Prie Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko vairo stojęs Darius Pliavga į gimtąjį miestą, kuriame ir prasidėjo jo, kaip policijos pareigūno, karjera, grįžo po Kaune praleisto dešimtmečio.
Matęs, kaip Aukštaitijos sostinė išgyveno vienus sudėtingiausių kriminalinės istorijos laikotarpių, pareigūnas per savo karjerą sulaukė įvairiausių darbo pasiūlymų, tačiau liko ištikimas policijai.
Mat jam tai ne darbas, o gyvenimo būdas.
Krepšinį iškeitė į policiją
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas tik šią savaitę pradėjęs eiti Darius Pliavga gimęs Vilniuje, bet save laiko tikru panevėžiečiu. Aukštaitijos sostinėje jis užaugo, čia pradėjo ir savo profesinį kelią.
Nuo mažų dienų intensyviai sportavo, todėl ir ateitį planavo susieti su sportu.
Profesionaliai žaidė krepšinį „Lietkabelio“ reprezentacinėje miesto komandoje, kurią tuo metu treniravo Vidmantas Paškauskas.
Turbūt savaime suprantama: kai tėtis – Bronislovas Pliavga – nusipelnęs lengvosios atletikos treneris, ilgametis Panevėžio sporto centro direktorius, sūnus tikriausiai negalėjo nutolti nuo sporto.
Tačiau dėdė, tuomet vienas iš policijos viršininkų, pasiūlė pabandyti stoti į neseniai įsteigtą Policijos akademiją – tapti besikuriančios nepriklausomos Lietuvos policijos sistemos dalimi.
Vienintelis reikalavimas buvo įveikti fizinius normatyvus.
D. Pliavga tapo Policijos akademijos pirmosios laidos absolventu.
Kadangi mokslai sekėsi, vėliau baigtos ir magistrantūros studijos.
Policijos pareigūnų trūko visoje Lietuvoje, bet D. Pliavga apsisprendė grįžti į gimtąjį Panevėžį ir pradėjo dirbti Panevėžio miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje.
Vyresnės kartos panevėžiečiai ir dabar pamena tuos laikus, kai Panevėžyje vakarais gatvės ištuštėdavo. Panevėžiečiai lindėdavo namuose, o kiekvieną dieną žinios prasidėdavo nuo kriminalinės kronikos: nužudymai, susišaudymai, žmonių grobimai, sprogdinimai buvo tapę miesto kasdienybe.
„Taip, buvo dienų, kai degdavo po penkis automobilius. Džiaugdavomės bent tuo, kad pleška ne paprastų panevėžiečių, o gaujų nariams priklausančios transporto priemonės. Buvo toks santykių aiškinimasis, dabar nusikaltėliai tapo kiek intelektualesni“, – pasakoja D. Pliavga.
Į praeitį nesidairo
Panevėžyje siautėjusios gaujos ne tik tarpusavyje audringai aiškindavosi santykius ir dalydavosi įtakos zonomis.
Ne kartą buvo sprogdinami policijos pareigūnų automobiliai, degė namai ar darbovietės.
D. Pliavgai vienas skaudžiausių įvykių buvo kolegos, su kuriuo kartu dirbo, prokuroro Gintauto Sereikos brutalus nužudymas 1999-ųjų sausį.
Tą dieną visi po darbo rinkosi žaisti krepšinio policijos komisariate.
Kolegos išsiskyrė tik trumpam, pasiimti sportinės aprangos, bet G. Sereika krepšinio aikštelėje taip ir nepasirodė.
Su šautinėmis žaizdomis kūne jį visai šalia namų vakare rado iš darbo grįžusi žmona.
„Sukrėtimų tikrai būta. Suprantu, kad kam nors tai gali būti įdomu, apie tuos laikus rašomos knygos, bet praeities nepakeisi, o ateitį galime keisti. Visuomet reikia žiūrėti į priekį. Tas dejavimas, kaip buvo blogai, nieko nepakeis“, – įsitikinęs naujasis Panevėžio apskrities policijos viršininkas.
D. Pliavga svarsto, jog tai jau istorija, kurią reikėtų palikti praeityje.
Nors Panevėžys ilgus metus buvo tituluojamas Čikagos sostine, anot D. Pliavgos, viena už kitą žiauresnės gaujos siautėjo visuose miestuose.
„Tame pačiame Kaune šaudėsi ne mažiau. Bet čia jau istorija. Pats padėjau rašytojui Dailiui Dargiui parašyti knygą apie tulpinius. Bet dabar gyvenu dabartimi“, – į tuos baisiuosius laikus miesto nebenori leistis D. Pliavga.
Tikisi laimingos pabaigos
Pasak naujojo komisaro, policija nuo nepriklausomybės pradžios iki šiandienos kardinaliai pasikeitusi.
Tik vienas dalykas išliko tas pats – noras padėti žmogui.
D. Pliavgos teigimu, dažnai pareigūnai, ypač jeigu tai rezonansinis įvykis, o laikas nėra sąjungininkas, atiduoda savęs gerokai daugiau, nei įmanoma.
Vienas paskutiniųjų tokių įvykių jam dirbant Kaune buvo devynmetės pagrobimas, pareikalavęs maksimalių policijos pastangų ir ypatingo pareigūnų susitelkimo.
„Juk ir visuomenė policijos darbą vertina ne už įdėtas pastangas, o galutinį rezultatą. Dažnai tenka verstis per galvą, kad istorija turėtų laimingą pabaigą. Kartais reikia padaryti daug daugiau nei gali, kad pasisektų. Mūsų darbe dažnai reikia veikti čia ir dabar“, – teigia D. Pliavga.
Nors policijos darbe iššūkių netrūksta, tačiau, anot pašnekovo, tuo darbas ir žavi, kad jame nėra vietos monotonijai, sėdėjimui vienoje vietoje, rutinai.
Visuomenė ne visuomet mato, tačiau Lietuvos policija viena pirmųjų savo darbe pradėjo naudoti dronus, išmaniąsias technologijas, vis dažniau įdarbina dirbtinį intelektą, kuris labai palengvina pareigūnų darbą.
Dabar, pasak D. Pliavgos, svarbiausia – į policiją pritraukti jaunų talentų, kurie gebėtų dar geriau panaudoti tas inovatyvias technologijas.
Darbo sąlygos policijoje, anot komisaro, taip pat nepalyginamai geresnės nei jo karjeros pradžioje. Nors milijonai čia neuždirbami, bet, pabrėžia pašnekovas, visos galimybės kilti karjeros laiptais.
„Tas saugumo jausmas savaime neateina, jį turime kurti patys ir policija yra viena sudedamųjų dalių. Norisi, kad kuo daugiau gabių jaunų žmonių rinktųsi policijos sistemą. Jeigu pareigūnas išmokytas profesionaliai, jis daug mažiau sugaišta nusikaltimo vietoje, greičiau išaiškina ir užkardo nusikalstamas veikas. Šiuolaikinės technologijos ir policijos darbe leidžia daug sprendimų automatizuoti. Žinoma, niekas negali pakeisti žmogiško bendravimo, būtina senutei paaiškinti, kad jei ji neturi dukros, tai ir nereikia jos gelbėti, sukčiams atiduodant savo santaupas“, – kalbėjo D. Pliavga.
Suprasti, kad stebuklų nebūna
D. Pliavga atkreipia dėmesį, jog sparčiai tobulėjant technologijoms, vis daugiau nusikaltimų keliasi į elektroninę erdvę.
Vien per tris šių metų mėnesius Lietuvos žmonės sukčiams atidavė beveik 10 milijonų eurų.
Anot pašnekovo, dažnai tiesiog susigundoma galimybe lengvai ir greitai praturtėti, o nusikaltėliai tuo pasinaudoja. Vyresnio amžiaus gyventojai vis dar naiviai tiki, kad nežinia iš kur išdygę nepažįstamieji nuoširdžiai nori jiems padėti.
„Dabar elektroninė erdvė suteikia labai patogias galimybes atsiskaityti ir gauti norimą daiktą nuotoliu, bet tai puiki niša ir sukčiams. Žmonės lengvai susigundo pasiūlymais kokį nors daiktą įsigyti gerokai pigiau nei rinkos kaina, bet tokių stebuklų nebūna. Gaila, kad vyresnio amžiaus žmonės vis dar tiki, kai rusiškai kalbantis asmuo prisistato pareigūnu ar banko darbuotoju. Turime daug apie tai kalbėti, norėdami visus apsaugoti“, – pabrėžia D. Pliavga.
„Tikrai galėčiau patarti, kaip sugauti didžiausią gyvenimo žuvį.“
D. Pliavga
Policija – ne darbas
Ne kartą D. Pliavga yra sulaukęs pasiūlymų pereiti dirbti į prokuratūrą ar saugumą, tačiau liko ištikimas policijai.
„Nes man tai ne darbas, o pirmiausia gyvenimo būdas“, – tikina policijos viršininkas.
Policijoje vadovai kas penkerius metus yra rotuojami, paliekant galimybę kadenciją pratęsti dar kuriam laikui.
Laikinojoje sostinėje, kur D. Pliavga dirbo Kauno apskrities VPK viršininko pavaduotoju, praleista dešimt metų.
Todėl pamatęs, kad ieškoma, kas vadovaus Panevėžio VPK, ilgai nė nesvarstęs.
Simboliška, kad D. Pliavga grįžo į savo ankstesnę darbo vietą, tik visiškai naujas ir modernias patalpas.
O ir nemaža dalis kolegų puikiai pažįstami iš tų laikų, kai D. Pliavga vadovavo Panevėžio rajono komisariatui.
Paklaustas, koks jis vadovas, pašnekovas nusišypso – reiklus.
„Policijos kartelė aukštai iškelta, tad norisi tą kokybę išlaikyti. Žinoma, policininkas irgi nėra robotas, Panevėžyje kasdien fiksuojama apie 150 įvykių, į kuriuos privalome reaguoti. Bet kai kiekvienas dirba savo darbą, galime pasiekti gero bendro rezultato“, – neabejoja D. Pliavga.
Aistringas žvejys
Nors darbas policijoje dažnai nesibaigia 17 valandą, pašnekovas tikina, kad norint įmanoma suderinti ir profesinį, ir asmeninį gyvenimą.
Laisvalaikiu D. Pliavga mėgsta ne tik pats pagainioti kamuolį, bet ir stebėti krepšinio varžybas. Kone dešimtmetį jis buvo aistringas Kauno „Žalgirio“ gerbėjas, tačiau dabar tikina sergantis už gimtojo Panevėžio „Lietkabelio“ komandą.
O jeigu lepina orai, su sūnumi ir dukra mėgsta Kultūros ir poilsio parke žaisti diskgolfą.
Šis malonumas ne tik nieko nekainuoja, bet suteikia daug naudų – ir pasimėgauja nuostabiais gamtos vaizdais bei grynu oru, ir kartu visa šeima pabūna.
O suburti visus draugėn ne taip jau paprasta – jau suaugęs sūnus dirba chirurgu Kauno klinikose, paauglė dukra – pramoginių šokių šokėja, tad dažnai savaitgaliais tėčiui tenka pabūti vairuotoju, vežiojant savo šokėją į varžybas.
Tačiau atostogas D. Pliavga skiria didžiausiai savo aistrai – žvejybai.
Jau daugiau kaip du dešimtmečius vyras šiam pomėgiui atsiduoda fjordų šalyje Norvegijoje. Per tiek metų netgi šiek tiek pramoko ir norvegų kalbos.
Nors pripažįsta turėjęs svajonę ten įsigyti kokią vasaros rezidenciją, bent kol kas šių planų atsisakė.
„Kai nebedirbsiu policijoje, galėsiu dirbti gidu. Tikrai galėčiau patarti, kaip sugauti didžiausią gyvenimo žuvį. Minčių buvo įsigyti ir kokią trobelę Norvegijoje, čia galima ne tik gaudyti upėtakius, bet ir mėlyniauti ar grybauti, bet policijoje dirbant tam tiesiog nebelieka laiko. Arba reikia imituoti darbą, bet aš taip nemoku“, – šypsosi pašnekovas.
