Pastatas, kuriame dabar įkurta Utenos dailės mokykla, – neįkainojamą vertę turintis seniausias miesto istorinis ir archeologinis paminklas.
Buvusioje Utenos pašto stotyje dabar įkurta Dailės mokykla. U. Mikaliūno nuotr.
Svarbaus kelio viduryje
Jeigu laiką būtų galima pasukti atgal, norėtųsi atsidurti 19-ojo amžiaus pradžios Utenoje ir savo akimis pamatyti, kaip tuo metu ji atrodė, kuo gyveno. Tuo metu Utena nė iš tolo nebuvo panaši į dabartinę Rytų Aukštaitijos sostinę ir jeigu ne jos geografinė padėtis, gal šiandien nė nežinotume, jog tokia buvo.
Laimė, Utena atsidūrė trakto (taip vadintas didelis kelias, vieškelis) Sankt Peterburgas–Varšuva viduryje ir tai lėmė jai išaugti į didelį ir gražų miestą.
Stiebtis Utena pradėjo 19-ojo amžiaus pirmoje pusėje, kai buvo nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos trakto ruožas ir 1830 metais pradėtas statyti pirmos klasės arklių pašto stoties pastatų kompleksas. Šiame iki šiol išlikusiame, seniausiame Utenoje mūro pastate dabar veikia Dailės mokykla.
Mokyklos direktorius Jonas Pleckevičius, Utenos pašto stoties, ėjusio trakto istorijos žinovas, daug medžiagos surinkęs ir sukaupęs, ne vieną darbą ta tema parašęs, kviečia pasižvalgyti po istorinę teritoriją.
Pašto stoties kompleksą sudaro trys korpusai. Du stovi galais į kelią, vidurinis – tarp jų. Direktorius pasakoja, kad šiame pastate buvo įvairių paskirčių patalpos – pašto tarnyba, arklių keitimo vieta, kareivinės, poilsio kambariai laukiantiems karietų ir pravažiuojantiems keleiviams. Flygeliuose buvo vežikų kambariai, kareivinės, arklidės. Tvarte buvo laikoma iki trisdešimties arklių, o ratinėje – karietos, diližanai, furgonai, greitieji tarantasai. (Tarantasas – senoviškas keturratis vežimas su dėžės pavidalo kėbulu ant ilgų spyruokliuojančių lakštų, atstojančių linges.)
Tais pačiais akmenimis
Vaikštinėjant kiemo grindiniu malonu žinoti, kad tais pačiais akmenimis kadaise galėjo žingsniuoti garsūs žmonės. J. Pleckevičius sako, kad grindinys buvo atkapstytas iš po daugiau kaip pusės metro žvyro, žemių, asfalto sluoksnio. Kiemas ne kartą buvo naujai klojamas, keičiama jo danga, o pašto stoties teritorijos akmenys grimzdo vis gilyn.
Dailės mokyklos direktorius Jonas Pleckevičius pasakoja, kad pastato rūsiai iki šių dienų nedaug pasikeitė.
Yra žinoma, kad 1843 metais Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas, važiavęs aplankyti Sankt Peterburge gyvenusios lenkų aristokratės Evelinos Rževskos-Hanskos. Vėliau, 1850-ųjų pavasarį, rašytojas ją vedė, o tais pačiais metais mirė.
Utenos pašto stotis mena ir 1858 metų rudenį iš čia diližanu į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją išvykusį poetą, kunigą Antaną Baranauską. Jis keturias dienas viešėjo Utenoje pas kleboną Otoną Praniauską.
A. Baranauskas tėvams skirtuose eiliuotuose laiškuose apie tą ilgą kelionę rašė eilėraščių cikle „Kelionė Peterburkan“: „Utenon važiavom, man Jonas paliko – / seredoj iš ryto Anykščiuos parvyko. / Utenoj sėdėjau keturias dienas, / diližonai ėjo triskart per tas dienas, / visuos trijuos buvo užimtos vietos…/“
Pasak J. Pleckevičiaus, patekti į keleivinį pašto vežimą kartais iš tiesų būdavo nelengva. Pirmenybę turėjo turtingieji, valdininkai, pašto kurjeriai, karininkai. Tik klebono O. Praniausko dėka A. Baranauskui neteko savo eilės laukti dar ilgiau. Įsėdęs į pašto diližaną, poetas užrašė į kelionių sąsiuvinį: „Sudiev Anykščiam, sudiev Utenai, /Sudiev Lietuvos kalnam!…/“
Dar yra žinoma, kad garsus dailininkas, Sankt Peterburgo dailės akademijos profesorius Ilja Repinas, 1893 metais vykdamas į Italiją, pirmiausia atvažiavo iki Utenos pašto stoties, o iš ten nuvyko į Vyžuonėliuose esantį Veriovkinų dvarą.
Rūpesčiai dėl vizitų
Utenos pašto stotyje ne kartą lankėsi ir Rusijos carai. Pirmiausia, 1836 metais, trakto atidarymo proga caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru išmėgino naująjį kelią ir buvo užsukę į Utenos pašto stotį.
19-ojo amžiaus viduryje visose pašto stotyse reikalauta laikyti po 24 gerus pašto arklius – kad, carui važiuojant, juos būtų galima pakeisti.
J. Pleckevičius pasakoja, kad caras į kelionę visada leisdavosi su gausia palyda. Ją sudarė adjutantai, kamerdineriai, kanceliarijos raštininkai, asmeninis gydytojas, virėjai, kurjeriai ir kt. Kiekvienai caro ar jo palydos karietai kinkydavo po tris, keturis ar net šešis arklius.
Rusijos carai per Utenos pašto stotį dar yra važiavę 1846, 1849 ir 1860 metais.
„Tokios kelionės pašto stočių viršininkams keldavo daug rūpesčių. Laukiant caro, įvairūs revizoriai nuolat tikrindavo, ar gerai pasirengta vizitui. Reikėdavo skubiai tinkuoti, perdažyti pašto pastatus. Rūpesčių užtekdavo ne tik pašto stočių personalui, bet ir vietos policininkams, atsakingiems už caro kelionės saugumą. Miestelių ispravninkai dažnai įsakydavo suimti elgetas ir juos uždaryti, kol pravažiuos caras“, – pasakoja J. Pleckevičius.
Tie rūpesčiai baigėsi atsiradus geležinkeliui Sankt Peterburgas–Varšuva. Tada caras ir jo šeimos nariai pradėjo naudotis geležinkeliu ir paliko pašto stotis ramybėje. Tik iš pradžių, kol geležinkelis buvo baigtas tiesti, kartais buvo keliaujama keliais būdais. Pavyzdžiui, 1860 metais caras Aleksandras II iki Daugpilio atvyko traukiniu, o iš ten per Uteną, Ukmergę į Kauną važiavo arkliais.
Tūkstantis varstų
Laiko mašinai atnešus į praeitį, atsidurtume stoties šurmulyje. Arkliai, vežikai, keleiviai, kareiviai, karietos, patarnautojai, vietos gyventojai – gyvenimas virte virė. O ypač tada, kai atvažiuodavo diližanas – arkliais kinkyta karieta, kurioje būdavo 12–20 keleivių, važiuodavusi nustatytu maršrutu atitinkamomis dienomis ir valandomis. Kaip dabar autobusai.
Tokiais vežimais anuomet vežiodavo ir paštą, ir keleivius.
Skirtumas tik toks, kad diližano keleiviai apie dabartinių autobusų patogumą net įsivaizduoti negalėjo, o ir važiuoti tekdavo bene dešimt kartų ilgiau. Diližanas per valandą įveikdavo 7 kilometrus.
Užtat 1171 varsto (1250 kilometrų) ilgio kelyje iš Sankt Peterburgo į Varšuvą sustoti, ilsėtis, nakvoti tekdavo ne vieną kartą. Kelyje buvo 50 pašto stočių ir 140 vadinamųjų „kašarkų“ – pakeliui maždaug kas 10 varstų pristatytų mūrinių namelių, kuriuose gyveno kelių prižiūrėtojai, samdomi darbininkai, kareiviai.
Tose vietose karietų, diližanų keleiviai galėdavo sustoti pailsėti, vežėjai pasirūpindavo arkliais. Ilgesnis poilsis ir nakvynė būdavo pašto stotyse. Per Lietuvą ėjusio trakto ruože buvo 14 pašto stočių. Dabar galima apžiūrėti puikiai išsilaikiusią vieną iš jų – Utenos pašto stotį.
J. Pleckevičius rodo patalpas, kur buvo laukiamasis. Toje salėje keleiviai, susirangę ant suolų, galėdavo numigti. Tik patiems turtingiausiems pavykdavo išsitiesti lovoje – stotyje buvo du puikiai įrengti, parketu kloti kambariai, kuriuose, nemažai sumokėję, galėjo apsistoti. Tie kambariai taip pat buvo skirti keliaujantiems valstybės tarnautojams.
Į stotį – su sūriais
Valgyklos stotyje nebuvo – keleiviams rytais pasiūlydavo tik nesaldintos arbatos. Žmonės į tolimą kelionę pasiimdavo ryšulėlius – pagal galimybes kas riebiau, kas liesiau įsidėdavo pavalgyti.
Vietos gyventojai netruko suprasti, kad stotyje galima užsidirbti. Diližano atvykimo valandomis šeimininkės – kuri sūrį suspaudusi, kuri dešros sudėjusi, pyrago iškepusi, kiaušinių išvirusi – skubėdavo į stotį, maistą parduodavo, keleivius pernakvoti pakviesdavo.
Aplink stotį pradėta kurti karčemas, jų savininkai mielai atverdavo duris išalkusiems, nakvynės ieškantiems keleiviams.
Stotyje, diližano atvykimo valandomis, buriuodavosi ir aplinkinis jaunimas – buvo įdomu pažiūrėti į pravažiuojančius ponus, pasidomėti, kuo jie apsirengę, ką vežasi, apie ką kalba, o jeigu pavyks – ir paklausinėti, kas naujo, įdomaus pasaulyje.
Traktu riedėdavo ir privačios karietos, jų keleiviai taip pat apsistodavo stotyje.
Svarbiausia – tuo keliu diližanais būdavo vežamas paštas – laiškai, siuntos, įvairūs valstybiniai raštai, vertybiniai popieriai, pinigai, brangenybės. Tokiais diližanais, lydimi ginkluotų sargybinių, taip pat buvo vežami politiniai kaliniai, rekrutai, tremtiniai.
Keičiant arklius, nakvojant ar šiaip ilgiau stovint, kaliniai buvo uždaromi pašto stoties rūsyje, užrakinami kameroje.
Dailės mokyklos direktorius veda į rūsį ir sako, kad jis iki šiol išliko beveik toks pat – tos pačios storos akmeninės sienos, raudonų plytų skliautai. Yra ir kamera – tinkuota, kalkėmis balinta patalpa su siaurais langeliais palubėje.
Rūsyje buvo įrengta saugykla – kambarys geležinėmis durimis, su seifais, kuriuose nakčiai būdavo sudedamos brangenybės, svarbūs dokumentai, pinigai. Restauruotame rūsyje dabar veikia Dailės mokyklos galerija.
Įvykių grandinėje
Utenos pašto stoties kompleksas statytas pagal pavyzdinį Rusijos vyriausiosios susisiekimo ir visuomeninių pastatų valdybos projektą bei sąmatų departamento architektų projektą.
Pašto stoties kiemu vienas po kito dardėjo vežimai.
Vietą kompleksui parinko ir projektus stočiai pritaikė Lenkijos karalystės generalinis statybininkas, architektas, Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis. Jis buvo ir vyriausiasis pašto stočių statybų architektas Vilniaus gubernijoje.
Oficialiai Utenos pašto stotį buvo leista naudoti nuo 1836-ųjų pavasario.
J. Pleckevičius pateikia 1857 metų duomenis, rodančius, kad per metus Utenos pašto stotis aptarnavo 2960 keleivių, o juos vežė 15545 arkliai.
Daug įvykių mena senosios stoties sienos. Yra išlikę duomenų, kad 1863 metų balandžio 23-iosios vakarą penki ginkluoti sukilėliai, vadovaujami Povilo Čevinskio, apiplėšė Utenos pašto stotį, paėmė iš raštinės du pistoletus ir kardą, numetė caro portretą ir jį sumindė. Panašiai tuo metu elgtasi ir kitose stotyse.
Pašto stotis mena revoliucinius įvykius. 1905 metų rudenį Utenos apylinkių valstiečiai reikalavo lietuviškų mokyklų, pašalino viršaitį.
Žinoma, kad 20-ojo amžiaus pradžioje Utenoje lankėsi ir stotyje, be abejo, buvo daktaras Jonas Basanavičius. Tuo metu jis tyrinėjo Utenos krašto pilkapius, piliakalnius.
Galbūt šis garsus Lietuvos vyras, mokslininkas, gydytojas, vaikščiojo ilgiausia Utenos gatve, trakto Sankt Peterburgas–Varšuva dalimi, net neįtardamas, kad netrukus ji bus pavadinta jo vardu.
Nauja paskirtis
Utenos stotis tarnavo iki 1992 metų. Ji ne kartą buvo remontuota, atnaujinta.
Dailės mokyklai senieji stoties pastatai buvo perduoti 1992 metais, o atlikus centrinio pastato vidaus rekonstrukcijos darbus 1993 metų vasario 12 dieną naujos paskirties patalpos buvo oficialiai pašventintos.
Direktorius pasakoja, kad pastatai nuolat tvarkomi, 1998–2003 metais restauruotas mokyklos kiemas, kai ką reikėjo atstatyti. Buvo pakeisti langai, atkurti klasicizmo stiliaus vartai, išgrįsti takai, sutvarkytas mokyklos kiemo akmens grindinys.
Restauruojant erdvės buvo pritaikytos šių dienų mokyklos reikmėms, mokinių kūrybai, bet palikta tai, kas istoriškai vertinga.
„Rytiniame flygelyje, buvusių arklidžių patalpose, po rekonstrukcijos įrengta mokyklos salė, dailės literatūros biblioteka, skaitykla. Vakarinio flygelio patalpose įkurta Utenos krašto dailininkų tapybos darbų galerija“, – pasakoja J. Pleckevičius.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
