Panevėžiečiams gerai pažįstama poetė Elvyra Pažemeckaitė atidavė duoklę brangiausiam žmogui – mamai. Į savo eilėraščių rinkinį ji sudėjo jausmus, išgyvenimus po mylimiausio žmogaus netekties.
Dedikavo motinai
Šiandien – poetės, G.Petkevičaitės Bitės bibliotekos kultūros renginių organizatorės E.Pažemeckaitės poezijos rinkinio „Žiponėlis kielei“ sutiktuvės. Knygą ji dedikavo savo mamai. Tai – jautrus ir filosofiškas atsisveikinimo su ja apmąstymas, kvietimas atsigręžti į tokias amžinąsias vertybes kaip meilė ir ištikimybė gimtiesiems namams ar pagarba gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms.
E.Pažemeckaitė slaugydama sergančią motiną žinojo, kad kada nors turės su ja atsisveikinti, tačiau išmušus lemtingai valandai ilgai negalėjo su tuo susitaikyti. Jautri ir be galo prie mamos prisirišusi poetė puolė į neviltį, jautė iš po kojų slystančią žemę.
„Mama man buvo labai svarbus žmogus. Žinojau, kad kada nors ji išeis, tačiau jos mirtis mane tarsi sudaužė, užmušė. Aš dvejus metus negalėjau niekur eiti, man viskas atrodė beprasmiška, tuščia. Visas menas, žymūs žmonės tapo nieku. Aš visą savo sąmoningą gyvenimą – mokslus, keliones, renginius – pasąmonėje dedikuodavau savo motinai. Todėl, praradusi dedikacinį objektą, nebeturėjau kam paskirti savo darbų“, – jausmingai kalbėjo poetė. Menininkė sako dar prieš mamos mirtį ėmusi jai rašyti eiles. Pašnekovė atskleidžia, kad poezijos rinkiniui gimti įtakos turėjo literatūros kritiko, poeto Gintaro Bleizgio išleista knyga – atsisveikinimas su motina.
„Visada maniau, kad ašaros ir poezija nėra suderinami dalykai, tačiau G.Bleizgys padarė gilų įspūdį, išleisdamas jausmingą knygą, kurioje atsisveikino su savo mama. Jis rašė, kaip jaučiasi, kokie jausmai jį užplūdo praradus artimą žmogų. Supratau, kad toks dalykas gali būti atviras, – prisipažino pašnekovė. – Suvokiau, kad reikia kalbėti apie tai, kaip skauda, beprotiškai skauda. Pagalvojau, kad jei vyras drįsta išsakyti savo jausmus, tai gal ir aš galiu tai padaryti: ką Dievas padarė su manimi, pasiimdamas pas save motiną.“
Ašarų karoliai
Pirmoji knygos dalis skirta mamai: sudėtos nuojautos, kad jos nebeliks, prisiminimai ir kaip autorė jaučiasi išėjus brangiausiam žmogui. Antrojoje dalyje – E.Pažemeckaitės motinos rašytos eilės-apkalbėjimai. Trečiojoje dalyje – dėmesys gimtajam Medinių kraštui, jo gyventojams.
„Prieš mamytei paliekant šį pasaulį, pasakiau, kad ji į sąsiuvinį surašytų savo apkalbėjimus. Ji manęs paklausė, kam to reikia, o aš jai paaiškinau: gal išleisim knygutę vaikams apie voverytę, pelytę“, – „Sekundei“ pasakojo poetė.
E.Pažemeckaitė sako, kad poezijos rinkinio pavadinimą, pati to nežinodama, padiktavo jos motina.
„Mama sakydavo: žiūrėk, vaikeli, atbėga kielė, koks gražus jos žiponėlis, todėl ir pavadinimas toks.
Pagalvojau, kad eilėraščiai čia sudėti tokie paprasti – kaip kielės žiponėlis“, – paaiškina poetė. E.Pažemeckaitei šis mažas paukštelis labai reikšmingas: kielė – tarsi jos motinos vietininkė Žemėje.
Poetė prisipažįsta, kad jos siekis didelis, tačiau juo veikiausiai niekas nepasinaudos.
„Knyga turi pasakyti, kad beprotiškai reikia mylėti savo motinas. Tačiau išeina paradoksas – daugiausia norime dėl mamų ką nors padaryti, kai jų jau nebėra. Mano knyga – ašarų karoliai, ją rašiau verkdama. Poezijos rinkinys galėtų padėti žmonėms, kurie prarado motinas. Tačiau bėda ta, kad mes nesimokome iš svetimų klaidų“, – tikina pašnekovė.
Mąstė apie neįprastus seansus
E.Pažemeckaitė neslepia, kad po mylimiausio žmogaus mirties netgi svarstė įsteigti motinas praradusiųjų klubą, kur galėtų sueiti pasiguosti, paverkti. Kaip menininkė sako, norėjo rengti savotiškus ašarų seansus, būti tarp tų sriūbaujančiųjų.
„Nesvarbu, ar esi gatvės šlavėjas, ar prezidentas. Motinos netektis nubraukia visus titulus, pareigas, pinigus – visus sulygina, paverčia broliais ir seserimis. Nebėra dėl ko didžiuotis, tampi niekuo“, – mąsto pašnekovė.
E.Pažemeckaitė savo motiną iš Medinių kaimo buvo parsivežusi į miestą, čia ji gyveno vienuolika metų. Kadangi poetės mama buvo pripratusi prie žemės, bitininkavo, dukra Kaubariškyje nupirko žemės gabalėlį, ten atvežė bičių avilį.
„Motina buvo garsi bitininkė. Ją tie vabaliukai labai mylėjo, o tėvą visuomet geldavo. Man labai patiko poeto Gintauto
Dabrišiaus žodžiai: bitėms reikia vibracijų“, – sako poetė.
E.Pažemeckaitė juokauja, kad dabar pati gainioja bites – jos tai sugrįžta, tai vėl išskrenda.
„Labai jas norėčiau turėti, nes bitės – mano motinos ženklas“, – nuoširdžiai kalba menininkė. Pašnekovė pabrėžia, kad tiek savo būdu, tiek išvaizda labai skiriasi nuo motinos.
„Aš – kaip tėvas. Jis buvo bohemiškas žmogus, veterinaras, o motina – nuosaiki, kantri, labai graži, ilgomis kasomis. O aš niekada neturėjau kasų, jų nemėgau ir man jos neaugo, nemokėjau būti ta tikrąja moterimi. Iš tėvo turiu to chuliganiškumo, nemotyvuotumo, netvarkos, neužbaigtumo“, – kritikos sau negaili poetė.
Nesijaučia ypatinga
E.Pažemeckaitė pradėjo rašyti antroje klasėje, 2000 m. išleido pirmąjį rinkinį „Retušuoju gyvenimą“, tačiau sako nesijaučianti esanti kuo nors ypatinga. Tokių kaip ji rašančiųjų, pasak pašnekovės, pilna Lietuva.
„Kai rengiu literatūrines žiemas, matau, kad poetai tiesiog gyvena tuo, jie neturi kito gyvenimo, ir ta poezija eina iš visumos, visos jų būties. Suprantu, kad tokių kaip aš, rašančių, nusėta visa Lietuva – kaip akmenėlių“, – teigia menininkė.
Ji sako, kad poetų daug varganose tautose.
Turtinguose kraštuose, anot moters, poezija dingsta
„Poezija gyvena ten, kur vargas“, – įsitikinusi E.Pažemeckaitė. Ji tiki, kad eiles gali kurti kiekvienas, ir prisimena savo mamos žodžius: „Mano mamytė sakydavo, kad jei ji, mažaraštė, gali ką nors apkalbėti, tai aš turėčiau mokėti kurti eiles. Jos įsitikinimu, baigusiam universitetą žmogui priklauso rašyti eilėraščius, ir čia nėra kuo didžiuotis. Dailininkas, skulptorius, pasak jos, padaro darbą, ir tai menas.“ Elvyrai nuo mažens buvo įdiegta, kad poezija – lengvas, paprastas užsiėmimas.
Lygina su stichija
Eilėraščių rinkinio autorė mąsto, kad jos kuriamos eilės labiau tinka dainoms. Tai, pasak pašnekovės, prastesnė poezija.
„Mano supratimu, poezija, kurią rašau, banalesnė. Subtilioji poezija nėra dainuojama. Mano tekstas šiek tiek pigesnis, nes aukštoji poezija – kai poetas gyvena ne tame pasaulyje, kuriame mes, o paraleliniame“, – savo nuomone dalijasi E.Pažemeckaitė.
Kaip juokauja moteris, jai reikėtų apsidrausti nuo poezijos, nes ši ateina ne laiku, ne vietoje: dažniausiai gimsta tada, kai kas nors nesiseka, kai griūna planai.
„Eilėraštis ištinka kaip stichinė nelaimė. Kaip sako poetė Judita Vaičiūnaitė, poezija tavęs neištinka tuomet, kai tu sėdi, susikaupi, išsiverdi kavos ir mėgini rašyti. Poezija ištinka, kai griūna renginiai, kai bėdos, kai prislegia rūpesčiai, eilėraštis ištinka pačiu nepatogiausiu laiku, kai mažiausiai reikalingas“, – įsitikinusi E.Pažemeckaitė.
Viena didžiausių poetės svajonių, kad jos vieną paskutinių eilėraščių „Gruodžio vyšnios“ padainuotų Ovidijus Vyšniauskas.
„Prieš šventes į kompiuterį pabiro labai daug sveikinimo atvirukų. Vienas iš jų – apledėjusios vyšnios. Man vyšnia yra reikšminga simbolika ir mane tos uogos tarsi pasigriebė. Ėmiau raudoti balsu ir parašiau eilėraštį „Gruodžio vyšnios“. Tačiau tai labiau daina. Turiu svajonę, kad ją padainuotų O.Vyšniauskas. Tiesą sakant, ilgokai maniau, kad šis dainininkas neturi balso, tačiau suprantu, kad jis dainuoja širdimi, vidumi, ne balso stygomis. Ir man atrodo, kad tų „Gruodžio vyšnių“ tekstas būtų tinkamas jam“, – svajonę atskleidė poetė.
Eilės liejasi iš žemės
Eilės, pasak E.Pažemeckaitės, turi būti išaugusios iš žemės, kurioje gyvena poetas.
„Eilės turi lietis iš žemės, kurioje tu kaip medis augi, tave turi maitinti tos šaknys.
Tiek, kiek tu kaip medis augdamas gauni per tas šaknis – vandens, trąšų, ir pasiimi. Eilėraščio negali iš niekur atsivežti. Tačiau kai apžiūriu parodą, galiu pasakyti, kiek ant sienos kabo eilėraščių“, – teigia pašnekovė. Jai impulsą kurti gali duoti netgi žodžių nuotrupos, pavyzdžiui, autobuse išgirdusi kokį nors sakinį, galinti parašyti eiles.
„Net pusė frazės, žodis kartais spengteli smegenyse ir ištraukia eilėraštį.
Tie žmonės, kurie pasakė vieną ar kitą frazę, net neįsivaizduoja, kad davė impulsą eilėms ir padovanojo man eilėraštį“, – pasakoja E.Pažemeckaitė.
Pašnekovė sako esanti lyg vištelė, dedanti kiaušinius, o paskui visą kiemą šaukianti ateiti pažiūrėti. „Tiesiog ateina kiaušinio dėjimo metas. Reikia kažkokio impulso, ir galvoje tarsi atsidaro durelės. Tekstas nukrenta pats, be jokių pastangų“, – sako pašnekovė.
Jai nėra nustatyto laiko ar erdvės, kai galinti kurti: kartais reikia spengiančios tylos, kartais – oro uosto, salės, chaoso, triukšmo.
„Pro mane gali eiti minios, triukšmauti, kilti lėktuvai, o aš atsisėdusi kamputyje rašau“, – teigia poetė.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
