Gegužė ne tik sodininkams laukiamiausias mėnuo. Žemei pagaliau sušilus, augti šauna ir piktžolės – skuba pasinaudoti drėgme ir kartais jau vasariškai pakepinančia saulute.
Gegužė ne tik sodininkams laukiamiausias mėnuo. Žemei pagaliau sušilus, augti šauna ir piktžolės – skuba pasinaudoti drėgme ir kartais jau vasariškai pakepinančia saulute.Piktžolės – tikros okupantės iš prigimties. Neapsižiūrėsite, ir užgalės viską – pradedant daržo lysvėmis ir baigiant klombomis.
Jos trukdo augti gėlėms ir daržovėms – uždengia joms šviesą, atima vandenį ir maistą. O kartais augdamos net išskiria kenksmingų medžiagų, nuodijančių kitas kultūras.
Be deramos kontrolės piktžolės per labai trumpą laiką pasijunta visateisėmis sklypo šeimininkėmis, ir išprašyti jas pasidaro ne taip lengva.
Pačios pikčiausios iš visų piktžolių – tos, kurios greitai dauginasi, lengvai prigyja ir yra sunkiai sunaikinamos.
Sąrašas jums tikrai pasirodys matytas: tai kiaulpienės, garšvos, asiūkliai, paprastieji varpučiai, daržinės žliūgės, dirviniai vijokliai. Visi šie augalai turi galingas šaknų sistemas, yra atsparūs mindymui, net pjaunami greitai atauga. Taigi beveik nesunaikinami.
Tačiau nereikia nuleisti rankų! Net ir tokius agresorius įmanoma sustabdyti – kartais dargi be chemikalų.
Kiaulpienės
Jos tik vaikystėje atrodo pats gražiausias, pavasariškiausias ir nekalčiausias augalas – po pievą išsibarsčiusios geltonos saulutės, saldžiai kvepiančios medumi.
Tačiau suaugę ir įsigiję sodą ar daržą patiriame, koks negailestingas agresorius yra šis augalas.
Kiaulpienės šaknis į žemę prasiskverbia iki pusmetrio, o pūkų toli ir plačiai išnešiojamos sėklos daro augalą kone nesunaikinamu.
Jei nekontroliuosite kiaulpienių plitimo, netrukus jos gali įsigalėti visame sklype.
Kaip atsikratyti? Bandyti išnaikinti kiaulpienes galima įvairiausiais būdais, tačiau veiksmingiausiais specialistai vadina tik kelis. Ir tam, kad efektas būtų geriausias, šiais metodais patartina naudotis ne po vieną, bet kompleksiškai.
• Iškasti kiekvieną augalą su šaknimis. Tai veiksmingiausia kovos su kiaulpienėmis priemonė, tik svarbu iš žemės pašalinti visą šaknį nepaliekant net menkiausios dalelės, antraip piktžolė ataugs.
Patogiausia tą daryti specialiu šaknų rautuvu ar bent siauru kastuvėliu.
• Mulčiavimas šienu, nupjauta žole, pjuvenomis arba kompostu. Mulčio sluoksnis turi būti storas – 10–15 cm, kad per jį neprasiskverbtų šviesa ir kiaulpienių sėklos nesudygtų.
• Reguliarus žolės pjovimas dar iki kiaulpienių žydėjimo. Jis susilpnina augalus, o svarbiausia – atima galimybę daugintis sėklomis. Piktžolių sklype ilgainiui sumažėja daug kartų.
Paprastasis varputis
Varputis atrodo kaip paprasta žolė. Tačiau toli besidriekiantys jų šakniastiebiai gali užkariauti didžiulius plotus.
Sezono pradžioje paprastųjų varpučių šakniastiebiai driekiasi gulsčiai po žeme 5–15 cm gylyje šakodamiesi, o birželiui baigiantis pradeda augti gilyn, sustorėja, ima formuoti gumbus – ruošiasi žiemoti. Procesui kasmet kartojantis, per trejus metus varpučio šakniastiebis gali pasiekti net 2,5 m gylį.
Kas nutinka bandant rankomis išrauti varputį, turbūt gerai žinoma kiekvienam: dalis šaknų visada lieka žemėje. Tada piktžolė ima dar intensyviau augti iš kiekvienos pažeisto šakniastiebio nuoplaišos – net ir pačios menkiausios! – išleisdama naujus ūglius.
Būtent ši savybė daro paprastuosius varpučius gal net dar sunkiau sunaikinamus nei kiaulpienės.
Beje, įdomus dalykas: puriuose derlinguose dirvožemiuose paprastasis varputis dauginasi išskirtinai šakniastiebiais neeikvodamas jėgų žydėjimui. Tačiau sausringais metais, kai vystyti šaknų sistemą būna sunku, varpučiai sužydi ir ima brandinti sėklas.
Kaip atsikratyti? „Nemirtingą“ piktžolę gali padėti įveikti:
• Žemės sukasimas išrenkant varpučių šaknis. Tai sunkus ir ilgas darbas, tačiau duodantis rezultatų.
Tiesa, geriausia darbuotis ne kastuvu, o šakėmis, kad nenukirstumėte šakniastiebių. Ir daryti tą drėgnu oru, kai žemė minkšta ir šaknys lengviau išsitraukia.
• Dirvožemio padengimas storu tankiu mulčio sluoksniu, kad varpučių nepasiektų šviesa ir jie žūtų. Bet dar veiksmingiau bus vietoj mulčio naudoti juodą agrotekstilę. Mat, be šviesos, ji dar nepraleidžia ir vandens bei oro: tokiomis sąlygomis ir pačios atspariausios piktžolės neišgyvena.
• Sideratai. Pasėkite, pavyzdžiui, garstyčių, facelijų ar rugių, ir augdami jie nustelbs varpučius, be to, pagerins dirvožemio struktūrą.
Dirviniai vijokliai
Tai vienas klastingiausių daržininkų ir sodininkų priešų.
Jie dauginasi ne tik sėklomis (vienas augalas per sezoną gali jų paskleisti iki 10 000!), bet ir šakniastiebiais. O pastarieji – vertikalūs ir išties galingi: gilyn gali prasiskverbti iki 3 m.
Tačiau didžiausias blogis yra horizontalios dirvinių vijoklių šaknų ataugos, besidriekiančios 30–40 cm gylyje. Ant jų ši piktžolė sukrauna miegančius pumpurus, kurie, pažeidus augalo šakniastiebį, nubunda ir ima auginti naujus vijoklius.
Sunkiai įtikimas dirvinių vijoklių šaknų gyvybingumas ir milžiniškas kiekis subrandinamų sėklų užtikrina jiems vieną aukščiausių pozicijų sunkiausiai sunaikinamų piktžolių reitinge.
Iš pažiūros labai mieli su gležnais žiedų varpeliais dirviniai vijokliai kultūriniams augalams kelia didžiulę grėsmę. Jie išsiurbia iš dirvožemio drėgmę ir maistines medžiagas, ypač daug sunaudoja nitratinio azoto, nuo kurio yra smarkiai priklausomi. Dėl to greta augantys augalai azoto ima stokoti, tai atsiliepia jų augimui ir vystymuisi.
Jau nebekalbant apie tai, kad dirviniai vijokliai apraizgo viską, kas pasitaiko jų kelyje, neaplenkdami ir kultūrinių augalų stiebų. Šie „smaugiami“ gali pradėti nykti, prasčiau augti, nugulti.
Kaip atsikratyti? Kovoti su dirviniais vijokliais labai sunku, bet įmanoma.
• Reguliarus ravėjimas bus veiksmingas, jeigu iškart šalinsite kiekvieną naują ūgliuką vos šiam pasirodžius, nelaukdami, kol išsiskleis lapeliai.
• Galima uždengti žemę juoda agrotekstile arba kartonu visam sezonui. Tokios priemonės, jei pasiseka, dirvinius vijoklius sunaikina visiškai. Bet tam reikia laiko ir susitaikymo, kad negalėsite naudoti dalies sklypo.
• Pasėkite sideratų. Garstyčių, rapsų, facelijų – nesvarbu. Šie augalai su išsišakojusia šaknų sistema slopina dirvinių vijoklių augimą ir gerina dirvožemio struktūrą.
• Sumažinkite dirvožemio rūgštingumą. Dirviniai vijokliai labai mėgsta rūgščią žemę. Kad jūsų sklype jam taptų nepatogu, būtina sumažinti žemės rūgštingumo lygį kalkėmis, kreida, dolomitmilčiais arba pelenais.
Daržinės pienės
Viena gyvybingiausių piktžolių dažnai painiojama su kiaulpienėmis.
Daržinių pienių žiedeliai irgi aukso geltonio, gal kiek primena kiaulpienių, tačiau stiebas ir lapai – spygliuoti. Be to, ištįsti į aukštį jos gali iki 2 m.
Atitinkamai ilgos ir dirvinių pienių šaknys, prasiskverbiančios giliai į žemę. Sėklos – lengvutės, taigi pasklinda kelių dešimčių metrų plote.
Jeigu laiku nesiimsite priemonių, šios brutaliau atrodančios kiaulpienių giminaitės irgi sparčiai užims didelę teritoriją.
Kaip atsikratyti? Padėti, anot specialistų, gali:
• Ravėjimas rankomis – pats veiksmingiausias daržinių pienių naikinimo būdas. Tačiau naudos iš jo būna tik ankstyvosiose piktžolių augimo stadijose, kol šaknys neįsitvirtino giliai po žeme.
Taip pat svarbu pašalinti absoliučiai visą augalą, jei liks šaknų fragmentų – būtinai atsiras ir naujų ūglių.
• Mulčiavimas storu sluoksniu šiaudų, pjuvenų arba žemės uždengimas kartono lakštu, kad šviesa nepasiektų pienių ir pristabdytų jų augimą.
• Dažnas žolės pjovimas. Jeigu reguliariai pašalinsite antžeminę augalo dalį, jo šaknų sistema nusilps ir ilgainiui piktžolė žus.
Pastarąjį metodą geriausia naudoti kartu su mulčiavimu.
Dirviniai asiūkliai
Be galo seni mūsų planetos gyventojai, mėgstantys rūgščią ir drėgną žemę.
Dirvinių asiūklių šaknys siekia 1,5 m, o kai kuriais duomenimis, būna net 11–13 m ilgio. Tai daugiametė aktyviai plintanti piktžolė, iš dirvožemio pasiimanti ne tik maistines medžiagas, bet ir kitiems augalams būtiną drėgmę.
Asiūkliai dauginasi sporomis ir šakniastiebių dalimis.
Kaip atsikratyti? Kova su dirviniais asiūkliais reikalauja kompleksinių priemonių:
• Dirvožemio rūgštingumo mažinimas – pelenais, dolomitmilčiais ar kalkėmis, nesvarbu. Svarbu, kad ten, kur jų pabarstysite, asiūkliams bus nebe taip patogu augti.
• Drenažo sistemos įrengimas. Taip sklype sumažės drėgmės, o asiūklių plitimas sulėtės.
• Ravėjimas kas 10 dienų sausu oru arba kaskart po lietaus būtinai iškasant asiūklių šaknis. Tai vienintelis būdas sutrukdyti šioms piktžolėms vystytis ir daugintis.
• Užsėjimas sideratais – ypač kryžmažiedžiais. Pašariniai (aliejiniai) ridikai, rapsai, garstyčios išskiria tam tikrų medžiagų, slopinančių asiūklių augimą.
Dilgėlės
Jos – išskirtinis atvejis tarp piktžolių. Viena vertus, dilgėlės yra vertingas vaistinis ir maistinis augalas, turtingas vitaminų; puiki žaliava žaliosioms trąšoms ir kompostui.
Kita vertus, dilgėlės greitai suauga į tikras džiungles, ypač jeigu vietovė drėgnesnė, o dirvožemis derlingas.
Galinga šliaužiančių dilgėlių šaknų sistema gali šakotis per visą šakniastiebio ilgį, todėl įprastas ravėjimas duoda tik laikiną efektą. Iš žemėje užsilikusių šaknelių greitai vėl išauga visas krūmas.
Kovoti su dilgėlėmis kauptuku – bergždžias reikalas. Čia labiau tinka šakės ar kastuvas, jei stengsitės nepažeisti šaknų ir netingėsite kruopščiai jas išrankioti.
Kaip atsikratyti? Bene efektyviausi yra šie būdai:
• Reguliarus dilgėlyno pjovimas iki pat šaknų – taip susilpninami augalai bei jų šaknų sistema, neleidžiama jiems subrandinti sėklų ir pasisėti. Be to, nupjautas dilgėles labai gerai kompostuoti – jos paspartina organinių medžiagų irimą.
• Žemės sukasimas pašalinant šakniastiebius yra tinkamiausias smarkiai dilgėlėmis užžėlusiems plotams valyti.
• Mulčiavimas medžio žieve, šiaudais, sausais lapais, sutrūnijusiomis pjuvenomis arba tiesiog žemės uždengimas juoda agrotekstile.
• Žemės nusausinimas irgi gali padėti išgyvendinti dilgėles, jeigu būtent drėgmė joms labiausiai patinka jūsų sklype.
