Senojoje Lietuvoje molinių trobų, atrodo, visai nebuvo. Praeities statinius tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad XVI–XVIII amžių dvarų inventorizacijose neužtikta paminint nė vieno tokio. Tačiau iš itin retų ir mūsų šalyje mažai išlikusių molinių gyvenamųjų namų net keli stūkso čia pat, Krekenavos seniūnijoje.
Prieš keletą dešimtmečių viename žurnale skelbtoje viktorinoje buvo klausimas „Kokių gyvenamųjų namų Lietuvoje daugiausia?“ Atsakymas į jį buvo, žinoma, medinių – rudai arba žaliai, o daugiausia – geltonai dažytų.
Pasibaigus viktorinai ir paskelbus nugalėtojus, net buvo išspausdintos dažniausių Lietuvoje pastatų nuotraukos. Jose matyti keli tuomet lietuvio akiai įprastų geltonų medinių namų tipai – su „gonkomis“ ir „gonkelėmis“ (tai yra verandomis), pastogėmis ar be jų, su langinėmis ar be jų, skardiniais, čerpių stogais.
Medinis, geltonas, medžių, gėlių darželių apsuptas – toks tuomet buvo tradicinis Lietuvos gyvenamasis namas. Jeigu viktorina būtų skelbta gerokai anksčiau, atsakymas, be abejo, būtų buvęs kitoks.
Besidomintiesiems senuoju Lietuvos kaimu reikėtų pasižvalgyti po Kleboniškius, esančius Radviliškio rajone. Šis kaimas pradėtas kurti XVI amžiaus viduryje, kai Šeduvos krašte baigėsi Valakų reforma. Dabar čia Kaimo buities muziejus su įrengtomis įvairiomis ekspozicijomis. Jos leidžia įsivaizduoti, koks buvo tas praeities kaimas.
Tame muziejuje yra 28 pastatai. Kuriant ekspozicijas šeši buvo suremontuoti, devyni atkelti iš kitų vietų. Atkeltieji statyti senųjų vietoje siekiant atkurti autentišką vaizdą. Taigi dabar, vaikščiojant po Kleboniškius, nesunku bus įsivaizduoti, kokių pastatų anuomet Lietuvoje buvo daugiausia.
O šiais laikais surengus viktoriną, atsakyti į klausimą, kokie pastatai vyrauja, jau būtų sunku. Medinius išstumia mūriniai, keičiasi pastatų aukščiai, formos, planavimai, projektai, stogai, net durys ir langai visai kitokie, o gyvenamųjų namų spalvos įvairuoja nuo juodos iki baltos.
Tačiau nė vienas viktorinos dalyvis nei anksčiau, nei dabar tikrai nebūtų sakęs, kad Lietuvoje yra daug molinių gyvenamųjų namų.
Kitoks viensėdis
„Sekundė“ savo skaitytojus šį kartą kviečia apsilankyti būtent molinių namų kaime. Važiuoti toli nereikės – kaimas čia pat, Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje.
Pilipuščių kaimas, o tiksliau, kaip dabar oficialiai įvardijama, viensėdis, stūkso Krekenavos regioninio parko teritorijoje. Vedžiodama regioninio parko keliais jo direktorė Alma Kavaliauskienė pasiūlė atkreipti dėmesį į ant kalvos išsirikiavusius neįprastus, baltai dažytus dviejų galų namus. Pasirodo, tai ir yra garsieji Pilipuščių molinukai.
Tokių molinių pastatų visame regione daugiau nesurasi. O molinių tvartų Krekenavos regioninio parko teritorijoje, kaip sako direktorė, yra išlikę. Nemažai jų ir kitose rajono vietovėse.
Galima rasti net šiais laikais statytų molinių namų – kad ir Amatų centro pastatas Upytėje. Iš šiaudų ir molio pagal tradicinį aukštaitišką modelį pastatytas namas dar ir ekologiškas. Net medinis jo sienų karkasas išteptas sėmenų aliejumi, atstojančiu impregnantą. Pastato sienos iš abiejų pusių aptinkuotos specialaus molio mišiniu, o karkasas užpildytas presuotų šiaudų spudulais. Tie šiaudai ne iš kokių tolybių atvežti – sienoms ruginių šiaudų parūpino Upytės eksperimentinis ūkis. Namo stogas dengtas iš specialiai tam tikslui netoli Bernatonių ekologiškai išaugintų rugių.
Bet tikrieji Pilipuščių molinukai statyti daugiau kaip prieš šimtą metų – jų sienų storis siekia bene 70 centimetrų ir puikiai laikosi iki šiol. Viename šių namų gyvenanti Regina Vasiliauskienė sako, kad viduje ypač gera karštomis vasaros dienomis: vėsu kaip šaldytuve.
Namą pastatė ponios Reginos senelis: vyras keliavo į Ameriką, ten sunkiai dirbo, o užsidirbęs grįžo, nusipirko žemės ir joje surentė išskirtinius, tais laikais modernius namus.
„Mūsų viensėdyje keturios trobos, o trys iš jų – molinės“, – sako moteris. Tad pro šalį važiuojantys žmonės kartais sustoja pasižiūrėti į neįprastus jiems pastatus – nedaug kur tokių pamatysi.
Ausiai neįprastas ir kaimo pavadinimas. R. Vasiliauskienė pasakoja tokią jo istoriją: esą čia anksčiau stūksojo tokiam Filipui priklausiusi giria, o netoli buvo dvaras, tad jame gyvenę sentikiai tą vietą ir vadindavo Filipo giria. Rusiškai giria – puščia. Taip vietovė ir patapo Filipa puščia.
Laikui bėgant Filipuščių kaimo pavadinime buvo pakeista viena raidė ir jis suskambo lietuviškiau.
Pasirenka molį
Senojoje Lietuvoje molinių trobų, atrodo, visai nebuvo. Praeities statinius tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad XVI–XVIII amžių dvarų inventorizacijose neužtikta paminint nė vieno molinio pastato.
Yra žinoma, kad molis statyboms pradėtas naudoti nuo XIX amžiaus vidurio. O patys pirmieji paminėjimai aptikti XVIII amžiaus pabaigos rašinyje apie kaimo statybas.
Nuo seno molis buvo naudojamas plytoms, čerpėms, kokliams gaminti. Tai ypatinga statybinė medžiaga – pigi, tvirta, atspari ugniai. Sauso klimato šalyse ir ten, kur trūksta medienos, molis naudojamas kaip pagrindinė statybinė medžiaga. Sumaišytas su šiaudais, žabais, spaliais, nendrėmis virsta statiniais.
Statyboje molis taip pat naudojamas kaip rišamasis skiedinys.
Lietuvoje, kaip žinome, visada vyravo mediniai namai. Bet XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje pradėti statyti moliniai.
Jų būta dvejopų. Vieni – viengaliai, maži neturtingų valstiečių namukai. Jie visuose regionuose būdavo vienodi – medžio šakų karkasas, pridrėbtas molio. Dabar tokių namų Lietuvoje jau neberasime, jie visi sunykę. O dvigaliai – dideli, gražūs namai – buvo pamėgti pasiturinčių ūkininkų. Iš pradžių statyti dėl mados, vėliau įrodė esantys ir saugūs, ir patvarūs. Turėti tokį namą buvo prestižas.
Daugiausia molinių namų statyta Šiaurės Lietuvoje, jų yra ir kitose šalies vietose, ypač Kėdainių rajone. Kaip sako Krekenavos regioninio parko direktorė A. Kavaliauskienė, Pilipuščiai ir yra netoli Kėdainių rajono ribos. Tad čia esantys pastatai patvirtina šio krašto gyventojų susidomėjimą moliniais pastatais. Pilipuščiuose esantys namai tokie pat, kaip ir kiti Lietuvoje išlikę: toks pat planavimas, sienų storis.
Vis dėlto, nors molis nebrangus ir jo Lietuvoje nemažai, namų statyboje ši medžiaga kol kas nedažnai naudojama. Specialistai, vardydami molinių namų privalumus, teigia, kad ši medžiaga tinka tiems, kurie nori namą pasistatyti pigiai. Molinio namo statyba gali būti perpus pigesnė nei tradicinio. Be to, molinius namus nebrangu prižiūrėti: statiniai nepakrypsta, nerūdija, nesilaupo, juose gyvenant nesusiduriama su įvairiomis problemomis, dėl kurių dažnai tenka sukti galvą tradicinių namų gyventojams.
Vadinamieji molinukai – natūralūs, aplinkai nežalingi, juose geras mikroklimatas. Molis užtikrina tinkamą drėgmės lygį patalpose, pasižymi izoliacinėmis savybėmis, tai yra žiemą sienos sulaiko šilumą, o vasarą – vėsą.
Molis taip pat yra puikiai garsą sulaikanti medžiaga, jis sklindančias garso bangas atmuša į priešingą pusę.
„Pastatyti iš molio namai nedegūs“, – dar vieną gerą savybę primena regioninio parko direktorė.
Tačiau moliniai statiniai turi ir minusų. Su sunkumais galima susidurti vos pradėjus statyti – statybinėmis medžiagomis prekiaujančios įmonės nedaug gali pasiūlyti nedengto molio gaminių, todėl nusprendusieji statyti šio tipo namą moliu dažnai pasirūpina patys.
Moliniai namai Lietuvoje nebus ilgaamžiai. Juos tinka statyti šalyse, kur gerokai šiltesnis ir ne toks lietingas klimatas. Tad lietuviški moliniai būstai buvo ir lieka tik vienetiniai, visų dėmesį traukiantys pastatai.
Pilipuščių neaplenkė
Vis dėlto kokiame name – mediniame ar moliniame, didžiuliame dvare ar mažoje trobelėje – žmogus gyventų, ne tai yra svarbiausia. Žmogaus gyvenimas, labai priklausantis nuo jo paties elgesio ir sprendimų, yra susietas ir su viso krašto likimu.
Lietuvoje vykusios permainos, skaudūs išbandymai palietė daugumą gyventojų. Ir visai nesvarbu, kokioje vietovėje ir kokiame pastate jie buvo įsikūrę. Įvykiai neaplenkė ir Pilipuščių.
Viename iš molinių šio kaimo namų dabar gyvenančios R. Vasiliauskienės gimtinė – tolimasis Sibiras. Nors giminės šaknys čia, Aukštaitijoje. Jos seneliai, tėvai, kaip ir daugelis kitų niekam blogo nepadariusių darbščių Lietuvos žmonių, buvo ištremti. Viską teko palikti su ginklu atėjus svetimiems ir keliauti į nežinią, o kai kam – ir į mirtį.
Vėlesniais metais ištremtiems lengviau buvo prisitaikyti, išlikti. Darbštūs jos tėvai greitai sugebėjo prasigyventi – ir daržus pradėjo dirbti, ir net karvę buvo įsigiję.
Jau beveik dešimtmečiui po karo praėjus, Tomsko srityje, tremtinių šeimoje, gimusi moteris pasakoja gerai nė nesupratusi, kaip toli nuo namų buvo atsidūrusi. Jai buvo vos ketveri, kai su tėvais grįžo į Lietuvą – nespėjusi nė rusų kalbos išmokti, nei didelių vargų patirti. „Žmonės stebėjosi: Sibire gimusi, o rusiškai nemoki“, – šypsosi moteris.
Pats pirmas, vos atsiradus galimybei, į gimtinę grįžo R. Vasiliauskienės senelis. Sveikatai pašlijus tikino nenorintis būti tarp kelmų palaidotas, ir išspruko į Lietuvą. Deja, neilgai gimtinės oru kvėpavo. Kai netrukus paskui jį į kelionę namo leidosi visa šeima, spėjo tik į laidotuves.
Į gimtinę grįžęs ponios Reginos senelis savo pasistatytoje troboje gyventi negalėjo – ji buvo konfiskuota, gyvenamajame name laikytos kolūkio vištos. Tik kiek vėliau, atsiradus galimybei, šeima savo namus iš kolūkio išsipirko.
R. Vasiliauskienė sako, kad pro visus ant šios kalvelės stūksančius namus bei jų gyventojus praėjo visos tautos likimas, vienus skaudžiau, kitus švelniau paliesdamas. Iš dar prieš karą ir per karą čia gyvenusių artimųjų moteris girdėjo daug pasakojimų. Tuo keliu per Pilipuščius važiavo ir rusų, ir vokiečių tankų, buvo šaudoma. O kartą, kai į keliuką užsukę sovietų kariai sustojo pailsėti, pamatė pakelyje stūksantį kryžių ir sumanė pašaudyti į Kristų. Taikė tiesiai, sėkmingais šūviais džiaugėsi, kvatojosi, vienas kitam per petį plojo.
Laimė, laiko turėjo nedaug ir viso kryžiaus nesuniokojo. Žmonės sušaudytą Kristaus figūrėlę namo parsinešė ir sugebėjo iki šiol ją išsaugoti. Vietoj jos, nuo kryžiaus į vaizdingas Krekenavos apylinkes dabar žvelgia kitas nukryžiuotasis.
