Tvarkinga, darni aštuonis vaikus auginančių Rasos ir Alvydo Krištopaičių šeima iš Alančių kaimo prieš pusmetį liko kaip stovi. Jų gyvenamąjį namą su visu užgyventu turtu prarijo ugnis. Baisi nelaimė darbščių žmonių nesužlugdė.
Krištopaičiai jau kuriasi naujuose namuose, prižiūri ūkį ir kasdien skuba į darbą paukštyne.
„Džiaugiamės, kad patys esame sveiki, kad mūsų vaikai geri ir gabūs. O visa kita juk užgyvenama“, – šypsosi Rasa.
Ji tvirtina ir po gaisro nepasidavusi liūdesiui. Užuot gailėję savęs ir to, kas prarasta, su vyru dar įnirtingiau kibo į darbus.
Supleškėjo iki pamatų
Krištopaičių namas iki pat pamatų supleškėjo vasario pabaigoje.
Šeima visiškai neseniai iki nelaimės buvo jį suremontavusi, kambariuose stovėjo nauji baldai, namus šildė naujos krosnys.
Kai įsiplieskė liepsnos, tėvai buvo darbe – paukščius auginančiame Šilų ūkyje netoli Alančių kaimo.
Studentė dukra krimto mokslus Vilniuje, mokinukai dar nebuvo grįžę iš mokyklos Ramygaloje, mažoji laiką leido darželyje.
Gaisras užklupo namuose tuomet buvusį vienintelį sūnų. Suveikus priešgaisrinei signalizacijai, čiupęs kartu kambaryje buvusį šunelį, vaikinas spėjo išbėgti iš namo, kurį netrukus apėmė liepsnos.
Jau skendinčius ugnyje namus išvydo ir abu tėvai, kai išgirdę apie nelaimę parlėkė iš darbo.
Liepsnas malšinusiems ugniagesiams pavyko išgelbėti tik ūkinius pastatus.
A. Krištopaitis spėjo iš jų išvesti karvutę, kiaules, išginti paukščius, kad neužtrokštų dūmuose.
Iš tvarkingo šeimos namo teliko degėsių krūva. O kiemo viduryje plevėsavo ugnies nepaliesta istorinė Lietuvos vėliava.
Gaisrą patyrusiai šeimai kurį laiką laikinais namais tapo Vadokliuose veikiantis Panevėžio rajono krizių centras.
Pasiliko kaime
„Krizių centre išgyvenome maždaug du mėnesius. Skubėjome tvarkytis ir keltis į naujus namus. Juose mes jau nuo Velykų“, – sako R. Krištopaitienė.
Dabar gausi šeima džiaugiasi pastoge tuose pačiuose Alančiuose, vos už kelių šimtų metrų nuo sudegusių namų.
Naująjį jų būstą buvę savininkai pardavinėjo dešimt metų. Jis nuolat stovėjo tuščias, šeimininkai tik trumpam atvykdavo vasaromis.
Po nelaimės rajono Savivaldybė ketino jį nupirkti Krištopaičiams.
Visgi to daryti neprireikė – namą nusipirko patys sutuoktiniai.
„Sudegęs namas buvo apdraustas, o gautos draudimo išmokos pakako kitam nusipirkti“, — džiaugiasi R. Krištopaitienė.
Rasa pasakoja, jog naujame būste vėl teko mūryti krosnis, keisti langus, duris, įvesti vandentiekį ir kanalizaciją, statyti valymo įrenginius.
Remontai jau pradėti ir kambariuose.
Naujo gyvenimo pradžia
R. Krištopaitienė sako visada liksianti dėkinga po gaisro nepalikusiems šeimos vienos nelaimėje, padėjusiems ir daiktais, ir pinigais.
Viso to labai reikėjo dabar jau naujo gyvenimo pradžiai.
Pagalbos ranką tiesusieji šeimai aukojo ir po 500, ir po 1000 eurų.
Vietos bendruomenė Rasos vardu buvo atidariusi ir banko sąskaitą.
Dviejose Vadoklių miestelio parduotuvėse po gaisro buvo pastatytos dėžės, kuriose prašyta palikti aštuonių vaikų šeimai reikalingiausių daiktų.
„Priaukojo žmonės mums ir apavo, ir drabužių. Ne visas dėžes iki šiol iškraustėme“, – dėkinga Rasa.
Išpakuoti dėžes šeima ketina kaip tik šiomis dienomis, mat laukia pažadėtų atvežti jau pagamintų spintų, senokai užsakytų.
Geradariai gausiai šeimai paaukojo ir šaldytuvą, skalbyklę bei džiovyklę. „Carito“ organizacija padovanojo dovanų kuponą, už kurį Krištopaičiai nusipirko mikrobangų krosnelę. Iš „Carito“ šeima gavo ir dviaukštę lovą, kurioje miega jų mažieji.
Mažiausiai Krištopaičių dukrelei – šešeri.
Vyriausioji dukra studijuoja mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Dar vienas sūnus šią vasarą baigė Ramygalos gimnaziją ir mokslus tęsia sostinėje studijuodamas kompiuterių inžineriją.
Nelaukia gailesčio
„Gaisras, kad ir kokia tai baisi nelaimė, parodė, kiek daug gerų, padėti norinčių žmonių yra. Ta nelaimė dar labiau suvienijo ir mus pačius. Po jos vaikai tarsi ūgtelėjo, labiau subrendo. Jie puola mums padėti, nuolat teiraujasi, ką dar galėtų nuveikti“, – pasakoja R. Krištopaitienė.
Atostogas jiedu su vyru praleido tvarkydami namus.
„Auginame karvutę, turime kiaulių, tad ir šiaip išvažiuoti kur nors paatostogauti nebūtų pavykę“, – nesureikšmina šeimos mama.
Anksčiau jų kieme klegėjo ir paukščiai, bet Krištopaičiams įsidarbinus paukščių ūkyje, savo sparnuočių teko atsisakyti, kad neperneštų ligų.
Krištopaičiai dirba keturis hektarus žemės.
Persikėlę iš sudegusių namų į dabartinius, naujoje vietoje persodino senojoje sodyboje augusią obelaitę bei kriaušaitę. Naujos sodybos aplinką jau puošia neseniai pasodinti dekoratyviniai augalai.
Užsiminus, kad gavusi draudimo išmoką šeima galėjo keltis į miestą, R. Krištopaitienė net rankomis sumosavo.
Pati augusi netoli esančiuose Šiluose, vyras – Alančiuose, tad keltis į miestą nė vienas nenori. Jiedu neabejoja, kad kaime daug geriau jaučiasi ir jų vaikai.
Juk čia – savi namai, savas kiemas, savi gyvuliai, trys šunys, kelios katės.
„Dabar labiausiai nesinori, kad kas nors primintų gaisrą ir mūsų gailėtų“, – tvirtina didelės šeimos mama.
Anot Rasos, nelaimės grūdina, o nenuleidus rankų ir dirbant, gyvenimas vėl stoja į savo vėžes.
