Gelbėti gyvybes – Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriaus gydytojos, intervencinės kardiologės Rūtos Ablonskytės-Dūdonienės darbo kasdienybė.
Tačiau tame atsakomybės, streso ir kartu vilties pasaulyje vietą randa ir meninė fotografija, bitininkystė bei į jokius rėmus netelpantis požiūris į gyvenimą.
Seserys gydytojos
Suplanuotam interviu su R. Ablonskyte-Dūdoniene susitinkame jai artimoje aplinkoje, kurioje niekam nesinorėtų atsidurti – Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje, nedideliame gydytojų kambarėlyje.
Kalbėdamiesi su Rūta žinojome, kad bet kurią akimirką galime būti išprašyti pro duris – kardiologei gali tekti staiga, net neatsisveikinus, lėkti pas ligonį.
Laimė, tą kiek daugiau nei pusvalandį medikė nesulaukė iškvietimo.
Tokia nuolatinė įtampa, kad bet kurią akimirką gali tekti išplėšti gyvybę iš ją paglemžti besitaikančios mirties – reanimacijoje dirbančios kardiologės kasdienybė.
Net sunku patikėti, kad baltas gydytojos chalatas gali slėpti jautrią, švelnią menininkės siela.
Visgi R. Ablonskytės-Dūdonienės atveju šie du pasauliai ne tik taikiai sugyvena, bet ir papildo vienas kitą.
Tikriausiai kaip ir daugelis pirmūnų, kuriems viskas puikiai sekasi, Rūta ilgai nenumanė, ką norėtų studijuoti ir kur dirbti.
Tad ir į mediciną atėjo atsitiktinai, daugiau pastūmėta tėvų.
„Nelabai ir atsimenu, kaip apsisprendžiau tapti gydytoja. Bet į kardiologiją atėjau jau sąmoningai – iš visų medicinos sričių ši man pasirodė įdomiausia. Šeimoje esu pirmoji, bet ne vienintelė gydytoja. Abi jaunesnės seserys taip pat pasirinko mediko kelią, tik viena dirba Amerikoje, kita – Izraelyje“, – pasakoja R. Ablonskytė-Dūdonienė.
Reanimacijos neišsigando
Dar besimokydama universitete, R. Ablonskytė-Dūdonienė pradėjo dirbti operacinėje ir reanimacijoje, kur riba tarp gyvybės ir mirties – ypač trapi.
Tačiau Rūtos toks darbas neišgąsdino.
Nors neslepia, kad pirmaisiais metais adrenalino būta gerokai daugiau, tačiau su patirtimi auga ir atsparumas stresui.
„Ir dabar būna netikėtų situacijų. Kad ir šiandien teko gaivinti moterį, kuri po planinės procedūros patyrė anafilaksinę reakciją iki klinikinės mirties. Tokių atvejų, kai reikia pirmiausia susitvarkyti su savo emocijomis, vis dar būna, bet tiesiog žinau, kad privalau padaryti tai, ką galiu geriausio“, – sako reanimacijoje dirbanti gydytoja kardiologė.
Anot jos, kai į reanimaciją patenka kritiniai ligoniai, medikai nėra visagaliai.
Tačiau tų šviesių istorijų, kai įveikiamos sunkios ligos ar išgyvenama po sudėtingų traumų, pasak gydytojos, gerokai daugiau.
O kiekviena išgelbėta gyvybė kaskart iš naujo įprasmina ir jos darbą.
„Kiekvienas gydytojas turi savas kapinaites. Darai geriausiai kaip tik gali, bet gyvenime įvyksta visaip. Tačiau tikrai yra daugiau atvejų, kai žmogui padedame, kas mano darbe ir suteikia didžiausią prasmę ir motyvaciją“, – pasakoja medikė.
Fotoaparato dukrai nebeatidavė
R. Ablonskytė-Dūdonienė atvira: nors yra tiksliukė, jai visuomet patiko menai. Visą gyvenimą traukia dailė, muzika, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad netikėtai sau pačiai prisijaukino fotografiją.
„Gal, sakyčiau, tuo mane užkrėtė vyresnioji dukra. Kadangi planavo studijuoti fotografiją, įkalbėjo nupirkti jai profesionalią įrangą. Kadangi tai nepigus fotoaparatas, panorau ir aš išbandyti, kuo jis toks geras. Nuo tos dienos fotoaparato dukrai neatidaviau, jai teko pirkti kitą“, – šypsosi gydytoja.
Kaip ir daugelis fotografų, savo „karjerą“ Rūta pradėjo nuo vabaliukų, drugelių, paukštelių ir gamtos peizažų fotografavimo.
Bet dukrai tapus profesionalia mados ir renginių fotografe, namuose atsirado įrangos, skirtos portretinei fotografijai.
Ilgainiui ir pati Rūta pajuto, kad žmones fotografuoti daug įdomiau.
„Nors ir dabar fotografuoju gamtą, bet apie žmones galima sukurti daugiau įdomių istorijų“, – sako R. Ablonskytė-Dūdonienė.
Draugų paskatinta, Rūta įstojo į Šaulių sąjungą, tik po miškus ir pelkes ji dvejus metus intensyviai lakstė ne su šautuvu, o su fotoaparatu, fiksuodama šaulių kasdienybės akimirkas.
Gydytoja pripažįsta, kad pratybose, ypač kai tenka bristi per pelkes, visą dieną nešiotis nemenkai sveriančią aparatūrą – iššūkis, tačiau net ir sunkumai jai prasmingi.
„Norėjosi savotiškai įprasminti, kad tai būtų nauda ir kitiems, ne tik sau. Bet ilgainiui supratau: tai nėra tai, ko aš noriu. Čia meniškumo nereikėjo, tą patį buvo galima užfiksuoti telefonu. Ir dabar esu Šaulių sąjungos narė, bet veikloje pasyviau dalyvauju“, – pasakoja R. Ablonskytė-Dūdonienė.
Kurianti gydytoja
Gydytoja pajuto, kad labiausia traukia meninė portretinė fotografija, kitaip – fine art stilius: nuotrauka suvokiama kaip meninės išraiškos priemonė, o ne tik kaip dokumentavimas ar reportažas.
Šio stiliaus esmė – autoriaus kūrybinė vizija, emocijos, idėjos ar koncepcijos perteikimas.
Ne tiek svarbu, kas pavaizduota, svarbiausia – kaip ir kodėl visa tai perteikta.
„Mano fotografija kuriama kitaip – neieškau gero kadro, aš pati kuriu istoriją. Neretai mano nuotraukomis tampa kompozitai, sukurti iš kelių skirtingų nuotraukų dalių, skaitmeniniu būdu sujungtų į vieną istoriją. Pirmiausia gimsta mintis, o tada kartu su modeliu ieškau būdų, kaip ją įgyvendinti“, – pasakoja fotomenininkė.
„Kiekvienas gydytojas turi savas kapinaites. Darai geriausiai kaip tik gali, bet gyvenime įvyksta visaip.“
R. Ablonskytė-Dūdonienė
Rūtos darbai jau pelnė ne vieną apdovanojimą ir tarptautiniuose konkursuose ar fotografijos iššūkiuose.
Jos kūrinys papuošė ir šių metų Respublikinės Panevėžio ligoninės sieninį kalendorių.
O geriausius darbus, gimusius per maždaug trejus pastaruosius jos kaip fotomenininkės ieškojimų metus, galima apžiūrėti ligoninės vestibiulyje eksponuojamoje parodoje.
R. Ablonskytės-Dūdonienės modeliais dažniausiai tampa jos vaikai ar draugai, kolegos, bičiuliai, nebijantys fotoaparato blyksčių.
Istorijų pasakotoja
Kiekvienoje R. Ablonskytės-Dūdonienės meninėje fotografijoje – vis kitas pasakojimas, kuriame kiekviena detalė tarsi atskira pasakos dėlionės dalis: čia ir Raudonkepuraitės, nešinos musmirių krepšeliu, istorija, ir madam Šapokliak virtusi Rūtos kolegė su savo švelniakailiais augintiniais, kurie per fotosesiją vis bandė išsibėgioti, ir mistinis moters kaip gyvybės medžio vaizdinys, atspindintis tikrąją moteriškumo esmę.
Fotomenininkė šypsosi, kad kiekviena fotografija gali papasakoti daugybę įdomių istorijų – nuo maudynių lediniame Ūlos vandenyje iki užburiančio Alpių peizažo, o įdomiausia tai, kad kiekvienas parodos lankytojas Rūtos kuriamas istorijas pamato savaip.
„Ilgai ieškojau, kas man patinka ir kur norėčiau gilinti žinias. Kai susigulėjo ir išsigrynino, ką norėčiau fotografuoti, gimė ir mano pirmoji paroda. Man ir pačiai buvo smagu pamatyti savo darbus tokiu formatu. Kadangi sulaukiau gerų įvertinimų, atsirado impulsas nesustoti ir kurti dar geriau. Jau turiu ateities idėjų“, – šypsosi R. Ablonskytė-Dūdonienė.
Kaip teigė Rūta, fotografija jai yra savotiškas saviraiškos ir kartu atsipalaidavimo būdas, tad net į darbą ligoninėje ateina su fotoaparatu.
R. Ablonskytė-Dūdonienė kuklinasi, kad tėra tik fotomenininkė mėgėja, tačiau turi sukaupusi gana nemažą žinių bagažą.
Kaip fotografuoti, ji mokėsi pas fotografijos guru Remigijų Zolubą, Albertą Pocejų, o fine art stiliaus subtilybes atskleidė Vilma Bulovienė ir Italijoje gyvenanti Viktorija Anima.
Netelpa į rėmus
Gydytoja prieš trejus metus atrado ir dar vieną pamiršti darbą ligoninėje padedančią terapiją – bitininkavimą.
Rūtos tėtis, kuris taip pat myli bites, atvežė dukrai du avilius ir paliko jos kieme, pareiškęs, kad pats sensta, dabar jai laikas mokytis prižiūrėti bites. Tad kardiologei neliko nieko kito, kaip susidraugauti su bitutėmis.
„Ir pati nesitikėjau, kad mane tai taip užkabins. Bitininkauju dar tik trejus metus, bet manau, kad sekasi neblogai, turiu tris avilius, tad visus galiu aprūpinti medumi“, – šypsosi netikėtai bitininke tapusi gydytoja.
Gyvenimas gamtos apsuptyje Rūtai niekada nebuvo svetimas.
Jos vaikystės dienos labai dažnai bėgdavo pas senelius atokiame vienkiemyje, tad ir pati svajojo kažkada persikelti arčiau gamtos.
O kai labai trokšti, svajonės ima ir išsipildo.
Po skyrybų likusi su trimis vaikais R. Ablonskytė-Dūdonienė pajuto: atėjo tinkamas metas šią svajonę įgyvendinti, tad įsigijo vienkiemį miškų apsuptyje Jonavos rajone.
Tiesa, kol kas bitės yra vienintelės jos ūkyje. Namuose dar glaustosi katinas, sugrįžtančios šeimininkės ištikimai laukia šuo. Rūta šypsosi: jie – ne ūkis, ne augintiniai, o šeimos nariai.
„Man gamta tikrai nebaisi, o gyventi vienkiemyje visuomet buvo mano svajonė. Kaip sako draugai, nelabai telpu į įprastinius gyvenimo rėmus, bet aš jau tokia“, – šypsosi R. Ablonskytė-Dūdonienė.
