Plytos istorija

Kasinėjimų Mesopotamijoje, Egipte ir kituose civilizacijų „lopšiuose“ rezultatai rodo, kad statinių iš plytų būta dar gerokai prieš Kristų.

Seniausi degtų plytų Egipto statiniai datuojami III–II a. pr. Kr., o dar seniau jie buvo statomi iš nedegtų plaušaplyčių – samãnų. Tokioms plytoms pagaminti žmonės tiesiog imdavo molingą gruntą, išmirkydavo jį, išminkydavo, sumaišydavo su įvairiais priedais (šiaudais, mėšlu, skiedromis ir pan.) ir, medines formas tankiai prigūdę su didele jėga sviestos paruoštos masės, džiovindavo saulėje. Tokios plytos būdavo tvirtos, neduždavo nukritusios nuo maždaug 2 m aukščio, o lyjant nesumirkdavo 1–2 dienas. Neatsparumas drėgmei buvo pagrindinis plaušaplyčių trūkumas, todėl jos nebuvo labai tinkamos drėgnesniam klimatui. Tad samanus ilgainiui pakeitė degtos, kurios buvo ne tik tvirtesnės, bet ir atsparios vandens poveikiui.

Plytų statiniai Europoje plito kartu su pergalingais Senovės Romos imperijos kariuomenės žygiais. Romos legionieriai plytas naudodavo tvirtovėms ir tiltams statyti, iš vietinių medžiagų jas gamindavo pagalbiniai kariuomenės daliniai. Į skiedinį dėl tvirtumo statytojai dėdavo ir kiaušinių baltymų, tad romėnų fortai stovėjo ilgus amžius. Bizantijoje degtos plytos daugelį amžių buvo pagrindinė statybinė medžiaga. Jas mūrydavo naudodami kalkių skiedinį, į kurį kartais pridėdavo smulkiai sutrintų plytų duženų.

Žlugus šventajai Romos imperijai, plytų gamyba Europoje sunyko ir vėl atgaivinta buvo tik viduramžiais – XI–XII a., kai prasidėjo spartus miestų augimas.

Perėmė iš vokiečių ir lenkų

Molio (keraminės) plytos Lietuvoje pradėtos gaminti XIII–XIV a. Jų gamybos ir mūrijimo menas į Lietuvą atėjo iš Vokietijos ir Lenkijos. Pirmiausia plytos buvo naudojamos pilių, bažnyčių ir vienuolynų statybai.

XIV a. pabaigoje Lietuvą pasiekė XII a. Prancūzijoje užgimęs ir po Vakarų Europą pasklidęs gotikos stilius. Ankstyvosiose mūro pilyse – Trakų pusiasalio, Medininkų naudotas gotikinis plytų rišimas ir gotikinės angų formos. Gotikos laikais iš plytų būdavo mūrijamos ypač sudėtingos konstrukcijos ir meniškos architektūros formos. Toks pavyzdys Lietuvoje – XV–XVI a. Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. Lietuvos gotikiniuose pastatuose galima suskaičiuoti apie 140 įvairių profilių plytų. Grakščiausiam šalyje gotikos paminklui – minėtai Šv. Onos bažnyčiai mūryti buvo naudotos 33 profilių plytos.

Gotikinių plytų matmenys gerokai skiriasi nuo jų ankstyvųjų pirmtakių. Esminis skirtumas –padidėjęs plytų ilgio ir pločio santykis. Daugeliu atvejų šis santykis didesnis kaip 1,15, o tam tikrais atvejais siekia net 1,3 (Gardino Vytauto pilis, Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia). Tokių proporcijų plytos būdavo skirtos gotikiniam mūrui, kuris nebuvo tinkuojamas ir jo išvaizdai buvo keliami labai aukšti reikalavimai. Mūrininkai, taisyklingai surišdami plytas, labai kruopščiai derindavo vertikalių siūlių storį. Tam buvo patogesnės siauresnės plytos, tad manoma, kad kitoks gotikinių plytų ilgio ir pločio santykis radosi neatsitiktinai.

Rokų plytinė – viena seniausių Lietuvoje

Ši plytinė jau atšventė 400 metų jubiliejų. 1603 m. Rokuose veikė Bernardinų vienuolyno plytinė, iš kurios gaminių pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolyno rūmai Kaune. Rokakiemio kaime 1603 m. vienuoliams buvęs skirtas sklypas, „kad ten būtų gaminamos ir degamos plytos bei čerpės“ (tai 1639 m. fundaciniame rašte patvirtina LDK kancleris Stanislovas Radvila), ir papildomai dovanota žemių – Rudbalės lanka už Rokakiemio.

Daugelyje – meistro palikti ženklai

XVI–XVII a. Lietuvoje atsirado daug plytinių. Jų pastatai nebūdavo ilgalaikiai, plytinę sudarydavo pašiūrė ir sumūrytos degimo krosnys. Išnaudojus atitinkamos vietovės molį, plytinės vieta būdavo keičiama.

Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, plytas meistrai formuodavo rankomis. Paruošta molio masė būdavo įkrečiama ir įspaudžiama į medinę formą, o perteklius nubraukiamas rankomis arba medine lentele. Tokiam gaminiui formuoti reikėjo ne tik įgūdžių, bet ir fizinės jėgos, ypač spaudžiant molį į formą ir vėliau – iš jos išimant pusgaminį. Rankomis suformuotos plytų plokštumos buvo nevienodo šiurkštumo: viršutinė, susidariusi nubraukus lentele molio perteklių, lygesnė, o apatinė, gulėjusi ant smėliu pabarstyto formavimo stalo, – šiurkštesnė. Plytose galima matyti meistro įrėžtų ženklų, įspaustų pirštų arba kojų žymių, pasitaiko ir gyvūnų pėdų atspaudų.

Daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų molį meistrai brandindavo 10 metų, vėliau, bėgant amžiams ir didėjant plytų paklausai, šis laikas sutrumpėjo iki trejų metų. Gulėdamas žemės paviršiuje, veikiamas saulės šilumos ir šalčio, molis keičia savo struktūrą ir įgyja specifinių savybių.

Šiandien Lietuvoje vis dar yra viena plytinė, kurioje plytos gaminamos lygiai taip pat, kaip tai buvo daroma viduramžiais, – rankomis. „Pirmiausia molis iškasamas, iš jo išvalomi šapai, pašalinamos kitos šiukšlės, – pasakoja LDK plytinės savininkas Gintaras Knieža. – Vėliau džiovinamas. Išdžiūvęs molis dar kartą sušlapinamas, tada dedamas į specialias medines formas ir vėl džiovinamas. Paskutinis gamybos etapas – plytos degimas ir aušinimas. Medinėje formoje plyta džiūsta visą mėnesį, vėliau dvi savaites yra degama malkinėje krosnyje ir dar savaitę – aušinama. Vienas žmogus per dieną nulipdo apie šimtą plytų. Molinių plytų dydžiai įvairūs, tačiau tradicinis yra šis: ilgis – 30 cm, plotis – 15 cm, aukštis – 9 cm. Kitos plytos yra keliais centimetrais mažesnės. Vidutinis plytos svoris – 4 kg.“

Gintaras Knieža
Amatininkas,
„LDK plytinės“ savininkas

Nežinau, kaip mokslininkai aiškina, kas lemia keraminių plytų spalvą. Gal tai, kad skirtinguose rajonuose molio sudėtis skirtinga. O aš pasakysiu šitaip: viduramžių meistrai buvo praktiški ir nevežė iš svečių šalių to, ką galėjo rasti po kojomis namie. Taigi molį savo dirbtuvėse kasu iš tos pačios krūvos ir plytas darau pagal tą pačią technologiją, o galiu gauti ir geltonas, ir raudonas. Spėju, kad to paslaptis – malkos. Pastebėjau; jei degu plytas drėgnomis malkomis, jos tampa geltonos, jei sausomis – raudonos.

Gali būti taip, kad viduramžių meistrai, kai plytų poreikis dar buvo nedidelis, joms naudojo nedžiovintas malkas. Sausomis malkomis kūreno namus, o plytas degdavo drėgnomis, nes taip buvo taupiau. Šitaip jie gaudavo geltonas plytas. Kai plytų poreikis kuriantis miestams išaugo, kai atsirado cechai, tapo racionalu malkas dideliais kiekiais ruošti specialiai degimo krosnims. Štai čia jos ir išdžiūdavo. Ir plytos tapdavo raudonos.

Šiais laikais siūloma įvairovė

Keraminės plytos

Paprastos keraminės plytos gali būti naudojamos mūrijant pastato vidaus sienas arba vėliau tinkuojamas išorines sienas. Jos būna pilnavidurės ir tuštymėtos, gali turėti apdailinį sluoksnį. Kuo daugiau plytoje kiaurymių, tuo ji yra šiltesnė, bet drauge ir trapesnė, mažiau atspari gniuždymui.

Keraminių plytų šiltumo paslaptis – daugybė mažų porų, į kurias prasiskverbia oras. Dėl gamybos metu apgalvotai išnaudojamo molio poringumo, taip pat dėl plytose formuojamų kiaurymių jos gerai sulaiko šilumą. Dieną sienos kaupia natūralią saulės energiją, o vakare ją pamažu atiduoda kambariui. Iš keraminių plytų pastatyti namai nepraranda šilumos žiemą ir išlieka maloniai vėsūs vasarą.

Visos keraminės plytos stiprios, gražios, gerai akumuliuoja (kaupia) šilumą. Apdailai skirtos plytos dar ir atsparios įvairių atmosferos reiškinių poveikiui. Taip pat jos vertinamos, nes yra patvaresnės už fasadinių paviršių tinką.

Klinkeris

Šio gaminio istorija prasidėjo Olandijoje, kur, norint kompensuoti natūralaus akmens trūkumą, pradėtas gaminti labai didelio tankio keraminis akmuo, gaunamas natūralų molį maždaug 800–1300 °С temperatūroje kaitinant iki visiško sukepimo. Tokiame karštyje plytos pradeda lydytis, užsikemša smulkios jų poros. Klinkerio plytų pavadinimas kilo nuo olandiško žodžio „klinken“ („skambėti“), mat sudaužtos viena į kitą plytos skleidžia aiškų aukštą garsą.

Klinkerio plytos gali būti gaminamos dvejopai; taigi skiriamos rankiniu būdu formuojamos apdailos plytos ir presuotos plytos. Nors abiejose gaminiuose pagrindinė žaliava yra molis, skiriasi jų gamybos technologija, o kartu – ir kai kurios techninės charakteristikos, nors kokybė išlieka nepakitusi. Rankiniu būdu formuotos plytos labiau porėtos ir sugeria daugiau vandens. Jose esančios poros, spustelėjus šalčiui, sudaro vandeniui galimybę judėti, todėl šis nesuardo plytos. Šąlant porose prie pat išorinio paviršiaus susidaro plonytis ledo sluoksnis, vandeniui ledėjant, jo apimtis padidėja ir ledas išstumia aplinkinėse porose esantį vandenį. Kadangi vandeniui atsitraukus ledas turi vietos plėstis, jis nespaudžia plytos porų, todėl keramika nesuyra. Ekstruziniu būdu presuotos plytos mažiau porėtos, todėl ypač svarbu, kad jos neįgertų vandens: kokybiškų šio tipo klinkerio plytų vandens įgeriamumas neturėtų būti didesnis kaip 3 proc.

Klinkerio gaminiai – plytos, trinkelės, čerpės – naudojami visur: išorinėms mūro sienoms, terasoms, balkonams, gatvių ir aikščių grindiniams, pėsčiųjų ir dviračių takams, automobilių stovėjimo aikštelėms, parkams ir sodams, laiptams ir atraminėms sienutėms, stogams. Šie gaminiai nedega, netrupa, neblunka, jų neveikia atmosfera, jiems nereikia jokios priežiūros, nenaudojant jokių dažų, jų galima išgauti įvairių spalvų.

Šamotinės plytos

Jos gaminamos iš kaolino (baltojo molio) arba ugniai atsparaus molio šamoto. Plytos degamos labai aukštoje temperatūroje (daugiau kaip 1380 °C), todėl ir vėliau išlaiko atsparumą aukštesnei nei 1000 °С temperatūrai. Dažniausiai jos yra gelsvos spalvos ir grūdėtos struktūros. Šamotinės plytos skirtos krosnių ar katilų pakuroms, taip pat mūrui, trumpiau tariant, viskam, kam būtinas didelis atsparumas labai aukštai temperatūrai.

Silikatinės plytos

Šias plytas sudaro smėlis (90 proc.) ir vanduo (apie 10 proc.), nedidelis kiekis (iki 0,5 proc.) klinčių ir kitų priedų. Toks mišinys kaitinamas autoklave, o ne degamas krosnyje, naudojant suspaustus 200 °C temperatūros vandens garus. Taigi silikatinių plytų gamyboje sunaudojama nedaug energijos ir mažiau teršiama gamta. Dėl jų šilumą taupančių savybių po dvejų statinio eksploatavimo metų sutaupoma daugiau pirminės energijos, nei jos reikėjo gamybos procese. Silikatinės plytos, palyginti su keraminėmis, atsirado gana neseniai, bet dėl nesudėtingo gamybos proceso ir kitų gerųjų savybių užima labai svarbią vietą statybinių medžiagų rinkoje. Pridėjus atitinkamų pigmentų, jų galima pagaminti bet kokios spalvos. Tokios plytos ir blokeliai yra ekologiški bei ilgaamžiai.

Pirmas namas iš silikatinių plytų buvo pastatytas 1854 m. Vokietijoje. Nuo tol Europoje šimtai gamyklų gamina įvairiausių matmenų silikatinius gaminius. Lietuvoje pirmoji tokia gamykla iškilo 1929 m. Kauno priemiestyje Petrašiūnuose, tačiau ji buvo nedidelė ir pagamindavo nedaug produkcijos. Silikatinių plytų gamybos apimtys išaugo tik pokario metu, kai pradėjo veikti naujos kur kas pajėgesnės gamyklos.

Silikatinės plytos nedega, atsparios cheminei korozijai, jų įgeriamumas apie 16 proc. Vienos jų skirtos sienų konstrukcijoms mūryti, kitos – apdailai. Pastarosios būna spalvotos, taip pat faktūriškos: tašytos ir skaldytos.

Europos plytinės gotikos kelias

Tai tarptautinis turistinis maršrutas, finansuojamas ES. Jis veda per daugybę gotikos pastatais garsių miestų ir vietovių Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje.

2002 – 2006 m.Vilniaus miesto savivaldybė dalyvavo Baltijos jūros regiono projekte „Europos plytinės gotikos kelias “ kartu su dar 19 miestų iš 7 šalių: Švedijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Projekto metu sukurtas Europos gotikos paminklų maršrutas Baltijos jūros regiono šalyse. Projekto interneto puslapyje www.eurob.org galima rasti plytinės gotikos kelio maršrutą ir atskirų miestų pagrindinių gotikos paminklų bendrus aprašymus.

Šis maršrutas Europos paveldo išsaugojimo ir restauravimo parodoje „Denkmal 2010“ Leipcige (Vokietija) įvertintas aukso medaliu.