Aštuonių vaikų mama Virginija Matuzevičienė niekada
netikėjo, kad gyvenimą teks paskirti tokiai gausiai šeimynai. Liepsnojančios
meilės akimirkas ir skaudžiai žeidžiančius išsiskyrimus išgyvenusi moteris,
pajutusi, kad jos stiprybė yra vaikai, pasiryžo į savo namus priimti ir tėvų meilės nepatyrusią mergaitę.
O kažkada Virginija, kupina troškimo mokytis, svajojo apie karjerą, tapė paveikslus ir už gautus pinigus galėjo išvažiuoti į kalnus. Dabar viena auginanti devynis vaikus moteris džiaugiasi vasarą galėjusi su savo gausia šeimyna bent kartą papramogauti – pasisupti Kultūros ir poilsio parke. Mama tik tyliai sau mintyse leidžia pasvajoti apie poilsį Šventojoje. Apie tai, kad kada nors galbūt pavyks vaikams parodyti jūrą.
Tačiau tokius norus moteris stumia tolyn – dabar svarbiausia kaip nors susitaupyti nors šiek tiek pinigų bent menkiausiam buto remontui, kad mažylių nebekamuotų alergija. V.Matuzevičienė su baime laukia žiemos, kada bute tvyro toks šaltis, jog prie lango stiklo prišąla lėlės plaukai. O didžiausias mamos rūpestis – gabumais stebinančio sūnaus studijos universitete.
Studentiškas romanas baigėsi motinyste
Moters istorija prasidėjo, kaip ji pati sako, nuo studentiško meilės romano. Studijavusi Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume Virginija dažnai važinėdavo į Maskvą – knygų, aliejinių dažų ar kitokių menininkams būtinų priemonių pirkti. Rusijos sostinėje lietuvė sutiko ir žavų bei malonų iš Indijos mokytis į Tarybų Sąjungą atvykusį Adžitą. Dabar, po daugelio metų, V.Matuzevičienė svarsto: galbūt tai buvo ne meilė, tik labai graži draugystė. “Vaikščiojome už rankučių susikabinę. Vesdavosi į indų restoranus, mane žavėjo jo krašto egzotiška kultūra. Adžitas man buvo žavi asmenybė, tiesiog draugas, bet ne daugiau”, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Ramios ir gražios draugystės pasekmė – netikėtas Virginijos nėštumas. Iki šiol Virginija stebisi likimo išdaiga – draugės, kurios kiekvieną vakarą šokiuose nusitverdavo po naują jaunikį, to išvengė, o ji, nepasiduodavusi lengvabūdiškiems nuotykiams, tapo mama. Vos supratusi, kad laukiasi, lietuvė paliko egzotiškąjį draugą. “Tuomet, prieš 20 metų, užsieniečiai nebuvo taip lengvai įleidžiami į Lietuvą. Be to, nė neįsivaizdavau, kaip reikėtų gyventi su kitos kultūros žmogumi”, – savo apsisprendimą paaiškino panevėžietė. Energija trykštanti jauna moteris su kūdikiu sugrįžo pas mamą – ši prižiūrėjo anūką, o Virginija darbavosi reklamos srityje. Dar ilgai ir atkakliai Adžitas stengėsi surasti kelią į mylimosios širdį – laiškai plaukė ne tik jai, bet ir jos draugėms, tikintis, kad merginoms pavyks suminkštinti valingos panevėžietės širdį. “Aš tik nusiunčiau jam gimusio sūnaus nuotrauką ir parašiau, kad laiškų iš manęs nelauktų”, – pasakojo moteris. Anot jos, galbūt ir pats likimas norėjo, kad jiedu nebesusitiktų – paslaptingai dingo užrašų knygelė, kurioje Adžitas buvo įrašęs savo adresą.
Likimas sužaidė jausmais
V.Matuzevičienė tikino: po Redžio gimimo ji tvirtai buvo nusprendusi, kad jos gyvenime daugiau nebebus nė vieno vyro ir juo labiau vaikučių. “Turėjau daug planų – norėjau toliau studijuoti. Visada gerai mokiausi – niekada nereikėjo “kalti”, man viskas buvo įdomu ir troškau kuo daugiau žinoti”, – kalbėjo gausios šeimynos mama. Energija trykštanti moteris penkerius metus džiaugėsi gyvenimu viena – dirbo, keliavo, augino sūnelį. Nerimą kėlė tik prastėjanti sveikata – vos 24-erių Virginiją gydytojai ragino ryžtis stuburo operacijai. Kad netektų gultis į ligoninę, pašnekovė pradėjo lankyti jogos užsiėmimus, susidomėjo ezoterika. Ir vienoje tokių bendraminčių panevėžiečių kelionėje pas kunigą P.Kavaliauską pašnekovė susipažino su Gintaru – vyriškiu, jos gyvenime palikusiu ypatingą žymę. “Gal likimas sužaidė mūsų jausmais. Buvome panašūs – Gintaras domėjosi Rytų kovos menais, filosofija. Labai greitai tarp mūsų užsimezgė tokia trauka, kokios su Adžitu nejutau”, – prisipažino Virginija.
Jau porą metų viena auginanti būrį vaikų pašnekovė atmintyje išlaikiusi daug gražių gyvenimo su buvusiu vyru akimirkų. Gintaras net tris vaikučius – Aistę, Martyną ir Jokūbą priėmė pats. Nors medikai Virginijai prognozavo, kad ji pati nesugebės pagimdyti – esą per siauri klubai, yra problemų dėl stuburo, tačiau moteris visus tris kartus drąsiai ryžosi gimdyti namuose vyrui priimant vaikučius. “Visiems sakau, kad namuose gimdžiau iš baimės. Ko tik neišgirdau ligoninėje gimdydama Redį! Galbūt su manimi taip šiurkščiai elgėsi dėl mano mergautinės pavardės, o gal kad nesuspėjau niekam įbrukti pinigų – taip ir liko banknotas suspaustas delne. Ir iki šiol niekam kyšio neįstengiu paduoti”, – svarstė pašnekovė. Tik dvynukų abiejų porelių Virginija nerizikavo gimdyti namuose.
Pavargo nuo kasdienybės
V.Matuzevičienės nuomone, po 10-ies bendro gyvenimo metų Gintaras šeimą paliko pavargęs nuo jos gimdymų ir gausios šeimos. “Aš eidavau į darbą, o jis prižiūrėdavo vaikus. Dabar drąsiai galiu tvirtinti: didelė klaida yra vyrą palikti prie vaikų, nors ir kaip jis juos mylėtų”, – patirtimi dalijosi pašnekovė. Pasak jos, pirmuosius trejus santuokos metus jiedu su Gintaru buvo bendraminčiai. Tačiau nuolatos 2-3 vaikučiams besisukiojant tarp jų, atstumas ėmė didėti. “Nebegalėjome pabūti tik dviese. Nebebuvo laiko vienas kitam”, – pripažino moteris. Tačiau apie buvusį sutuoktinį ji atsiliepia labai švelniai: Gintaras buvo nuostabus tėtis – vaikus maudydavo, mankštindavo. O vaikystėje ypač alergiška buvusi dabar jau 11-metė Aistė tiesiog užaugo prie tėčio krūtinės. Dėl alergijos mergytės nebuvo įmanoma niekuo aprengti. Kad mažylė nesušaltų, Gintaras ją glausdavo prie savo kūno.
Paskutinis Virginijos nėštumas buvo lemiamas – dvynukų moteris laukėsi jau viena. Oficialiai santuoka nutraukta prieš metus. Pašnekovė neslėpė: skyrybos buvo sunkiausias jos gyvenimo periodas. Vyko net trys teismai – ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, ir teisėja, galų gale ir Virginija su Gintaru vis dar tikėjosi, kad galbūt šeima vėl “susilipdys”. “Tačiau atrodė, kad mudu viens kitą tik dar labiau erzinome”, – apie irstančius santykius kalbėjo V.Matuzevičienė. Jų šeimos nekankino alkoholio problema – sutuoktinis jo nevartojo, net nerūkė. Tačiau, anot moters, toks jis jau buvo žmogus – nesocialus, pernelyg filosofiško požiūrio į gyvenimą, bet jokiu būdu ne asocialus. Nutraukus santuoką Virginijos ryšiai su Gintaro šeima nenutrūko – vyras išeidamas paliko žmoną su vaikučiais trijų kambarių savo tėvų pirktame bute. Pašnekovė negaili gerų žodžių jai ypač padedantiems uošviams.
Vyras išėjo neišlaikęs jo, kaip šeimos galvos, užgriuvusios atsakomybės. Virginija taip pat prisipažino pajutusi, ką reiškia pasiduoti. “Po šeštojo vaikučio jaučiau, kad viskas, nebeištversiu – jau lūžtu. Bet pasitvirtino auksinė taisyklė: kas mūsų nenužudo, tas sustiprina”, – pabrėžė V.Matuzevičienė. Anot jos, jėgų suteikė ir suvokimas, kad liko viena. “Galbūt moterims būdinga, kad kai turi ant kieno pečių permesti naštą, tą ir daro. Kai to nebelieka, ateina stiprybė”, – mano pašnekovė.
Nėštumą pajusdavo intuityviai
Vienas po kito aštuonių vaikų gimimas – savotiška lemtis. Ne tik pati moteris, bet ir jos gydytoja stebisi tokiais organizmo ypatumais. “Pastodavau net gerdama kontraceptikus. Kūdikio ėmiau lauktis net dar maitindama, nors sakoma, kad tokiu periodu moteris nepastoja”, – pasakojo V.Matuzevičienė. Pašnekovė tikino: niekada nebuvo kilusi mintis nutraukti nėštumą. Negalima nesistebėti jos organizmo fenomenalumu – Virginija tikino po paros pajusdavusi, kad vėl laukiasi. “Labai keista, bet toks jausmas apimdavo – nors gyvybė tik užsimezgusi, bet jau pajusdavau vaikutį. Kitos suvokia, kad laukiasi, po mėnesio ar dviejų, aš – per parą. Nutraukti nėštumą man būtų tas pats, kas jau gimusį kūdikį nužudyti”, – kalbėjo Virginija. Kad laukiasi dvynukių, ji suprato jau po poros savaičių, nors medikai tai patvirtino tik po 4 mėnesių. “Intuityviai tai jaučiau – nuo pat pradžių galvojau apie du vardus”, – tikino pašnekovė.
V.Matuzevičienės namuose niekada nebūna tuščia. Ryte pirmokes dvynukes Danielę ir Gabrielę nuvedusi į mokyklą skuba su keturmečiu Jokūbėliu į darželį. 11 metų Aistė ir devynmetis Martynas tuomet ruošia pamokas – jie mokosi antroje pamainoje. Namuose pasilieka tik mažiausi – dvejų jau sulaukę dvynukai Mykolas ir Marija. Vilniaus universitete astrofiziką studijuojantis Redis pas mamą sugrįžta tik savaitgaliais. Mama džiaugėsi vaikų gabumais: Martynas – šeimos sportininkas, lankė futbolą, dabar – baseiną. Aistė svajoja tapti veterinare ir važinėja į užsiėmimus Gamtininkų centre. Danielė su Gabriele – ritminių šokių šokėjos.
Ypatingais gabumais stebina Redis. Jaunuolis pagal moksleivių mainų programą metus gyveno ir mokėsi Vokietijoje. Sugrįžęs į Lietuvą sugebėjo per metus J.Balčikonio gimnazijoje baigti 11 ir 12 klases. Šią vasarą Virginijai teko už sūnų tvarkyti jo stojimo dokumentus – vaikiną tuomet į svečius buvo pasikvietusi vokiečių šeima. V.Matuzevičienė neslėpė: į universitetą sūnų leido nė neįsivaizduodama, kaip reikės sutaupyti pinigų jo mokslams, jei per mėnesį devynių asmenų šeimos biudžetas, sudėjus socialines pašalpas ir tėčio mokamus alimentus, tesiekia 1170 Lt. Nerimą didino ir tai, jog universitetas pirmą pusmetį pirmakursiams studentams nemoka stipendijų. Gabiam vaikinui, laisvai kalbančiam anglų, vokiečių kalbomis, savarankiškai išmokusiam prancūzų, savo pagalbą pasiūlė Viktoras Uspaskichas – panevėžiečiui politikas visus metus kas mėnesį mokės 500 Lt stipendiją.
Vieta atsirado ir globotinei
V.Matuzevičienei nerimą kelia ne tik finansinės problemos, apie kurias ji nelinkusi šnekėti nei kam nors dėl to dejuoti. Gausi šeimyna negali auginti jokių gyvūnėlių – net keturi vaikučiai yra ypač alergiški. Aistė dėl šios ligos negali smaguriauti saldumynais. O mažajam Mykolui prieš kelias dienas pasireiškė pirmasis astmos priepuolis. Vaikutis negali iškęsti net menkiausių dulkių kambaryje. Dėl jo šeima buvo priversta bute daryti remontą – plėšti koridoriuje izopleną ir klijuoti tapetus. Remonto reikia ir vaikų kambariams – vieną buto sieną nuo šalčio ir drėgmės apėmęs pelėsis.
Tvarkinguose ir jaukiuose Matuzevičių namuose, kur nenutyla vaikiškas šurmulys, o mama iš virtuvės tik trumpam tegali išsprukti, vietos atsirado ir devintajam, šį kartą jau ne savo, vaikui – nuo kovo čia lankosi A.Bandzos vaikų globos namų auklėtinė Veronika. Virginija juokavo, kad ši šešiolikmetė mergaitė – Nomedos gerumo akcijos pasekmė. Kartą Aistė, žiūrėdama televizorių, mamai prasitarė, kad jų šeimoje galėtų augti ir globotinė. Kol kas mergaitė pas Matuzevičius gyventi gali tik švenčių dienomis ir per atostogas. Kasdien po pamokų čia ateinanti Veronika vakarais privalo grįžti pernakvoti į globos namus. Linkėdama ją į šeimą priglaudusiems žmonėms labos nakties mergaitė negali sulaikyti ašarų. Pačiai Virginijai taip pat neką lengviau Veroniką nakčiai išleisti nakvoti kitur. Pašnekovė tikisi, kad tokia padėtis nebesitęs ilgai – anyta šiuo metu tvarkosi dokumentus oficialiai mergaitės globai.
Kažkada planavusi studijuoti, neįsivaizdavusi savęs sėdinčios namuose, Virginija savo gyvenimo prasmę dabar mato vaikuose. Moteris buvo atvira: sunkiausia jai varstyti valdiškų instancijų duris tvarkant kompensacijų, nemokamo maitinimo, socialinių pašalpų skyrimo dokumentus. Ne todėl sunku, kad reikia laukti nesibaigiančiose eilėse, mylinčią mamą skaudina valdininkų požiūris į ją. “Tokia jų nuomonė: prisigimdei, vadinasi, pati kalta ir niekam nesiskųsk. Daugiavaikė šeima vis dar tapatinama su asocialia”, – pajuto moteris. Tačiau gatvėje ją, vediną būrui vaikučių, praeiviai palydi šiltomis šypsenomis. V.Matuzevičienė niekam dėl savo vargų nedejuoja – tik svajoja ir planuoja, kaip iš tų pačių socialinių pašalpų sutaupyti pinigų buto remontui, kad vaikai gyventų sveikiau ir šilčiau.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Kol vyresnieji mokosi, su mama namuose šeimininkauja mažieji: Martynas (iš dešinės), Jokūbas, Aistė ir Marija.
