapęs popiežiumi, Pranciškus dažnai primindavo, kad kunigai turi „kvepėti savo avimis“ – būti arti žmonių, o ne gyventi uždarame pasaulyje.
Katalikų Bažnyčios vadovas mirė Šv. Mortos svečių namuose Vatikane, kuriuose gyveno, nuo insulto ir širdies nepakankamumo.
Apie Pranciškaus mirtį paskelbta praėjus vos dienai po jo pasirodymo Šventojo Petro aikštėje. Joje popiežius tūkstančiams tikinčiųjų linkėjo linksmų Velykų, o tradiciniame palaiminime ragino siekti minties laisvės ir tolerancijos.
Jau trečiadienio rytą per procesiją kardinolų lydimas karstas su popiežiaus palaikais perkeltas į Šv. Petro baziliką.
Katalikų lyderio laidotuvės, praneša Vatikanas, vyks šeštadienį 10 val. vietos (11 val. Lietuvos) laiku aikštėje priešais baziliką.
Karstas su argentiniečio pontifiko kūnu vėliau bus nugabentas į Romos Didžiąją Švč. Marijos baziliką, kur jis bus palaidotas.
Karstas bus nešamas per 500 metų senumo bazilikos „mirties duris“.
Po laidotuvių prasidės devynių dienų gedulas.
Pranciškus prieš mirtį buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti ne didingoje Šv. Petro bazilikoje, kaip yra įprasta mirusiems popiežiams, o būtent Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje – vienoje iš mėgstamiausių jo vietų.
Kapavietė, kaip testamente nurodė pontifikas, turi būti žemėje – paprasta, be ypatingų puošmenų ir su vieninteliu įrašu: Pranciškus.
Įdomu tai, kad testamente yra minimas ir lietuvis, iš Biržų kilęs kardinolas Rolandas Makrickas.
Jis yra vienas tų, kuriam popiežius patikėjo laidotuvių ceremoniją.
„Visus būtinus nurodymus šiuo atžvilgiu esu davęs kardinolui Rolandui Makrickui, Liberijaus bazilikos ekstraordinariniam komisarui“, – rašoma pontifiko testamente.
Šlubavo sveikata
Popiežius Pranciškus šiemet sunkiai ir ilgai sirgo plaučių uždegimu.
Iš ligoninės ganytojas paleistas kovą, po 38 dienas trukusio gydymo.
Gydytojai jam davė nurodymą du mėnesius ilsėtis ir vengti viešų pasirodymų, tad per Didžiąją savaitę pontifikas turėjo vienintelį oficialų vizitą – lankėsi Romos kalėjime.
Jis netgi praleido tradicinį kojų plovimo ritualą, o po apsilankymo kalėjime žurnalisto paklaustas, kaip mato Velykų savaitę, popiežius atsakė silpnu ir trūkčiojančiu balsu: „Aš ją išgyvenu, kaip tik galiu.“
2022-aisiais popiežius pripažino, kad dėl sveikatos problemų jam reikia sulėtinti tarptautinių kelionių tempą, tačiau vis tiek tęsė oficialius vizitus po visą pasaulį ir intensyviai dirbo.
Pranciškus jau kelerius metus kentė lėtinį kelio skausmą, todėl buvo priverstas naudotis neįgaliojo vežimėliu.
Per savo pontifikatą Pranciškus apkeliavo daugybę šalių, lankė pabėgėlių stovyklas, vargšus, kalėjimus – apkeliavo virš 60 valstybių.
2018 m. rugsėjį ganytojas lankėsi Lietuvoje – tai buvo antrasis Romos katalikų popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje.
1993 m. čia pirmasis viešėjo Jonas Paulius II.
Nuo Buenos Airių iki Vatikano
Popiežius Pranciškus buvo pakrikštytas Chorchės Marijaus Bergoljo vardu 1936 m. gruodžio 17 d. Argentinoje, italų emigrantų šeimoje.
Jis buvo vyriausias iš penkių vaikų šeimos.
Pranciškaus tėvas Marijus Chosė Bergoljas buvo apskaitininkas, motina Rechina Marija Sivori – namų šeimininkė.
Marijaus Chosė šeima paliko Italiją dar 1929 m. bėgdama nuo Benito Musolinio režimo.
Būsimo popiežiaus jaunystė buvo gana įprasta – studijavo Hipolito Irigojeno technikume, įgijo chemijos techniko diplomą. Vėliau mokėsi Buenos Airių dvasinėje seminarijoje.
Kelerius metus dirbo Hikečiero-Bachmano laboratorijos maisto skyriuje. Lig tol darbavosi apsaugininku bare ir valytoju.
Sulaukęs 21-erių susirgo sunkia pneumonija, dėl kurios pašalinta dalis dešinio plaučio.
Trejus metus pasimokęs arkivyskupijos Švč. Nekaltojo Prasidėjimo seminarijoje, 1958 m. kovo 11-ąją įstojo į jėzuitų ordiną.
1960 m. kovą įšventintas į vienuolius. Šv. Juozapo kolegijoje gavo licenciato laipsnį.
1964–1965 m. Santa Fė miesto Švč. Nekaltojo Prasidėjimo kolegijoje dėstė literatūrą ir psichologiją, taip pat dėstė Buenos Airių katalikiškoje Švč. Išganytojo kolegijoje.
1967 m. Chorchė Marijus Bergoljas pradėjo studijuoti teologiją jėzuitų universitete.
1969 m. gruodį arkivyskupas įšventino jį į dvasininkus.
Nuo 1973 m. iki 1979 m. buvo Argentinos jėzuitų provincijos provincijolas. Vėliau tapo Buenos Airių provincijos Šv. Mykolo dvasinės seminarijos rektoriumi.
Vokietijoje apgynė daktaro disertaciją. Po šių studijų grįžo į Kordobos arkivyskupiją dirbti nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu.
1992 m. paskirtas Buenos Airių vyskupu augziliaru, vėliau arkivyskupo koadjutoriumi.
1998 m. vasario 28 d. tapo Buenos Airių arkivyskupu.
Ch. M. Bergolją 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė kardinolu.
Nuo 2005 iki 2008 m. jis vadovavo Argentinos vyskupų konferencijai.
2013 m. popiežiui Benediktui XVI paskelbus apie atsistatydinimą, išrinktas popiežiumi. Ch. M. Bergoljas tapo pirmuoju popiežiumi iš Lotynų Amerikos bei pirmuoju jėzuitu popiežiumi istorijoje.
Šias pareigas ėjo dvylika metų.
Išrinktas popiežiumi, Ch. M. Bergoljas pasirinko Pranciškaus vardą. Tai pirmas kartas per visą istoriją, kai popiežius pasirinko būtent šį vardą.
Pranciškus – nuoroda į Šv. Pranciškų Asyžietį, garsėjusį kuklumu, meile vargšams ir gamtai.
Įdomu tai, kad pontifikas yra atvirai prisipažinęs, kad paauglystėje buvo įsimylėjęs merginą ir net svarstė apie santuoką, tačiau galiausiai pasirinko kunigystės kelią.
Žemiškas gyvenimas
Gyveno Pranciškus ne popiežiaus rūmuose, o paprastame svečių namų kambaryje.
Mėgo gerti matę – argentinietišką žolelių arbatą.
Tai buvo viena iš jo argentinietiškos tapatybės detalių, kurios niekada neišsižadėjo.
Pranciškus visą gyvenimą buvo aistringas futbolo gerbėjas, ypač ištikimas Buenos Airių klubui „San Lorenzo de Almagro“. Jis karštai palaikė „San Lorenzo“ klubą nuo vaikystės, su šeima dažnai lankydavosi rungtynėse.
Net tapęs popiežiumi, išliko aktyvus klubo narys, reguliariai mokėjo nario mokesčius.
2014 m., kai „San Lorenzo“ pirmą kartą laimėjo prestižinį „Copa Libertadores“ turnyrą, komandos delegacija aplankė popiežių Vatikane ir įteikė jam trofėjų bei marškinėlius su užrašu „Francisco Campeón“ – „Pranciškus čempionas“.
Po popiežiaus mirties „San Lorenzo“ klubo prezidentas Marčelas Moretis paskelbė, kad naujasis stadionas bus pavadintas popiežiaus Pranciškaus vardu, taip siekiant įamžinti jo palikimą Argentinos sporte ir meilę klubui.
Per savo pontifikatą Pranciškus susitiko su daugybe futbolo žvaigždžių, įskaitant Lionelį Mesį ar Diego Maradoną.
Lankydamasis Vatikane, legendinis futbolininkas Maradona padovanojo popiežiui Argentinos rinktinės marškinėlius su užrašu „Francisco“ ir numeriu 10.
Atviresnė Bažnyčia
Popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė, kad Bažnyčios vadovai turėtų rodyti kuklumo pavyzdį. Jis yra sakęs, kad jam skaudu matyti kunigus ar vienuolius, važinėjančius prabangiais automobiliais, nes tai prieštarauja jų pašaukimui tarnauti vargšams ir gyventi nuolankiai.
Vietoje ištaigingų limuzinų ar papamobilių, Pranciškus dažniau rinkdavosi paprastas, ekonomiškas transporto priemones.
Per savo pirmąjį vizitą į Jungtines Amerikos Valstijas 2015 m. jis pasirinko važiuoti kukliu „Fiat 500L“ automobiliu. Prieš tapdamas popiežiumi, dažnai naudodavosi viešuoju transportu – autobusais ir metro.
Net būdamas popiežiumi, Pranciškus pats skambindavo žmonėms, kurie jam rašydavo laiškus ir prašydavo maldos.
Jis sakė: „Katalikų Bažnyčia neturi būti muziejus – ji turi būti kaip lauko ligoninė po mūšio.“
Popiežius Pranciškus nebijojo kalbėti apie nepatogius dalykus – apie klimato kaitą, nelygybę, smurtą, net ir apie pačios Bažnyčios klaidas.
Pranciškus suteikė moterims visiškas teises būti dikasterijų – Romos kurijos padalinių – narėmis. Teigė, kad Katalikų Bažnyčia turėtų būti atlaidesnė LGBT bendruomenės nariams. Jis kvietė ne smerkti, bet mylėti.
Pranciškus kritikavo nevaržomą kapitalizmą, vartotojiškumą. Klimato kaitos klausimas buvo viena pagrindinių jo pontifikato temų.
Savo pasisakymuose Bažnyčios vadovas kvietė pripažinti, kad žmonės pakenkė Žemei savo veiksmais, ryžtis pasikeisti ir nebegalvoti, kad su planeta galima elgtis bet kaip.
Popiežius smerkė mirties bausmę, pasisakė už visišką jos panaikinimą.
Tarptautinėje politikoje Pranciškus kritikavo kraštutinę dešinę ir populizmą, ragino dekriminalizuoti homoseksualumą, padėjo atkurti diplomatinius santykius tarp JAV ir Kubos, aktyviai palaikė pabėgėlių teises.
Jis pabrėžė, kad migrantų apsauga yra „civilizacijos pareiga“ ir kritikavo priešimigracinę politiką.
