Paskutinį pavasario mėnesį jaunimo kūrybą jums atpūtė poezijos vėjai. „Poezijos pavasario“ įkvėpti, dalinamės gimnazistų eilėmis, kurios leis paklaidžioti po slapčiausius ir įdomiausius pasąmonės kampelius.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos pirmokės Amelijos Kriugiškytės eiles atsiuntė mokytoja Rasa Lazauskienė, trečiokės Gabrielės Prismakovos – mokytoja Virginija Ivanauskaitė. O ilgametė projekto bičiulė, Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė konsultavo abiturientę Gabrielę Augaitę.
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Amelija Kriugiškytė, I klasė
Amelija prisipažįsta, kad kuria tai, kas jai suteikia džiaugsmo, ramybės ir pasitikėjimo. „Suprantu, kad tik kūryboje randu laisvę savo mintims, savo širdžiai. Eilėraščių temos gimsta iš natūralios aplinkos, patirtų išgyvenimų“, – sako moksleivė.
Autobusas
Miesto autobusas,
užimtos vietos,
vairuotojo piktai laimingas veidas,
paauglių juokas autobuso gale.
Senyvų žmonių per stiprūs kvepalai
ar telefono skambučio garsai
ir pasipiktinę veidai,
nes jiems ir vėl nepatinka, ką dėvi paaugliai.
Tos plačios kelnės ir aptemti marškinėliai,
dažnai suplyšę džinsai ir akys telefono ekrane,
dar galvos skausmą varo tas jų
juokas autobuso gale.
Tu esi melagis
Melagis,
jame slypi melagis,
jis meluoja ir man, ir sau,
jis meluoja visiems,
iš jo burnos eina žodžiai, kuriais aš tikiu.
Tikiu žodžiais, kurie yra kvailas jo melas,
melas be sustojimo,
melas be skausmo.
Jo viduje gyvena velnias,
kuris atgimsta tada, kai jam blogai.
Kai jis pradeda iš naujo nekęsti savęs ir kito,
jis tai parodo melu, pykčiu,
neapykantos pilnu žvilgsniu.
Bijok nebijodamas
Bijok nebijodamas gyventi,
nebijok svajoti, tikėti ir mylėti,
daryk tai, kas patinka be jokių minčių to nedaryti.
Gal greitai atrasi laimę visur ir visada,
nors ir sunku būtų.
Laimingas pasijusi bent trumpam,
tiesiog svajok, tikėk ir mylėk nebijodamas gyventi.
Tu galvojai
Tu galvojai, kad niekam nerūpi,
kad niekada nieko nebuvo tavo pusėje.
Tu man rūpėjai, ir aš buvau šalia.
Nepastebėtas tyliai išėjai iš širdies manos,
nuolat kartodavai, kad tau aš patinku.
Tik į akis manas žiūrėjai savo patikliu žvilgsniu.
Tavo apkabinimai buvo pilni jaukumo,
o dabar tu į mane žiūri tuštumos pilnu žvilgsniu.
Tirpsta mano mintys
Tirpsta mano mintys tavo sapnuose,
kaskart, kai kojos įsminga žemės laukuose.
Stiklu padengtos akys,
mano mintys tavo sapnuose.
Grimztu gilyn tik savo sapnuose,
O akyse sudūžta stiklas.
Tai nebuvo akių stiklas, tai buvo veidrodis,
kuris iškyla tavo sapnuose.
Mano mintys tavo sapnuose,
tavo atvaizdas lyg veidrody tavam,
kuris stovi prieš mane,
ir mano akyse tik kruvini stiklai.
Gabrielė Prismakova, III klasė
Merginos lietuvių kalbos mokytoja Virginija Ivanauskaitė sako: „Gabrielė yra kūrybinga, atkakli asmenybė, siekianti save realizuoti. Viena iš savirealizacijos sričių – poezija. Gabrielės eilėraščiai atskleidžia kupiną emocijų ir išgyvenimų jauno žmogaus pasaulį. Linkiu Gabrielei kūrybinės sėkmės!“
*
Ir vėl ta tyla…
Tik šįkart ne aš ją,
O ji mane
Taip slegia ir migdo.
Užsimerkiu…
Mėnulio jaunatis mane ramins,
Sapnuos lengvai mane svaigins
Dangus –
Skambės kaip klavesinas,
Man bučinį padovanos,
Mane skraidins jis – tokią tyrą,
Lyg plunksną nusineš nakty.
Ryte – laukimas,
Slidžios gatvės,
Šlapdriba,
Tamsėjanti diena.
Žiema…
Vandens lašai palietę skruostus
Šnabždės man apie skausmą…
Svajų ir lūkesčių prisirpusi esu,
Gyvenime, pabūki man draugu!..
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Gabrielė Augaitė, IV klasė
Nepatogu
Kalbėti apie didelius dalykus paprastais žodžiais keblu. O kartais sakau aplinkiniams: „Nepatogu.“ Todėl prabylu eilėmis.
Esu nepatogus žmogus.
Sako – nusikirpk plaukus,
susišukuok mintis.
Sakyk tai, kas saugu,
ir nežiūrėk į akis.
Sako – nesvajok per garsiai,
nes klauso, stebi, sveria.
Prisitaikyk prie formos,
tada lengviau gyventi bus.
Bet man kažkas vis kirba,
kaip ugnis rusena po oda,
lyg būčiau svetimame kambary,
kur viskas – ne sava.
Aš matau tą jų teatrą,
tą „normalumo“ žaidimą.
Ir nors kartais noris nutilti,
aš verčiau būsiu kilimas.
Ne visad drąsu kalbėti,
kai tavo balsas dreba.
Bet jei nutylėsiu apie save –
kas tada liks iš manęs?
Tegu vadina keistu,
tegu juokias iš šono –
geriau būti tikru
nei šešėliu be tono.
Ir išrėkiau eilėmis apie dalykus, kurie… svarbūs. Ir dabar, taip man rašant, eilių prasmė menkėja.
Telieka eilės.
