Jau keletą šimtmečių skaičiuojanti Pienionių dvaro sodyba buvo ir prabangos viršūnėje, ir skurdo dugne.
Atvykstančiuosius į Pienionių dvarą jau daug metų pasitinka išdidūs liūtai. U. Mikaliūno nuotr.
Turtinga praeitis
Anykščių rajone, nedideliame Pienionių kaime, esanti dvaro sodyba garsėja savo praeitimi. Rašytiniuose šaltiniuose nuo 16-ojo amžiaus pradžios minimo dvaro šeimininkais yra buvusios garsios Lietuvos didikų giminės – Sapiegos, Pacai. Teigiama, kad šiame dvare lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras.
Atlaikiusi įvairių laikotarpių permainas, buvusi ir prabangos viršūnėje, ir skurdo dugne, puoselėta ir niokota, paversta traktorių remonto dirbtuve, vėliau – šiukšlynu, dabar Pienionių dvaro sodyba kyla naujam gyvenimui. Greitai sukaks dešimt metų, kai dvaro valdymą į savo rankas perėmė darbšti ir atkakli moteris Birutė Venckienė.
Tiesa sakant, žodis „dvaras“, kai buvo tokia situacija, skambėjo nelabai įtikinamai. Naujajai savininkei pirmiausia teko kuopti kalnus šiukšlių, naikinti šabakštynus, krūmynus, valyti tvenkinį, griauti ir statyti.
Prieš dešimtmetį mažai kas bylojo apie didingą dvaro praeitį ar apie kadaise buvusį turtingą ir turiningą jo gyvenimą.
Dvaro rūmų neišliko
Pienionių dvaro rūmų sodyboje nebėra. Tiesa, medžiaga, iš kurios jie buvo statyti, išliko. Parduotas už skolas pastatas buvo išardytas ir pastatytas Kavarske, ten yra iki šiol.
Pienionyse stūksoję dvaro rūmai ilgai buvo laikomi vienu ryškiausių medinės klasicistinės architektūros statiniu Lietuvoje. Yra išlikę dokumentų, atskleidžiančių, kad vieno aukšto medinių dvaro rūmų buvo puošni dviaukštė centrinė dalis. Ji turėjo keturias kolonas.
Pienionių dvaro sodyboje išliko tik mūrinė dviejų aukštų oficina. Naujoji savininkė ją atnaujino.
Rūmų viduje buvo įrengtas prabangus valgomasis, ištaiginga pokylių salė, du salonai, biliardinė, gyvenamieji ir svečių kambariai, biblioteka.
Dabar belieka tik įsivaizduoti, kaip galėjo būti jauku rūmų salėse, puoštose
krištolo sietynais, auksinėmis detalėmis, su židiniais, aukštomis baltų koklių krosnimis, parketu. Rūmuose būta daug brangių paveikslų, sidabro, porceliano dirbinių. Deja, visų gėrybių ir grožybių vaizdas liko tik tolimoje praeityje – nebeegzistuojančiame laike.
Pienionių dvaro sodyboje išlikusi tik dviejų aukštų mūrinė oficina, jai naujoji savininkė grąžina buvusį vaizdą. Oficina buvo vadintas esantis prie dvaro pastatas, kuriame įsikurdavo tarnai.
B. Venckienė pasakoja, kad pradėjus atstatymo darbus pirmiausia buvo išgriautos visos sovietmečiu sustatytos pertvaros, sienos, sienelės, priestatai, nes norėta atkurti buvusį planavimą.
„Džiaugiuosi, kad nemažai pavyko padaryti. Dabar visiems ypač patinka pirmame aukšte esanti arkinė patalpa – ji atsivėrė visu buvusiu grožiu“, – „Sekundei“ sakė dvaro savininkė.
B. Venckienė pasakoja, kad patalpų apžiūrėti buvo atėjusi 87-erių metų Pienionių gyventoja, dar menanti, kaip čia viskas atrodė prieš karą. Kurį laiką ji buvo to dvaro kambarine.
Atėjusi į atnaujintas oficinos patalpas moteris iš nuostabos net delnais suplojo – viskas taip, kaip buvo jos jaunystės metais. Net ir kambarį, kuriame su kita mergina gyveno, susirado. Visus kambarius moteris vadino taip, kaip anuomet jie buvo vadinami.
Net ir žiemą įspūdingu vaizdu pasitinkantis dvaras jau nė kiek neprimena buvusio apleisto lauko su apgriuvusiais pastatais. Nuveikta tikrai daug, tačiau dvaro sodybos atnaujinimo darbams, kaip teigia B. Venckienė, pabaigos dar nematyti.
Siesickų valdos
Išlikę istoriniai šaltiniai byloja, kad apie 1665 metus Pienionių dvaras atiteko Antanui Daumantui-Siesickiui. Teigiama, kad ši giminė save kildino iš Lietuvos kunigaikščio Daumanto, Utenos įkūrėjo, valdžiusio 13-ajame amžiuje.
A. Siesickiui atitekęs dvaras šiai giminei priklausė iki pat 20-ojo amžiaus pradžios. Tiesa, su pertraukomis, nes būdavo įkeičiamas, ėjo iš rankų į rankas. Siesickų giminės centras buvo Siesikuose, o Pienionys (Pieniany) buvo ne tokia reikšminga valda.
Pienionys suklestėjo tada, kai 1788 metais įkeistą dvarą nupirko Justinas Daumantas-Siesickis ir su savo sūnumis Antanu Valerijonu bei Feliksu, kuris vėliau tapo Ukmergės maršalka, pradėjo dvarą tvarkyti iš pagrindų.
Dvarininkai pastatė naują gyvenamąjį namą, įrengė oranžeriją, užveisė ir puoselėjo devynių hektarų ploto parką. Šį parką nuo 1870 metų prižiūrėjo profesionalus sodininkas čekas Pranciškus Leineris.
B. Venckienė pasakoja, kad daug retų augalų sodinukų į Pienionis iš Austrijos atsiųsdavo sodininko sūnus, ten dirbęs miškininku.
Parkas iš tikrųjų buvo labai gražus. Jis garsėjo unikalia retų augalų kolekcija.
Pasakojama, kad čia augo beveik du šimtai retų rūšių ir veislių augalų, medžių, dekoratyvinių krūmų. Pagrindinis kelias ėjo klevų, tuopų ir kaštonų alėjomis.
Buvo iškasti keli tvenkiniai, didžiausiame buvo įrengta dirbtinė sala. Parko centre buvusioje oranžerijoje augo abrikosai, vynuogės, lauramedžiai, atogrąžų augmenija.
Pasivaikščiojimai alėjomis
Dabartinė Pienionių dvaro savininkė, sako, daug domėjosi paskutinio iš Siesickių giminės dvarą valdžiusio Juozapo Siesickio gyvenimu ir šį žmogų gerbiantį.
Pienionių dvaro sodybą vėl puošia pastatas, vadintas apžvalgos bokštu.
1927 metais miręs J. Siesickas buvo apsišvietęs, apsiskaitęs, domėjosi menu, labai rūpinosi dvaru, parku, oranžerija. Dvarininką gerbė ir paprasti žmonės, nes jis buvo teisingas. Nors prie darbo spaudė, neapgaudinėjo, neskriaudė darbininkų, net skolas dažnai dovanodavo.
Sakoma, kad dvarininkas ypač daug dėmesio skyrė gamtai, labai mėgo vaikštinėti parko alėjomis arba važinėti karieta po apylinkes.
Dabar parke retų medžių nėra išlikę. Galima pasigrožėti tik senus laikus menančiomis išlakiomis tuopomis.
Po dvaro reformos, likus metams iki mirties, savininkas J. Siesickis (jis buvo nevedęs ir neturėjo vaikų) dvarą pardavė ar dovanojo buvusiam ūkvedžiui, labai geram savo draugui Juozui Šablevičiui.
Naujasis dvaro savininkas valdė neilgai – keliolika metų, iki 1940-ųjų nacionalizacijos. Atėjusios laikmečio permainos skaudžiai palietė dvaro savininkais tapusią šeimą.
J. Šablevičiaus šeima buvo išdraskyta , ištremta į Sibirą. Sovietų valdžia visą turtą nacionalizavo, kai kurie Pienionių dvaro sodybos pastatai buvo išgriauti, kiti pritaikyti to laiko poreikiams, juose buvo įkurdinta mokykla, paštas, apgyvendintos šeimos. Iki 1991 metų sodyba priklausė kolūkiui.
1950 metais Pienionyse buvo įsteigta Kavarsko mašinų ir traktorių stotis, o kiek vėliau – žemės ūkio technikos remonto dirbtuvės,
Buvo koplyčia
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Pienionių dvaro sodyba buvo grąžinta Šablevičių šeimai. Iš jų B. Venckienė dvarą ir nusipirko.
Tiesa, iš pradžių pirkiniu ji buvo nusivylusi – tokia apleista ir nesvetinga jai pasirodė sodyba. Tik pradėjus atkūrimo darbus, kasdien atiduodant šiam tikslui visas jėgas, lėšas, laiką ir mintis, Pienionių dvaras moteriai darėsi vis svarbesnis, reikalingesnis.
„Dabar man čia vis labiau patinka, gera ir malonu būti kiekviename sodybos kampelyje. Nė kiek nesigailiu, kad atsidūriau čia“, – tvirtina moteris.
Pienionių dvaras, nuo Kavarsko nutolęs vos kelis kilometrus, buvo ir yra glaudžiai susijęs su šiuo miesteliu.
Ir dabar Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas su pasididžiavimu pasakoja apie naujam gyvenimui keliamą dvarą, džiaugiasi pasiekimais, žino ir apie šio dvaro praeitį, jį valdžiusius žmones.
19-ojo amžiaus antrojoje pusėje Pienionių dvarininkas Leonardas Kazimieras Daumantas-Siesickis savo lėšomis rėmė Kavarsko bažnyčios statybą.
O 1915 metais, kai buvo susprogdintas Kavarsko bažnyčios bokštas, dvaro savininkas Juozapas Kazimieras Ignas Daumantas-Siesickis priglaudė dvare kleboną Petrą Legecką ir jį išlaikė, o rūmų antro aukšto salėje įrengė koplyčią, kur buvo aukojamos mišios, meldžiamasi.
Dabar apsilankiusieji Pienionių dvare pamatys ne tik sutvarkytą buvusią oficiną, bet ir nuo seno sodyboje išlikusius ir taip pat atnaujintus kitus pastatus – svirną, rūkyklą, spirito varyklą.
Prie vartų, kaip ir prieš daugybę metų, svečius pasitiks išdidžių liūtų skulptūros – tikra Pienionių dvaro sodybos puošmena.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
