Vienas iš dešimties gausiausių Lietuvoje Panevėžio kraštotyros muziejus skaičiuoja 86-uosius metus. Inteligentų Moigių šeimai kadaise priklausęs raudono mūro namų kompleksas Vasario 16-osios gatvėje bent kiek išprususiam panevėžiečiui kelia baugią pagarbą. Nė vieno pastato mieste sienos nėra girdėjusios tiek raudų ir dejonių, bet kartu ir mačiusios tiek daug laimingų akių, kaip dabartinio muziejaus skliautai.
Miesto garbės reikalas
Dar ir dabar kai kurie Kraštotyros muziejaus darbuotojai vengia leistis į požemius, kur karo metais protu nesuvokiamus kankinimus patyrė NKVD aukos. Tačiau veikiausiai taip pat nėra Panevėžyje kitos tokios vietos, kuri taip viliotų grožio ir istorijos mylėtojus.
Vienas iš dešimties gausiausių Lietuvoje Panevėžio kraštotyros muziejus skaičiuoja 86-uosius metus.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą turėti savo muziejų buvo kiekvieno didesnio miestelio garbės reikalas. Apie tokį svajojo ir Panevėžio inteligentija, juo labiau kad daugelio jų namuose savo vietą buvo radusios privačios senienų kolekcijos.
Senovės liekanoms išsaugoti 1924-aisiais Panevėžyje susikūrė gimtajam kraštui tirti draugija. Jau tuomet jos nariai rinkdavosi notaro Jono Moigio kontoroje – dideliame mediniame, bet iki mūsų laikų neišlikusiame pastate Vasario 16-osios g.
Tautotyrai neabejingos ir nemažą senienų kolekciją turinčios šeimos namuose brendo tikro muziejaus įkūrimo idėja. Kad ji virstų realybe, tuometei Panevėžio inteligentijai neprireikė nė metų.
Rūmų pastatyti nespėjo
Pirmoji Panevėžio muziejaus ekspozicija iškilmingai atidaryta 1925-ųjų sausio 18-ąją, minint Klaipėdos krašto prijungimo antrąsias metines.
Tuomet muziejus glaudėsi mažytėse, tačiau turinčiose gilią istorinę praeitį patalpose – seniausiame Panevėžio pastate Kranto g. Jame veikė istorijos, gamtos, numizmatikos ir keramikos skyriai. Po poros metų įsteigtas archeologijos skyrius. Buvo planuojama dar įkurti Lietuvos kariuomenės savanorių ir pedagoginį skyrius.
Kranto gatvėje muziejus veikė neilgai. Gausėjant eksponatų ir plečiantis ekspozicijai, teko ieškoti erdvesnių patalpų.
Miesto tarpukario inteligentams buvo didžiulė garbė ir pareiga priklausyti Kraštotyros draugijai. Panevėžio gimtajam kraštui tirti draugijos dokumentai liudija, kad 1925–1940 m. jos veikloje dalyvavo – mokėjo mokesčius, dovanodavo eksponatus, važiuodavo į ekspedicijas – miesto ir apskrities viršininkai, gydytojai, gimnazijų direktoriai ir mokytojai, pašto viršininkas, notarai, verslininkai ir kiti žymūs žmonės.
Tarpukario metais Panevėžio muziejus tapo vienu svarbiausių krašto kultūros židinių. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje jame jau buvo saugoma apie 12 tūkst. eksponatų. Kasmet apžiūrėti ekspozicijų į jį užsukdavo 4000–5000 lankytojų.
1936 m. buvo sumanyta pastatyti muziejaus rūmus kaip paminklą Lietuvos nepriklausomybei. Tam buvo renkamos lėšos, netgi parengtas pastato projektas ir nupirktas žemės sklypas A.Jakšto gatvėje. Tačiau muziejaus rūmai taip ir liko panevėžiečių svajonėse ir projektuose. Planus ir juos troškusių išpildyti žmonių likimus pakeitė nelaukti 1940-ųjų įvykiai ir Antrasis pasaulinis karas.
Muziejus sugrįžo namo
Keli karo metai sugriovė tai, ką Panevėžio inteligentai buvo sukūrę per daugiau nei dešimtmetį. Nors eksponatai buvo slepiami įvairiose vietose, jų visų išsaugoti vis tiek nepavyko.
Iki šių dienų išliko graudus dokumentas, liudijantis apie tuometinių inteligentų pastangas išsaugoti istorijos liekanas ateities kartoms: miesto Švietimo skyrius prašo leisti pasikalbėti su NKVD suimtu muziejaus vedėju Dominyku Urbu, vieninteliu žinojusiu, kur karo pabaigoje išslapstyti eksponatai.
Per karą žuvo ir beveik visi muziejaus dokumentai, todėl net ir išlikę eksponatai neturi aprašymų.
Nelengvas muziejui buvo ir pokaris. 1945-aisiais jis persikraustė į pastatą Respublikos g. 3, kuriame gyvavo ilgiausią savo gyvenimo tarpsnį – net keturiasdešimt metų. Pirmoji pokarinė ekspozicija atidaryta 1947-aisiais.
Joje be archeologijos, numizmatikos, zoologijos skyrių, veikė ir Didžiojo tėvynės karo, socialistinės pramonės skyriai. Ilgą laiką muziejus merdėjo, o jame dirbo atsitiktiniai žmonės.
Į dabartines patalpas, kadaise priklausiusias Moigių šeimai, Vasario 16-osios gatvėje Kraštotyros muziejus persikraustė tik 1985-aisiais. Koks keistas ir simbolinis likimo vingis: juk būtent notaro J.Moigio kontoroje 1924-aisiais įvyko Gimtajam kraštui tirti draugijos posėdis, kuriame buvo nutarta, kad Panevėžyje būtina įkurti muziejų. Po ilgų ir permainingų kelionių muziejus sugrįžo namo.
Šeimininkas „tinkamai“ vedė
Moigių šeima neatsiejama nuo Panevėžio istorijos.
Pirmosios žinios apie Moigių namus siekia 1879-uosius. Žemės sklype, užėmusiame ištisą kvartalą tarp Vasario 16-osios (tuo metu Šeduvos), A.Smetonos (buvusios Marijos) ir T.Moigio gatvių, jau tuomet stovėjo dviejų aukštų raudonas mūrinis namas su rūsiu, nebaigtas medinis namas, dar buvo statomas svirnas, daržinė su arklide, buvęs daržas. Istoriniai dokumentai liudija, kad viso šio turto statytojas, tuomet tik 30-metį perkopęs gydytojas Tadas Anupras Moigis, nebuvęs labai pasiturintis, tačiau „tinkamai“ vedė – statyboms buvo panaudotas jo žmonos, kilusios iš dvarininkų giminės, kraitis. Prieš pirmąjį Pasaulinį karą visas pastatų kompleksas buvo įkainotas 8160 rublių ir pagal savo vertę užėmė 10-ąją vietą mieste.
Namo šeimininkai gyveno įsikūrę pirmame aukšte, o antrą nuomojo. Čia yra gyvenęs žinomas rašytojas Jonas Biliūnas. Iš Moigio 4 kambarių butą nuomojusi ir rašytojo išrinktoji dantų gydytoja Julija Janulaitytė, viename kambarių ji buvo įsteigusi privatų gydytojo kabinetą. Jos butas buvo tapęs socialdemokratinio judėjimo židiniu. Moigiai namus kūrė puoselėdami svajonę, jog juose gyvens būsimos jų kartos. Tačiau likimas lėmė kitaip.
Jautresnės sielos rūsio vengia
Svarbiausiame komplekso pastate, kuriame gyveno Moigiai, šiuo metu įsikūrusi pagrindinė Kraštotyros muziejaus ekspozicija.
Inteligentų šeimos turtas 1940 m. nacionalizuotas, o šeimininkai išvaryti. Dabartinio muziejaus patalpose įsikūrė NKVD. Kas vyko tarp šių sienų, sunku ir įsivaizduoti. Pasak muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko, kai kurios jautresnės sielos darbuotojos iki šiol baiminasi nulipti į rūsį, kur buvo nukankinti gydytojai J.Žemgulis, S.Mačiulis, A.Gudonis ir medicinos sesuo Zina Kanevičienė.
Hipokrato priesaiką davę ir kitus gelbėję žmonės susilaukė tokio žiauraus likimo – mirė nežmoniškose kančiose sutraiškyti, sulaužyti, odoje išpjaustytais diržais. A.Astramsko teigimu, egzistuoja dvi versijos, už ką medikai susilaukė tokio nesuvokiamai žiauraus likimo. Viena jų – neva medicinos sesuo ligoninėje ne vietoje padejavusi, kada gi baigsis karo mėsmalė. Jos žodžiai pasiekė ne tik kolegų ausis. Pasakojama, kad į ligoninę įsiveržę politiniai budeliai, ieškodami slaugytojos, tiesiai nuo operacinio stalo išvedė tris gydytojus. Gelbėdama kolegas, į NKVD medicinos sesuo atėjo pati. Jos nuoširdumas kolegoms nebepadėjo – nužudyta buvo kartu su jais.
Antroji versija aiškina, neva visi keturi medikai nukankinti už tai, kad atliko savo pareigą – gydė visus, nepaisydami pacientų politinių pažiūrų. Kad bent anapus mirusieji rastų ramybę, Kraštotyros muziejaus darbuotojai pasirūpino, kad rūsį pašventintų dvasininkas.
Sovietmečiu ilgą laiką pastatas priklausė įvairioms vidaus reikalų struktūroms, o 1979 m. perduotas muziejui.
Įsidėmi drugius ir dviratį
Panevėžio kraštotyros muziejus lankytojų būriais negali pasigirti, tačiau pagal eksponatų skaičių patenka tarp dešimties gausiausiųjų Lietuvoje.
Jo fonduose saugoma per 92 tūkst. eksponatų. A.Astramsko nuomone, jei į Panevėžį dažniau užsuktų turistai, ir muziejaus salėse šurmulio būtų daugiau.
Direktorius juokauja, jog turbūt dar nepasitaikė lankytojo, neįsiminusio dviejų dalykų – vieno seniausių Lietuvoje dviračio ir drugelių.
Vertingiausia gamtos ekspozicijoje – Valerijono Straševičiaus (1885–1968) iš visų pasaulio žemynų surinktų vabzdžių kolekcija, skaičiuojanti per 5000 eksponatų.
Didžiąją kolekcijos dalį sudaro nuostabaus grožio atogrąžų drugiai. Kolekcijoje gausu egzotiškų vabzdžių, vabalų, taip pat mėlynųjų bičių, kurių dalis šiandien jau išnykusios. Tai – didžiausia Lietuvoje eksponuojama vabzdžių kolekcija.
Staigmena krepšinio sirgaliams
Didžiulio lankytojų susidomėjimo sulaukia krašto istorijos ekspozicija, apimanti laikotarpį nuo pirmųjų gyventojų, įsikūrusių mūsų krašte prieš 10–12 tūkst. metų, iki 1940 metų okupacijos.
Ji padeda mintimis nusikelti į tolimiausius laikus: atskleidžia senųjų gyventojų buitį, gyvenimo būdą, etninių darinių formavimąsi, ryšius su kaimynais, papročius ir pasaulėžiūrą.
Čia eksponuojami darbo įrankiai ir papuošalai, įrengta senojo geležies amžiaus gyvenamojo namo rekonstrukcija, pilkapio muliažas.
Neužmirštos ir 1918–1920 metų kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, Panevėžio krašto savanorių indėlis. Eksponuojama daug senų nuotraukų, dokumentų, autentiškų daiktų, įrengtas tarpukario svetainės interjeras. Vertingiausias eksponatas – Juozo Zikaro sukurto, tačiau Panevėžyje taip ir nepastatyto, Nepriklausomybės paminklo maketas.
Kraštotyros muziejus šiomis dienomis ypač laukia krepšinio sirgalių. Specialiai jiems ne tik parengta ekspozicija, bet ir loterija – laimingųjų laukia bilietas į krepšinio milžinų rungtynes Panevėžio arenoje.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
