Pirmoji meilė tapo gyvenimo stotele

Prie Respublikinės Panevėžio ligoninės vairo stojęs Mindaugas Vaitkus dažnai renkasi ne patogų, o iššūkių pilną kelią.

Nežinia, kiek gyvenimas jam dar pasiūlys progų ištrūkti iš komforto zonos, tačiau M. Vaitkus įsitikinęs: tokie išbandymai leidžia pamatyti naujų galimybių. Ir jam pačiam vis dar sunku patikėti, kad vaikinukas iš Šiaurės Lietuvos miestelio ne tik pasiekė svajonę būti gydytoju, bet ir tapo jauniausiu iš didžiųjų miestų ligoninių vadovu.

Lemtinga avarija

Gyvenimo kelio pasirinkimas – visada nelengvas.
M. Vaitkus jau paauglystėje save matė tik su baltu chalatu.
Tuo lemiamu apsisprendimu tapo nelaimė, ištikusį jaunesnį brolį. Naujojoje Akmenėje gimęs ir augęs naujasis Respublikinės Panevėžio ligoninės vadovas iki dabar pamena klaikų jausmą, kai iš turistinio žygio grįžęs namo išgirdo, kad jo brolį daugiabučio kieme partrenkė ir stipriai sužalojo automobilis.
Dėl atviro kojos lūžio ir kitų sužalojimų brolis skubiai buvo nuvežtas į Šiaulių ligoninę, ten atlikus sudėtingą operaciją, koją pavyko išgelbėti.
„Kai mačiau tėvų džiaugsmą ir begalinį dėkingumą brolį operavusiam gydytojui, kad jų vaikas vėl galės vaikščioti, supratau: noriu būti gydytoju, noriu būti tuo, kuris gelbsti gyvybes“, – pasakoja M. Vaitkus.

„Tulpinių“ šleifas neišgąsdino

Įstoti į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą nebuvo sudėtinga – Mindaugas mokėsi geriausiai iš visų klasės berniukų.
Po šešerių studijų metų būsimųjų medikų laukė internatūra, kai vienerius metus reikėjo atlikti praktiką pasirinktoje ligoninėje.
Šie metai nulėmė tolesnį M. Vaitkaus profesijos kelią. Sąrašas, iš kurio jis galėjo rinktis internatūros studijas, buvo nemažas: nuo gimtosios Naujosios Akmenės ligoninės iki Kauno klinikų. Nors su Panevėžiu neturėjo nieko bendro, pasirinko Respublikinę Panevėžio ligoninę. Tokį sprendimą lėmė kartu bendrabutyje gyvenusių studentų labai geri atsiliepimai apie Panevėžio ligoninę.
„Tais laikais Panevėžys dėl jame siautėjusių „tulpinių“ turėjo ne kokį šleifą, tačiau bičiuliai labai gyrė pačią ligoninę. Galėjau likti Kaune, bet smalsumas, noras išbandyti kažką nauja, padaryti kitaip, nei iš manęs tikisi, ir atvedė į Panevėžį. Kaip sakoma, išėjau iš savo komforto zonos, o kodėl gi ne“, – šypsosi M. Vaitkus.

Įsimylėti Aukštaitijos sostinę

Atvykusį į Respublikinę Panevėžio ligoninę M. Vaitkų sužavėjo čia dirbančių žmonių bendravimo kultūra, pagarba vienas kitam ir gydytojų noras dalintis žiniomis bei patirtimi su būsimais medikais.
„Nustebau, kaip su manimi, paprastu studentu, yra bendraujama. Net prie vieno stalo su gydytojais gėrėme kavą, apie tai Kaune buvo galima tik pasvajoti. Studentų darbas Kauno klinikose iš esmės buvo nešioti pacientų ligos istorijas, o čia leido patirti tikrą gydytojo darbą. Kai reikėjo išvažiuoti iš Panevėžio, vos neverkiau, nenorėjau grįžti į Kauną. Tad jau būdamas rezidentu važinėdavau budėti į Panevėžio ligoninę“, – pasakoja M. Vaitkus.
Po internatūros buvo dar ketveri rezidentūros metai.
Į mediciną pašnekovas stojo planuodamas tapti chirurgu, tačiau ilgainiui suprato, kad jam artimesnis terapinis darbas, bendravimas su pacientais ir jų artimaisiais. Tad atėjus laikui rinktis tolesnių studijų kryptį, pirmiausia nurodė kardiologiją, antra buvo pulmonologija, ten ir įstojo. Baigęs rezidentūrą, kūrė planus grįžti dirbti ir gyventi į Panevėžį.
Likus keliems mėnesiams iki rezidentūros pabaigos jau buvo sutaręs su buvusiu ligoninės vadovu, kad atvyks iš karto baigęs studijas. Tačiau gabiam rezidentui pasiūlė likti Kauno klinikose ir tęsti mokslus doktorantūroje.
„Labai skeptiškai į tai pažiūrėjau, bet viena klinikų profesorė mane įtikino, kad nieko nepralošiu. Mokytis gal bus rūgštu, bet paskui galėsiu raškyti saldžius vaisius. Nors sakiau, kad į doktorantūrą tikrai neisiu, bet teko pabandyti“, – pamena M. Vaitkus.

Vietoj emigracijos pasirinko Panevėžį

Apsigynęs biomedicinos mokslų daktaro laipsnį, M. Vaitkus svarstė, ką daryti toliau. Tuo metu buvo susiklosčiusi kiek keista situacija, kad Kauno klinikose, kur vežami sunkiausi pacientai, gydytojų atlyginimai buvo tikrai maži, palyginti su kolegų regionuose darbo užmokesčiu.
Sunkiai sudurdamas galą su galu, medikas net svarstė galimybę išvykti padirbėti į užsienį. Juk jis – ne tik medikas, bet ir keturių dukrų tėtis, o išlaikyti šeimą darėsi vis sunkiau.
„Visuomet buvau kategoriškas prieš bet kokias pakišas, kartais kiti net stebėdavosi ar supykdavo, kai atsisakydavau tokių padėkų. Bet kitaip negaliu – tuomet jausčiausi blogai“, – kalbėjo M. Vaitkus.
Visgi į užsienį taip ir neišvažiavo – prisiminė savo pirmąją meilę – Respublikinę Panevėžio ligoninę, kuri galėjo pasiūlyti ir solidesnį atlyginimą, ir karjeros perspektyvas.
Ir šįkart į Panevėžį jau nebereikėjo važiuoti visiškai aklai kaip internatūros metais. Medikas jau puikiai žinojo, kokia komanda jo laukia ligoninėje.
„Kolektyvas man buvo žinomas, o ir grįžau ne kaip studentas, bet kaip gydytojas. Tie šilti santykiai išliko iki šiol. Ir taip sutapo, kad po pusmečio buvo paskelbtas konkursas eiti direktoriaus pavaduotojo medicinai pareigas. Jutau kolegų savotišką spaudimą pamėginti jam dalyvauti. Nors ilgai dvejojau, galiausiai ir vėl nusprendžiau mesti sau iššūkį. Svarsčiau, kad teks atitolti nuo gydytojo darbo, bendravimo su pacientais ir jų artimaisiais, ką labai mėgau, bet viliojo ta nauja patirtis“, – pasakoja M. Vaitkus.

Norėtų atvirų durų dienos

Beveik septynerius metus ligoninės direktoriaus pavaduotoju dirbęs mokslų daktaras šypsosi, kad vis dar gajus stereotipas, jog administracijoje nieko neveikiama, tik sklaidomi popieriukai ir ieškoma, prie ko prikibti. Visgi tam, kad visos ligoninės darbas vyktų sklandžiai, administracija turi įdėti labai daug darbo ir energijos.
„Galėtų būti kokia trijų mėnesių atvirų durų diena, kad būtų galima suprasti, kiek iš tiesų čia reikia dirbti. Užtenka vienam ar keliems žmonėms išeiti iš darbo, kai pradeda griūti kitos struktūros. Suvaldyti situaciją, kad pacientai net nepajustų, jog šiandien vienu gydytoju mažiau, išties reikia pasistengti“, – su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria savo darbe, kalba M. Vaitkus.

Pastūmėjo kolegos

Kai Sveikatos apsaugos ministerija, pasibaigus ligoninės vadovo kadencijai, paskelbė konkursą ligoninės direktoriaus pareigoms užimti, M. Vaitkus savo kandidatūros neteikė.
Jis buvo įsitikinęs, kad vadovu dar vienai kadencijai bus perrinktas tuometis direktorius.
Visiems buvo didžiulė nuostaba, kai ministerija iš visų konkurso dalyvių taip ir nerado tinkamo kandidato. M. Vaitkus neslepia jautęs didžiulį kai kurių kolegų spaudimą dalyvauti antrajame konkurso etape.
„Nežinau, kiek dar kartų teks išeiti iš tos komforto zonos, bet žinojau, kur einu, su kokiais žmonėmis man teks dirbti, ką galime padaryti su tokia komanda. Dalyvavau antrajame etape ir laimėjau. Iš pradžių buvo euforija, o paskui sutrikau. Pasirodo, galima laimėti neturint kažkokių politinių stogų, įtakingų pažinčių. Esu be galo dėkingas tiems dviem tūkstančiams ligoninės darbuotojų, kurie patikėjo manimi ir paskatino žengti tokį žingsnį. Esu optimistas ir tikiu, kad su šia komanda pavyks įveikti bet kokius iššūkius“, – neabejoja naujasis Respublikinės Panevėžio ligoninės vadovas.

Nežinai ką daryti – pagalvok apie mamą

Kaip tapti savo srities lyderiu, kurį vertintų ir gerbtų kolegos, pacientai ir jų artimieji, anot M. Vaitkaus, kažkokio recepto nėra. Pasak jo, gal skamba banaliai, bet nuoširdus ir atviras bendravimas pralaužia bet kokius ledus. Ir visai nesvarbu, ar tai skyriaus vedėjas, ar valytoja, ar skausmus kenčiantis pacientas – su visais M. Vaitkus randa bendrą kalbą.
„Vienas profesorius man yra pasakęs: kai nebežinai, ką daryti, pagalvok, kad priešais tave esantis pacientas – tavo artimasis, brolis, mama, tėtis. Tada labai greitai sprendimas ateis. Savo darbuotojams sakau: jei tik pajusite, kad darausi blogas, imkite mane už pakarpos ir parodykite man tai“, – sako medikas.

Tamsioji darbo pusė

Ligoninės vadovo darbas iš M. Vaitkaus pareikalaus maksimalaus laiko ir energijos, tačiau jis viliasi ir toliau dirbti gydytojo pulmonologo darbą.
Jis sako suvokiantis, kad vadovo kėdė – laikinas dalykas. O ir nenori palikti pacientų, darbas su žmonėmis šiam gydytojui – tikra atgaiva.
Kita vertus, M. Vaitkus įsitikinęs, jog jam, jau kaip direktoriui, labai svarbu pačiam prieiti prie pacientų, išgirsti, kuo jie gyvena, kaip vertina ligoninės darbą.
„Savotiškai susilydau, kai pacientai pasako, kad mane rekomendavo kiti medikai ar pacientai. Vadinasi, dirbu gerai, manimi kaip specialistu pasitikima. Labai gera, kai pacientai įvertina tas pastangas ir padėkoja geru žodžiu. To ir reikia, kad vėl su užsidegimu kibtum į darbus“, – kalba M. Vaitkus.
Jis neslepia: mediko darbas turi ir neigiamą pusę – šalia pasveikimo džiaugsmo sėlina mirtis, skaudžios netikėtos traumos. Palikti neigiamas emocijas darbe, neparsinešti jų į namus, sako gydytojas, neįmanoma. Anot M. Vaitkus, turėtum būti visiškas bejausmis, kad užvėręs ligoninės duris negalvotum, ką už jų palikai.
Jam, pulmonologui, emociškai itin sunkus buvo pandemijos laikotarpis, kai prieš koronavirusą neatsilaikydavo net jauni ir sveiki žmonės.
„Matau savo kabinetuose tyliai verkiančių kolegų, kurie deda milžiniškas pastangas gelbėdami paciento gyvybę, bet taip ir nepavyksta išplėšti iš mirties nagų. Tenka ir pačiam guosti, valyti ašaras, ypač daug tokių atvejų turėjome per pandemiją. Kita vertus, puikiai suprantu, kad pats pasirinkau tokią specialybę, tad belieka priimti ir jos ne tokią gražią pusę“, – atvirai kalba pašnekovas.

Muzika visu garsu

Susitvarkyti su neigiamomis emocijomis M. Vaitkui labiausiai padeda muzika.
Dažnai po sunkaus budėjimo visu garsu mašinoje pasileidžia mėgstamos elektroninės muzikos grupės dainų ir neskubėdamas grįžta į namus.
Taip pat gydytojas labai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus. Be abejo, geriausia terapija – pokalbiai su žmona Simona. Ji dirba Respublikinėje Panevėžio ligoninėje mikrobiologe ir visai neseniai tapo Panevėžio kolegijos Taikomųjų tyrimų ir inovacijų centro vadove.
„Džiaugiuosi, kad turiu šeimoje penkias moteris – esu keturių dukrų tėtis. Tad esu apžiūrėtas iš visų pusių. Mergaičių lipšnumas padeda įveikti bet kokį susikaupusį stresą, neigiamas emocijas. Jeigu kas man būtų pasakęs, kad to berniuko iš mažo Šiaurės Lietuvos miestelio svajonė tapti gydytoju, o galiausiai net ligoninės vadovu išsipildys, būčiau nepatikėjęs. Juk neturėjau nei įtakingų dėdžių, nei kažkokio politinio stogo, nei daug pinigų. Viskas pasiekta savo jėgomis. Esu be galo dėkingas tėvams, išleidusiems mane į mokslus, ir žmonai, kuri man suteikė galimybę siekti karjeros, ant savo pečių perimdama didesnę dalį šeimos rūpesčių“, – už palaikymą namiškiams dėkingas M. Vaitkus.