Niekas nepasakys, kiek Lietuvos žemėje pastatyta kryžių. Stūkso jie pakelėse, parkuose, ant kalvų, prie namų, sodybų ir kitose vietose.
Kryžiai pastatyti kaimo žmonėms atminti. U. Mikaliūno nuotr.
Ypatingą vietą šalies gyvenime užima garsusis Kryžių kalnas – Šiaulių rajone ant Jurgaičių piliakalnio sustatyti iš visos Lietuvos bei užsienio žmonių suvežti tūkstančiai įvairiausių kryžių. Mažesnių ir ne tokia įspūdinga kryžių gausa puoštų kalnų ir kalvelių Lietuvoje yra ir daugiau. Vienas iš jų – Molėtų rajono Giedraičių seniūnijoje esančiame Piliakiemio kaime. Giedraičių seniūnas Vytautas Valansevičius kviečia aplankyti prie Kiemento ežero esantį kaimą tokiu gražiu, neabejotinai su pilimi susietu pavadinimu.
Gali būti, kad iš tikrųjų prie rytinės ežero pusės ant kalno kadaise stovėjo kunigaikščių Giedraičių pilis. Įrodymų, patvirtinančių, kad taip buvo iš tikrųjų, nėra, kalnas išsamiai netyrinėtas.
Tiesa, kaip rašoma iš šio krašto kilusios pedagogės Zitos Zarembaitės-Kriaučiūnienės knygelėje „Piliakiemis“, senesni kaimo žmonės dar prisimena senelių pasakojimus apie ant kalno stovėjusią pilį. Sakoma, kad apie 1926 metus drąsiausi kaimo vyrai bandė kasinėti kalno viršūnėje, bet, išsigandę iš kalno pradėjusio sklisti keisto dundesio, pabėgo.
Dabar iš kadaise buvusio didelio kaimo likusios vos kelios sodybos – kaip ir dauguma Lietuvos kaimų, Piliakiemis per ilgus metus ištuštėjo, sunyko.
„Piliakiemis nebe tas. Ir žmonės nebe tie. Tikrų piliakiemiškių vos trys kiemai belikę. Į keturias sodybas gyvybė grįžta vasarą. Tik džiaugsmo nelieka – kaimas vis liūdnesnis darosi“, – rašoma knygelėje apie Piliakiemį.
Atgimsta kaimas tik kiekvienų metų liepos pirmąjį sekmadienį, kai suvažiuoja čia gimę, augę, gyvenę savo krašto patriotai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Piliakiemis turėjo būti reikšminga, kryžiuočių puldinėjama pilis, čia vykdavo mūšiai. Kaimo kalneliuose žmonės nuolat rasdavo kaulų, o kartą prieškario metais vienas ūkininkas, ardamas smėlio kalnelį, užtiko kariūno su šarvais ir kardu griaučius.
Kryžiai ant kalno
Giedraičių seniūnas svarsto, kad kaime esanti anksčiau Kapų, o dabar Kryžių kalnu vadinama taisyklingos formos kalva greičiausiai buvo masinio karių laidojimo vieta.
Giedraičių seniūnas Vytautas Valansevičius sako, kad šis kalnas regėjo daug svarbių įvykių.
Išlikęs pasakojimas, kad tuo metu, kai kaimo gyventojai buvo iškelti į vienkiemius, prie šio kalno įsikūrė vieno ūkininko šeima. Ūkininkas norėjo išarti priekalnę, kad gausiai šeimynai išlaikyti daugiau žemės galėtų turėti. Tačiau vos pradėjęs arti arčiau kalno rado daug žmonių kaulų, o naktį jam sapne pasirodė baltas šešėlis ir pasakė: „Kur lendi į kapus? Neark mūsų kaulų…“
Tuomet ir sumanė tas žmogus pastatyti ant kalno pirmąjį kryžių – taip atsirado vienas, paskui antras medinis kryžius, o 1938 metais jie buvę pašventinti.
Kolūkio laikais ariant laukus traktorius buvo užkliudęs kalno kraštą ir iš tos žemės pradėjo byrėti kaulai. Kapų kalno niekas daugiau nedraskė.
Atkūrus Nepriklausomybę buvę kryžiai buvo atstatyti, atsirado ir naujų kryžių. Kas pastatė savo giminei prisiminti, kas svarbiems gyvenimo įvykiams ar žmonėms paminėti.
V. Valansevičius pasakoja, kad veną jų – bene vėliausiai čia pastatytą, tėvai skyrė savo be žinios dingusiai dukrai. 1993-iaisiais aštuoniolikmetė mergina su draugais išvažiavo į pajūrį, į Palangą, ir nuo tada niekas jos daugiau nematė. Nėra jokių tikslių žinių, ar ji paskendo, ar kitokios nelaimės buvo ištikta, ar į kitą šalį išvažiavo, o gal buvo išvežta. Ieškotai, išsiilgtai, apraudotai dukrai ir buvo pastatytas piliakiemiškių šeimos kryžius.
Užkopus į Kryžių kalną prieš akis atsiveria Giedraičių krašto toliai, o šalia išsidėstę kryžiai tarsi byloja apie čia gyvenusiųjų praeitį ir žadina viltį, jog neištuštės, nepradings iš Lietuvos žemėlapio Piliakiemis.
Gražioje vietoje įsikūręs kaimas tarsi įrėmintas vandenų – iš vienos pusės du upeliai, iš kitos Kiemento ežeras, toliau Mažasis, arba Jokūbo, ežerėlis, o dar yra Taurelės ežeras ir net keturi šaltiniai.
O jau kalnų, kalnelių – nesuskaičiuosi, daugelis jų ir vardų neturi. Yra Piliakiemio piliakalnis, šventintas Kapų kalnas, kiek toliau Kaliakalnis, – vieta, kur buvo laidojami gyvūnai.
Skirtingi likimai
1886 metais išleistoje lenkiškoje enciklopedijoje anksčiau Pelikėnais (Pelikance) vadintas kaimas minimas kaip vienas iš Vilniaus apskrities kaimų. Tuomet jame buvo 10 trobų ir gyveno 216 gyventojų – 37 stačiatikiai ir 169 katalikai. Kaimas priklausė Martiniškių dvaro savininkams Komarams.
Giedraičių kraštui tekę laikmečių išbandymai, permainos ir prisikėlimai neaplenkė ir Piliakiemio. Apie šį kaimą Giedraičių muziejuje surinkta nemažai medžiagos, nuotraukų, dokumentų.
Pasakojama, kad gana sunkūs kaimui buvo Pirmojo pasaulinio karo metai, kaimą buvo užėmę vokiečiai ir čia išsilaikė iki 1917 metų. Jiems reikėjo sunešti duoklę, aplink buvo išrausti apkasai. O po karo, po kovų su lenkais atgavus Nepriklausomybę, vėl suklestėjo kaimas. 1923 metų duomenimis, čia buvo 23 sodybos, įkurta mokykla.
Giedraičių muziejuje sukaupta daug medžiagos apie Piliakiemį bei jo žmones.
Z. Zarembaitė-Kriaučiūnienė pasakoja, kad kaime populiariausia buvo Braškių pavardė. Sakoma, kad anksčiau kaime gyventojų daugumą sudarė Makauskai – lenkiškai rašyta Makowski. Sako, vienas iš jų turėjęs eiklų žirgą, tad lėkdavo juo užšalusiu ežeru, net ledai braškėdavo, taip ir prilipo Makauskams Braškių pavardė.
Kiekvieno iš gausaus Piliakiemio Braškių būrio gyvenimas susiklostė skirtingai. Vieniems sunkiau, kitiems lengviau klojosi, bet nė vienas iš jų, nors ir toliausiai iškeliavęs, savojo Piliakiemio nepamiršo. Žinoma Lietuvoje Braškių pavardė, Jonas – aktorius, Albinas – inžinierius, Algirdas – dėstytojas ir kt.
Daugelį Piliakiemyje gyvenusių šeimų aprašo Z. Zarembaitė-Kriaučiūnienė. Jaunesniems Giedraičių krašto gyventojams knyga pasakoja jau nežinomus dalykus – iš jos galima sužinoti, kuo protėviai vilkėjo, avėjo, kokias dainas dainavo, papročių laikėsi, kokiais valgiais maitinosi. „Gėrimais nepiktnaudžiavo. Degtinę pirko miestelyje pas privatininką Ciesiulį, už puslitrį mokėjo penkis litus, už pusbonkį – 250 gramų – du. Alų darė patys“, – rašoma knygoje.
Broliai menininkai
Giedraičių seniūnas sako, kad kryžiai ant Kapų, arba Kryžių, kalno ne vieninteliai seniūnijoje, yra ir daugiau įvairių paminklų, kryžių. Vieną iš jų, prie įvažiavimo į Giedraičius pastatytą ir pavadintą „Budėk“, savo lėšomis pastatė šio krašto menininkai broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai.
Broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai ant savo lėšomis pačių pastatyto kryžiaus parašė vieną svarbų žodį.
Fotografijos meno pasaulyje plačiai žinomi broliai kryžių pastatė savo žemėje ir skyrė jį gimtinei bei jos žmonėms. Broliai fotografuoja paprastus žmones, jų džiaugsmą ir skausmą, ne visada šviesią gyvenimo kasdienybę.
Algimantas Černiauskas gyvena Merkinėje, dirba Dzūkijos nacionaliniame parke, o jo brolis Mindaugas ūkininkauja Giedraičiuose. Fotografuoja jie jau daugiau kaip 40 metų ir per tą laiką surengta gausybė parodų, pelnyta apdovanojimų, įvertinimų, diplomų.
Šiemet Seime atidarydami savo parodą broliai Černiauskai kalbėjo:
„Ši paroda – apie gyvenimo atmintį, kuri slypi ne tik akyse ir lūpose, bet ir kelio vingyje, išdžiūvusiame nuo žmogaus skausmo medyje, senoje nuotraukoje ar svyrančiame kryžiaus ženkle.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
