Lietuva skaičiuoja jau dvidešimt šeštuosius laisvės ir nepriklausomybės metus, tačiau pasigirti, kad esame itin pilietiški ir savo valstybę mylintys tautiečiai, negalime.
Jaunoji karta dažnai kaltinama pilietiškumo ir patriotiškumo stoka, tačiau dažniausiai jiems nesudaromos sąlygos patiems atrasti savo santykį su valstybe. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Nemeilė savo šaliai ir savotiškas pasyvumas buvo verčiamas sovietinei praeičiai ir visos viltys dedamos į jaunąją, jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusią kartą. Deja, net trečdalis moksleivių baigę mokyklą ketina pakelti sparnus svetur. O jaunimo aktyvumas rinkimuose verčia gūžčioti pečiais, ar tikrai jauniems žmonėms pilietiškumas svetimas.
Pilietinės visuomenės instituto duomenimis, lietuviai, kaip ir sovietmečiu, yra linkę tapatintis su kalba, tradicijomis ir papročiais, bet ne su valstybe ir jos institucijomis. Todėl dauguma gyventojų, net ir būdami nepatenkinti valdžia, į rinkimus neina, nes yra įsitikinę, kad jie nieko negali pakeisti.
Ilgą laiką buvo manoma, kad toks žmonių abejingumas ir pasyvumas yra sovietmečio palikimas. Tačiau jaunimo rezultatai dar labiau stebina.
Instituto direktorės politologės Ievos Petronytės teigimu, nors rinkimai yra tik viena iš pilietiškumo formų, jie daug ką pasako apie mūsų visuomenę.
Prieš ketverius metus vykusiuose Seimo rinkimuose dalyvavo apie 53 proc. rinkėjų, tačiau jaunimo – tik 18 proc. Tiesa, prieš porą metų organizuotuose prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose jaunimo aktyvumas buvo šiek tiek didesnis ir siekė 37 proc.
„Šiokios tokios teigiamos tendencijos yra, bet palyginti su kitomis visuomenės grupėmis, jaunimas rinkimuose balsuoja vangiausiai. Kokie rezultatai bus šiemet, dar sunku pasakyti, nors išankstinis balsavimas pritraukė daug jaunosios auditorijos. Reikia tikėtis, kad jaunimo aktyvumas bent nebus mažesnis, tuo labiau kad socialiniuose tinkluose kampanija, skatinanti jaunimą aktyviai dalyvauti, buvo gana intensyvi“, – vylėsi Pilietinės visuomenės instituto direktorė.
Vis dėlto nereikėtų jaunų žmonių linčiuoti. Pasak I. Petronytės, jaunimo santykis su politika ir apskritai su valstybe yra kitoks. Nedalyvavimas rinkimuose yra savotiška jų protesto forma.
Nevertina rimtai
Kas yra pilietiškumas, jauni žmonės pirmiausia supranta mokykloje. Tačiau vis dar nemažai Lietuvos švietimo įstaigų pilietiškumas traktuojamas tik kaip valstybinių švenčių šventimas, neakcentuojant, kas už to slypi. Ir paprastai tokios šventės jaunimui nėra įdomios, nes jų scenarijai kartojasi metai iš metų. Jauni žmonės yra ne tų švenčių dalyviai, o tik stebėtojai.
„Tai ne tik kad nestiprina ryšio su mūsų politine bendruomene ir valstybe, bet ir silpnina jį. Todėl jaunam žmogui vėliau labai sunku atrasti tą santykį. Neprarasti jo daug lengviau, negu iš pat pradžių susiformuoti neigiamą santykį su valstybe ir bandyti jį vėliau keisti. Aišku, yra nemažai mokyklų, kurios labai kūrybingai ir atraktyviai su įvairiomis pilietinėmis iniciatyvomis ir akcijomis švenčia visas mūsų valstybei svarbias datas.
O pedagogai akcentuoja moksleiviams suprantama kalba pilietinės atsakomybės, suvokimo ir savivokos pagrindus. Tai turi būti kaip kompleksas, bet dažnai vieno kurio dalyko pritrūksta“, – pažymi I. Petronytė.
Mokykloje gimnazistams yra ir pilietiškumo ugdymo pamoka. Deja, ji kaip ir dorinis ugdymas, pažymiu nevertinama, todėl tiek patys pedagogai, tiek ir moksleiviai jai neskiria pakankamai dėmesio.
Ar pamoka turės įtakos jaunos asmenybės formavimuisi, priklauso ir nuo pedagogo kūrybiškumo, mat tik sausa politinė teorija, kai nėra jokių sąsajų su realiu gyvenimu, mokiniams yra nuobodi ir net atgrasi. Niekam ne paslaptis, kad pilietiškumo ugdymo pamokos kartais yra naudojamos ir mokyti istorijos, nes bent jau dalis moksleivių laikys istorijos egzaminą, tad ir nauda didesnė, nei diskutuoti apie jaunajai kartai dažnai svetimas valstybines kategorijas.
„Be galo svarbus ir mokytojų pavyzdys, kaip jie jauniems žmonėms pristato tuos santykius su valstybe. Turime pripažinti, kad dalis pedagogų yra nusivylę visuomenės raida ir valstybėje vykstančiais pokyčiais. Iš dalies tai suprantama – dėl nesibaigiančių švietimo sistemos reformų, mažėjančio mokinių skaičiaus mokytojai jaučiasi nesaugūs. Tačiau labai svarbu to nusivylimo neišlieti tiems jauniems žmonėms, leisti patiems atrasti santykį su valstybe ir sudaryti prielaidas tai jaunajai kartai vėliau kurti šalį, kurioje būtų gera gyventi visiems“, – kalbėjo I. Petronytė.
Kaip šauksi, taip atsilieps
Panevėžietis publicistas D. Puslys teigė, kad jaunimu reikia labiau pasitikėti ir suteikti jam daugiau atsakomybės, sudaryti galimybes atsiskleisti pilietiškumui. Bernardinai.lt nuotr.
Iš Panevėžio kilęs publicistas Donatas Puslys, dažnai su jaunimu ir moksleiviais diskutuojantis, koks turėtų būti pilietinis ugdymas, teigė, kad nors jaunimas kritikuojamas dėl pilietiškumo stokos, nereikėtų visų vertinti pagal vieną kurpalį.
Pilietiškumo neįmanoma išmatuoti, jis priklauso nuo daugybės dedamųjų – šeimos ir apskritai aplinkos, kurioje vaikas auga, kokią mokyklą lanko, pagaliau kur gyvena – didmiestyje ar provincijoje.
„Labai nemėgstu apibendrinimų, bet pagrindinę problemą matyčiau ne tame, kas ir kaip kalbama apie pilietiškumą, o kaip tiems jauniems žmonėms yra suteikiama galimybė realiai pajusti tą pilietiškumą“, – “Sekundei” teigė D. Puslys.
Šiuo atveju pilietiškumo nereikėtų suprasti kaip kažko didelio ir neišmatuojamo. Pilietiškumas kaip meilė savo šaliai turėtų prasidėti nuo klasės ar mokyklos, artimos aplinkos.
Daug kas priklauso nuo to, ar pedagogai tik duoda nurodymus, ką mokiniai turi daryti ir ko ne, yra savotiški diktatoriai ir nepajudinami autoritetai, transliuojantys žinią, kad jaunoji karta dar nesubrendusi, todėl turinti besąlygiškai klausyti.
Ar mokytojai yra tik savotiški pagalbininkai ir su moksleiviais yra tariamasi, diskutuojama jiems svarbiais klausimais, suteikiama galimybė pasireikšti ir prisiimti atsakomybę.
„Lygiai tas pats yra ir su tėvais – ar jie ugdo laisvą ir atsakingą vaiką, ar bando užauginti pagal savo atvaizdą, todėl už juos nusprendžia, kokius būrelius lankyti ar į kokią aukštąją mokyklą stoti. Natūralu, kad vaikai pradeda maištauti, savotiškai atsitveria savo privačioje erdvėje ir nieko nedaro.
Pasyvumas kyla iš atimtos galimybės rinktis, iš laisvės stygiaus, iš to, ką jie patys suvokia kaip pamintą jų orumą. Taip, galima būtų diskutuoti, ar pasyvumas kaip protesto forma yra efektyvus dalykas, tačiau aišku viena – kaip šauksi, taip atsilieps“, – vieną didžiausių jaunimo pasyvumo priežasčių įvardijo žurnalistas.
Reikia daugiau atsakomybės
Nors jaunimas pliekiamas, kad stokoja pilietiškumo, anot D. Puslio, situacija po truputį keičiasi. Tą rodo ir ilgos eilės, nusidriekusios prie balsadėžių išankstiniame balsavime.
Skeptikai bando įtikinti, kad tokio pilietiško jaunimo galima rasti tik didžiuosiuose miestuose, tačiau iš tiesų daugelis šių jaunų žmonių atvykę mokytis iš provincijos. Labai svarbu, kad visi šie jauni žmonės taip aktyviai grįžtų dirbti ir kurti į savo miestelius ir kaimus.
Kad šie pokyčiai būtų spartesni, reikia visai nedaug – pačių mokinių iniciatyvų, įsiklausymo ir nebijoti jauniems žmonėms suteikti daugiau atsakomybės.
„Juk septynerių metų vaikas jau nebenešioja drabužių, kuriuos nešiojo būdamas penkerių. Taip ir su atsakomybe – kuo vaikas brandesnis, tuo jam daugiau turi būti suteikiama atsakomybės“, – mano pašnekovas.
O pradėti galima kad ir nuo klasės ar mokyklos savivaldos. Tik tai neturėtų būti kaip žaidimas.
Svarbiausia yra ne pažinti, kaip veikia parlamentas ar kitos valstybinės institucijos, o priimti tam tikrus sprendimus, juos įgyvendinti ir prisiimti atsakomybę už juos.
„Tai galėtų būti kad ir Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios minėjimas. Tik ne mokytojai turėtų nuspręsti, kokią dainelę sudainuoti ar iš kokio kampo pamojuoti vėliavėle. Vaikai turėtų patys kurti šventės scenarijų ir jį įgyvendinti.
Aišku, mokytojų pagalba reikalinga, bet iniciatyvos ir atsakomybė turėtų būti mokinių. Nes dabar būna atvirkščiai – pedagogai nurodo, ką, kada ir kuris vaikas turi padaryti, o paskui stebisi, kodėl mokiniai viską daro be užsidegimo, juos traukte reikia traukti“, – kalbėjo D. Puslys.
Tėvynę myli darbais
Įtraukti moksleivius į įvairius mokyklos ar net miestelio renginius yra netgi būtina. Tai, kas yra artima viduriniajai ar vyresniajai kartai, kuriai priklauso pedagogai, jaunimui jau gali būti nesuprantama ir tolima. Natūralu, kad pritraukti jaunimo į valstybines šventes, kuriose dainuojamos dainelės apie artojėlius ir šnekamos nuobodžios kalbos, vargu ar įmanoma, tai tik atbaidys juos.
Tačiau jeigu bus parinkta jaunimo mėgstama muzika, pavyzdžiui, roko maršai, kokie vykdavo Nepriklausomybės aušroje, jų net nereikės kviesti.
„Jeigu patriotiškumą bandysime apibrėžti per senas klišes, jaunimui tai bus atgrasu. Turinį reikia sudėti į jiems priimtiną formą. Dažnai patriotiškumą jie laiko atgyvena, nes apie tai kalbama ne jų kalba. Arba tam tikri dalykai, kurie jiems yra nesuprantami, tiesiog nuleidžiami, todėl jaunuoliai pradeda savotiškai maištauti“, – pažymi publicistas.
Kitas dalykas – mokykla turėtų tapti atviresnė, savotišku židiniu pilietinėms iniciatyvoms ar susibūrimams, kurie paliestų visą bendruomenę, rajoną ar miestelį. Jaunam žmogui kažką padaryti dėl Lietuvos yra per daug, tačiau padaryti klasei, mokyklai ar bendruomenei jis tikrai gali. Pavyzdžiui, sutvarkyti senas kapines ar padėti įrengti bendruomenės sporto aikštelę. Kurdami gėrį aplink save, prisidės ir prie Lietuvos gerovės.
„Reikia daugiau kūrybos ir nebijoti improvizuoti, atsisakyti visų tų nusistovėjusių klišių. Patriotizmas nėra tik himno sugiedojimas, tai yra tai, ką tu padarai dėl savo bendruomenės“, – akcentavo D. Puslys.
Dovana Lietuvai
Nors bendruomeniškumo lietuviams dar stinga, tokios iniciatyvos kaip „Darom“ ar Maisto banko paramos maisto produktais akcija visada sulaukia aktyvaus palaikymo.
Vi dėlto nuo 2007-ųjų atliekamo pilietinio indekso tyrimo duomenys atskleidžia, kad žmonių, dalyvaujančių įvairiose pilietinėse veiklose, mažėja. O to priežastis – naujų ir įdomių veiklų ar informacijos apie jas trūkumas.
Tad susibūrę iniciatyvūs jauni žmonės nusprendė sukurti platformą, kuri turėtų paskatinti lietuvius aktyviau įsitraukti į pilietines veiklas. Taip gimė projektas „Aš už Lietuvą“, pagrindinė jo idėja – padovanoti nors vieną gerą darbą Lietuvai ir taip drauge kurti šalį, kurioje būtų gera visiems.
Kaip teigė šio projekto koordinatorė Justina Juodytė, statistika tikrai nedžiugina – piliečių pasyvumas verčia stebėtis. Net septyni iš dešimties žmonių teigė, kad nedalyvauja jokioje pilietinėje veikloje, bet kartu beveik tiek pat žmonių tvirtino, jog jų niekas nėra pakvietęs dalyvauti, mielai prisijungtų.
„Norėjome šiek tiek pakeisti tą pilietinį gyvenimą, tad ir kilo idėja sukurti platformą, kurioje būtų siūlomos įvairios idėjos ir darbai Lietuvos labui, kad įvairios organizacijos ir pavieniai žmonės galėtų rasti bendraminčių ir tas idėjas įgyvendinti.
Statistika tokia, kad didžioji dalis žmonių yra pilietiškai pasyvūs, bet tik dėl to, kad jų niekas niekur nekviečia. Tad šis projektas yra savotiškas postūmis tapti pilietiškiems ir tą pilietiškumą išreikšti konkrečiais veiksmais“, – kalbėjo J. Juodytė.
Nors projektas veikia tik pirmuosius metus, sulaukė didžiulio susidomėjimo – atsiliepė per trisdešimt tūkstančių dalyvių. Anot projekto koordinatorės, daugelis kažkodėl pilietiškumą įsivaizduoja kaip šiukšlių rinkimą per akciją „Darom“ ar savanoriavimą, tačiau jis gali pasireikšti ir per bendruomenišką veiklą – aktyvų bendravimą su bendruomene, bendrų idėjų puoselėjimą ar tiesiog pabuvimą kartu.
Šis projektas padėjo į dienos šviesą ištraukti įvairius gerus darbus, kurie iki šiol buvo daromi tyliai, niekur neskelbiant, tad tai puiki galimybė susirasti ir bendraminčių bei pagalbininkų, ir gerais pavyzdžiais užkrėsti ir kitus.
„Juokaujame, kad visi tie, kurie įsitraukė į projektą, iš naujo įsimylėjo Lietuvą ir čia gyvenančius žmones. Gerų ir iniciatyvių, pilietiškų žmonių tikrai yra, tereikia juos paskatinti ir palaikyti“, – sakė J. Juodytė.
Inga SMALSKIENĖ
