Anykščiuose praėjusiais metais atidarytoje naujoje įstaigoje – Menų centre – vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas, miestui suteikiantis naujų spalvų, o gyventojams ir svečiams – malonių akimirkų.
Vieningas meno kompleksas
Menų centras Anykščiuose, Vilniaus gatvėje, įkurtas 1930 metais statytame pastate. Anuomet čia buvo poeto Antano Baranausko vardu pavadinta parapijos salė, kurioje miesto šviesuomenė rinkdavosi aptarti svarbių reikalų, rengdavo susitikimus su įdomiais žmonėmis, koncertus.
1948-aisiais pastatas buvo nacionalizuotas, čia įkurti kultūros namai.
Vadinamųjų bendruomenės namų paskirtis pasikeitė Nepriklausomybės laikais.
Juose veikė vieno iš didžiųjų prekybos tinklų parduotuvė. Senoji pastato dvasia atgijo tik 2009-aisiais, kai čia buvo įkurtas Sakralinio meno centras. Po metų pastato duris atvėrė Angelų muziejus, o 2012-ųjų vasarą čia atidarytas Menų centras sujungė ne tik minėtas dvi įstaigas, bet ir Anykščių koplyčią – Pasaulio anykštėnų kūrybos centrą bei Šv. Mato bažnyčios varpinės bokšte įrengtą apžvalgos aikštelę.
Šio daugialypio centro paskirtis – kaupti profesionalų ir sakralinį meną, jį skleisti, organizuoti įvairius kultūrinius renginius.
Pasivaikščiokime Menų centro senajame, rekonstruotame ir praplėstame pastate, apžiūrėkime sakralinio meno vertybes ir angelus.
Menų centro direktorius Tomas Tuskenis, beje, profesionalus operos dainininkas, papasakojo, kaip ir kodėl čia nusileido per du šimtus angelų, ir parodė, kokius amžiną atilsį kunigo Alberto Talačkos (1921–1999) palikimo lobynus saugo įstaiga.
Dvasininkas – meno kolekcininkas
Būtent kunigo A. Talačkos, meną dievinusio šviesuolio dėka, dabar Anykščiai turi unikalią sakralinio meno kolekciją.
A. Talačka visą gyvenimą rinko garsių ir tik pradedančių, bet perspektyvių lietuvių ir užsienio dailininkų darbus, domėjosi liaudies menu. Dvasininkas bičiuliavosi su daugeliu menininkų.
Monsinjoras nebuvo tipiškas kolekcininkas. Jis meno kūrinius kolekcionavo ne sau, o kitiems, ateinančioms kartoms.
„Tai, ką pasilieki sau, amžinai pražudai, tai, ką atiduodi kitiems, amžinai yra tavo“, – sakydavo kunigas.
Anykščių parapijai A. Taločka paliko vertingą dailės kūrinių kolekciją, joje yra ne vieno pasaulinio garso dailininko, Lietuvos dailės klasikų kūrinių. Nuo 2009 metų vidurvasario jo surinkta kolekcija, kurioje per 50 paveikslų, nuolat eksponuojama Sakralinio meno centre.
Čia lankytojai gali pasigrožėti tokių meistrų, kaip K. Maračio, J. B. Lampio, S. Čechavičiaus, J. Rustemo, A. Žmuidzinavičiaus, K. Šimonio darbais.
Centro darbuotojai lankytojams siūlo pradėti apžiūrėti kunigo palikimą nuo italų tapytojo, žymiausio XVII a. pabaigos Romos dailininko Karlo Maračio paveikslo „Marijos įvesdinimas į šventyklą“ . Pasak jų, šis meno šedevras vertas žymiausių užsienio muziejų.
Prie vertingiausių Lietuvoje saugomų Vakarų Europos tapybos pavyzdžių priskirtinas ir populiaraus XVIII a. pab.–XIX a. pr. Europos diduomenės portretisto, austrų tapytojo Johano Baptisto Lampio (1751–1830) sukurtas Užpalių seniūno, Lietuvos armijos generolo kunigaikščio Pranciškaus Sapiegos (1772–1829) portretas.
Pasakojama, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą šis portretas kabėjo Rokiškio dvare šalia kitų dvaro savininkų giminės atstovų portretų. Visiškai toks pats J. B. Lampio tapytas P. Sapiegos portretas saugomas Luvre, Paryžiuje.
Salėje, kurioje eksponuojami dailės kūriniai iš A. Talačkos kolekcijos, vyksta koncertai, meno vakarai.
T. Tuskenis pasakojo, kad yra tradicija kiekvieno mėnesio 19 dieną lankytojus pakviesti vis į naują renginį: parodą, koncertą, susitikimą. Ši diena pasirinkta monsinjorui atminti. A. Taločka pasaulį išvydo 1921 metų lapkričio 19-ąją.
Menų centre atskira patalpa skirta dvasininko bibliotekai. Joje – 19-ojo amžiaus leidiniai, meno albumai, knygos vokiečių, rusų ir kitomis užsienio kalbomis. Čia yra ir vertingas katalikiško turinio tekstų, spausdinimo mašinėlėmis nedideliais tiražais perspausdintų ant rūkomojo popieriaus, rinkinys.
Angelų nuolat daugėja
Angelai į Menų centrą atkeliavo 2010 metais. Kanados lietuvė, kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris Anykščiams padovanojo per šimtą angelų, sukurtų įvairia technika.
Moteris jais susidomėjo grįžusi iš užsienio į gimtinę 1989-aisiais. Rašytoja Jurga Ivanauskaitė jai padovanojo „Angelą, suklupusį prieš moterį“ – J. Daniliausko tapytą paveikslą.
Antrąjį angelą jai padovanojo medžio drožėjas iš Molėtų, trečiąjį – seną, liaudišką angelo skulptūrėlę – kunigas Č. Degutis.
Netrukus angelai pas moterį tarsi pradėjo skristi. Juos atveždavo pažįstami ir nepažįstami žmonės. Sužinojusi, kad Anykščiuose planuojama įkurti angelų muziejų, ji miestui padovanojo savo surinktą angelų kolekciją.
B. Kleizaitė-Vasaris savo pažįstamų dailininkų, skulptorių, tautodailininkų prašė muziejui padovanoti sukurtų angelų.
Dabar muziejuje galima pamatyti menininkų L. Gutausko, S. Gutausko, R. Bičiūno, V. Igno, L. Striogos, A. Petrulio, N. Smilgienės, I. Kalinausko, R. Ničajaus, J. Lebednyko, V. Ulevičiaus, A. Petrulio ir kitų kūrinių.
Muziejaus kolekciją papildo ir angelus dovanojantys gyventojai.
Vis daugėjant angelų, muziejuje teko jiems įrengti antrą aukštą. Ir čia šioms dvasioms jau darosi ankštoka. T. Tuskenis skaičiuoja, kad muziejus jau turi per 200 angelų.
Mažieji muziejaus lankytojai visada stabtelėja ties antro aukšto salėje įrengtomis durimis su spalvinga pašto dėžute. Vaikai smalsauja, į kur veda durys ir kam reikalinga pašto dėžutė.
„Durys veda į tikriausius angelų namus. Jeigu jų nėra namuose, galima jiems palikti laiškutį su noru. Jis būtinai išsipildys“, – paaiškina muziejaus darbuotojas.
Parašė knygą apie angelus
B. Kleizaitė-Vasaris, įkvėpta Anykščių angelų muziejaus, parašė knygą apie angelus.
Moteris juos vadina saugotojais ir gelbėtojais, budėtojais ir paguodos teikėjais.
Pasak menotyrininkės, teatralės, kultūros tyrinėtojos, jie apsireiškia įvairiausiais pavidalais – ir kaip dangiškieji svečiai su tradiciniais sparnais, dėvintys baltus drabužius ir juostas, ir kaip mirtingi žmonės, ir kaip maži vaikai ar ištikimi gyvulėliai – šunys ar net žirgai.
Angelai, rašo ji, gali apsireikšti ir šviesomis ar tik balsais. Susitikimai su angelais dažnai įvyksta gyvybei ar sveikatai pavojingose situacijose, kai staiga viskas išsisprendžia lyg iš niekur pasirodžius figūrai.
B. Kleizaitė-Vasaris surinko daug žmonių liudijimų apie susitikimus su angelais. Visi jie skirtingi, tačiau jiems būdinga tai, kad angelas pasirodo tik akimirkai ir greitai dingsta.
Moteris knygoje aprašo ir kelias savo akistatas su angelais.
Kartą Kanadoje, Monrealyje, po spektaklio „Pinigėliai“ didelę aktorių grupę ji pakvietė pasisvečiuoti savo namuose.
Į automobilį susigrūdo daugybė žmonių. B. Kleizaitė-Vasaris su dviem mažomis dukrytėmis atsisėdo automobilio priekyje šalia vairuojančio aktoriaus. Užpakalinėje sėdynėje taip pat susikimšo dvigubai daugiau žmonių nei leistina.
Sankryžoje ponia Beatričė vairuotojui pasakė sukti į dešinę. Pastarasis, pasak rašytojos, tik spėjo kiek suktelėti, kai į gatvę, iš kurios jie ką tik išvažiavo, dideliu greičiu, blaškydamasi į visas puses, atlėkė mašina, su trenksmu išmušė vitriną ir įlėkė į parduotuvę.
Paskui paaiškėjo, kad tos mašinos vairuotoją ištiko širdies smūgis ir automobilis lėkė nebevaldomas.
Automobilio, kuriuo keliavo lietuviai, vairuotojas pasidžiaugė, kad jiems reikėjo sukti į dešinę, kitaip būtų neišvengę susidūrimo.
„Ne, mums į dešinę sukti nereikėjo“, – pareiškė ponia Beatričė ir paaiškino, kad jos butas yra šalia durų parduotuvės, į kurią įlėkė mašina.
Nustebęs vairuotojas paklausė, kodėl liepė jam sukti į dešinę. Tada jau apstulbo B. Kleizaitė-Vasaris.
„Nejaugi?“ – nusistebėjo moteris. Ji neprisiminė, kad būtų liepusi vairuotojui sukti į dešinę.
Teatralai padarė išvadą, kad juos išgelbėjo angelas, ir nuvažiavo pasimelsti į bažnyčią.
Ponia Beatričė patyrė, kad ne visi nori pripažinti, kad angelai egzistuoja ir mus saugo. Pasak moters, daugeliui žmonių pasaulis prasideda ir baigiasi tuo, ką jie mato ir apčiuopia. Tačiau ji tiki, kad jie egzistuoja. Juolab, kad tai patvirtina daugelio liudijimai.
„Atrodo, lyg būtų atsiradusi neregima skylė, properša visatos audiny, kurios mes nematome ir tik ekstremaliomis sąlygomis staiga išvystame. Tada netikėtai pasirodo, kad atsidarė durys į kitą pasaulį.
Žmonės, kurie patyrė šiuos antgamtinius susitikimus, nėra išskirtiniai, tačiau po šios patirties daugelis jų pasikeičia iš vidaus, nes jų „užrakintas“ pasaulis tapo atviras aukštesnėms sferoms. Tai lyg gyvenimo kryžkelė, kurią kiekvienas turėtų atpažinti.
Atpažinti šias kryžkeles arba staigius perėjimus ir eiti toliau, žinodami, jog angelas sargas visuomet yra šalia“, – rašo ji.
Inga SMALSKIENĖ
