Aistė Devainytė birželį baigė Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Jaunoji kūrėja tiek poetine kalba, tiek proza bando grįžti prie amžinųjų klausimų, kuriuos kėlė dar antikos žodžio meistrai, minties genijai. Savęs ir aplinkos pažinimo link… Kiekvienam maga išbandyti pačiam.
Aistė DEVAINYTĖ (12 kl.)
„Kurti pradėjau būdama 13 metų, bet praradau daugumą eilėraščių. Nuo pat mažumės mane supo menas: visa šeima grojo įvairiais muzikos instrumentais, pati pradėjau šokti nuo pat pirmos klasės
ir iki šiol šoku lietuvių liaudies šokius. Taip įgijau patriotiškumo ir bendruomeniškumo pojūtį, kuris
atsispindi mano kūryboje. Mėgstu fotografuoti, piešti. Mane nuolat supa gamta, niekaip negaliu ja atsigrožėti. Kūryba man ir yra svarbi tuo, kad galiu pabrėžti vertybes, būti savimi. Savo ateitį ketinu sieti su darbu Lietuvai bei jos žmonėms“, – apie save pasakojo jaunoji kūrėja.
Uraganas
Užsimerkiu. Matau veidus,
Vėjas ūžia ir žmonės bėga.
Vėjas daiktus tolyn neša,
Staiga sudreba žemė…
Įkvepiu. Užuodžiu baimę…
Vėjas neša suodžius,
Viskas virsta.
Ant veido jaučiu –
žemės dulkės.
Staiga išgirstu šauksmą.
Jie bijo vėjo!
Sekundės bėga kaip
Žmonės aplink mane.
Tuoj laiko neliks!
Vakaras. Nedrįstu
Pakelt akių į žvaigždes.
Čia nieko neliko.
Kodėl aš čia?
Žvaigždės, aš skrisiu plaštake…
Kai suvirpa jūra,
Suplaka širdis.
Kai plaštakės sparnas pakyla,
Nakties žvaigždės atsiranda.
Ir lyg jūra begalinė
Amžinai plaks manoji širdis.
Lyg plaštakė skrendu,
Ir randu žvaigždes savas.
Lyg visata ilgas kelias,
Lyg jūra ar vandenynas,
Ir kol plaks širdis,
skrisiu plaštake,
Kad rasčiau ją –
žvaigždę savąją.
