Paauglystėje su tėvais iš Panevėžio gyventi į Švediją išvykusi Kotryna Juškaitė išmoko švedų kalbą, įsiliejo į vietos gyvenimą. Šiuo metu jos namai – Stokholmas. Visgi Lietuva Kotrynai neliko tik tolimi prisiminimai.
Nišinėje galerijoje, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, eksponuojama Kotrynos paroda „Tremtyje“ pasakoja apie skaudžią tautos istoriją, palietusią ir jos šeimą.
Sausio mėnesį paroda atkeliaus ir į Kotrynos gimtąjį Panevėžį, G. Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką.
Atminties labirintais
Parodoje pateikiama penkiolika fotografijų. Be autorės užfiksuotų kadrų, pristatomos ir Stepono Pobedinsko, kuris Sibire fotografavo likimo draugų – tremtinių – kasdienybę, archyvinės nuotraukos. Tai – autentiški įvykiai, vykę atšiauriuose kraštuose prieš daugiau nei pusę amžiaus.
Šalia fotografijų K. Juškaitė pristato pasakojimą papildantį leidinį ir dokumentinį filmą, sukurtą kartu su seserimi dvyne Agota Balnione.
Šis projektas – K. Juškaitės vizualinis tyrimas apie lietuvių tremtį į Sibirą nuo 1940-ųjų iki 1950-ųjų, skaudžiai palietusią ir jos pačios šeimą.
K. Juškaitės projektas „Tremtyje“ paremtas žmonių, sovietmečiu išgyvenusių tremtį, pasakojimais. Panevėžietės parodoje – kadrai, užfiksuoti ilgų pokalbių su buvusiais tremtiniais metu, sekant ne tik jų minčių, bet ir patirtų įvykių labirintais.
Tai – žmonių prisiminimai apie Sibire praleistus metus, taip pat grįžimą į Lietuvą – sunkumus, kuriuos šie žmonės patyrė parvažiavę namo.
Dažno jų džiaugsmą gavus teisę sugrįžti, parvykus nustelbė nusivylimas neberadus namų arba radus juos užimtus svetimų. Autorės objektyvas įdėmiai tyrinėja žiaurius likimo išbandymus patyrusių žmonių veidus.
„Tremties tema mane domino gana seniai. Žinojau, kad giminėje yra tremtinių, o pati labai nedaug apie tai buvau išsiklausinėjusi. Aš jau daug laiko nebegyvenu Lietuvoje ir man labai svarbu sustiprinti ryšį su tėvyne, nes ji yra dalis manęs“, – pasakoja šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Kotryna.
Paliesti tremties
Baigusi mokyklą, K. Juškaitė studijavo Anglijoje, Lidso Beketo universitete, įgijo grafinio dizaino ir fotografijos bakalauro diplomą.
Po to išvyko į Australiją, kur kaip mainų programos dalyvė gilino savo žinias apie fotografiją RMIT universitete, Melburne.
Kai paskutiniais studijų metais reikėjo pristatyti baigiamąjį darbą, Kotryna jį norėjo susieti su išsiilgta Lietuva.
„Draugė prasitarė, kad jos tėtis buvo tremtinys. Tai ir tapo pirmine idėja, kuri pavirto į šį projektą“, – pasakoja K. Juškaitė.
Kotryna ir pati surado keletą tremtinių netoli gimtojo Panevėžio. Bekalbėdama su šeima, suprato, kad ir jos istorija bus dalis šio projekto.
Kotrynos prosenelis Stanislovas Velykis mirė Sibire, Karagandoje 1952 metais, kur kalėjo aštuonerius metus.
Šviesaus atminimo senelis Algirdas Petras Velykis kartu su dviem seserimis Birute Sereikiene bei Stanislava Račiūniene, dviem broliais ir mama dar spėjo pabėgti iš namų, sužinoję, kad jų jau ateina tremti.
Šeima ilgą laiką buvo priversta slapstytis Lietuvoje.
„Šią šeimos istoriją man papasakojo senelio sesuo Birutė. Kita šio projekto dalis yra apie Stepono ir jo sesers Marijonos Pobedinskų iš Naujamiesčio istoriją. Jie buvo ištremti į Tomsko sritį 1947 m. Steponas pasidalino prisiminimais. Ištrėmimo metu jam tebuvo vos 13-a, ten jis kalėjo net dešimt metų. Sibire jis dokumentavo savo gyvenimą vizualiai“, – pasakoja K. Juškaitė.
Skleidžia žinią
Pamačiusi S. Pobedinsko darytas nuotraukas, Kotryna nusprendė, kad jos turi būti parodytos viešai.
Parodoje „Tremtyje“ K. Juškaitė eksponuoja savo nuotraukas, fotografuotas gimtajame Panevėžyje. Greta jų – Stepono Pobedinsko nespalvoti kadrai, kuriuos jis užfiksavo atšiauriajame Sibire.
Parodoje eksponuojama ir fotoknyga, kurioje yra daugiau fotografijų, įvairių dokumentų ir tekstų lietuvių bei anglų kalbomis.
„Man atrodo labai svarbu rašyti ir angliškai, kad apie šią skaudžią temą galėtų sužinoti ne tik lietuviai“, – savo misiją mato Kotryna.
Parodose menininkė dalyvauja nuo 2017 m., jau yra pelniusi įvairių įvertinimų ir apdovanojimų.
Nors K. Juškaitė žinoma Skandinavijos ir Anglijos meno lauke, jai labai svarbu parodyti savo kūrybą tėvynėje. Paroda „Tremtyje“ – pirmasis jos prisistatymas Lietuvoje.
Jautrią tremties temą K. Juškaitė su seserimi Agota Balnione palietė ir savo kurtame dokumentiniame filme. Tai – ne tik ištremtų žmonių istorijos, bet ir tremtinių šeimų patirtys slapstantis Lietuvoje. Visi šie pasakojimai vaizdžiai atskleidžia išgyventus sunkumus ir gebėjimą išlikti pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.
Dokumentinėje juostoje pasakojamos keturių lietuvių istorijos, tarp jų – ir filmo kūrėjų šeimos narių.
„Kartu su sese ėjome imti interviu, pririnkome daugybę medžiagos ir susidarėme planą, kaip norime viską sudėlioti, kad rištųsi istorija. Filmavome vaizdus Lietuvoje bei Švedijoje. Filmas yra lietuviškas su angliškais subtitrais, kad galėtume parodyti jį ir platesnei auditorijai“, – pasakoja Kotryna.
Pratinosi prie naujo gyvenimo
K. Juškaitė save vadina pasaulio žmogumi.
Į Skandinaviją iš Panevėžio Kotryna su šeima išvyko dar 2011-aisiais dėl mamos darbo galimybių. Kotrynai tuomet buvo tik 15-a.
Tada apsigyveno mažame miestelyje pietinėje Švedijos dalyje, ten ir baigė tarptautinę mokyklą.
Kotryna skaičiuoja Švedijoje praleidusi didžiąją savo gyvenimo dalį. Ji neslepia: užtruko nemažai laiko, kol šią šalį pavyko prisijaukinti.
„Kai čia atvykau, pirmasis jausmas tikrai buvo gerokai sunkesnis, nei tikėjausi. O būdama 15-os sunkiai supratau, kodėl iš viso reikėjo kraustytis. Bet dabar esu labai dėkinga, nes įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Tarptautinė aplinka sukėlė ir susidomėjimą pasaulį pažinti dar labiau“, – sako K. Juškaitė.
Pirmuosius kelerius metus svečioje šalyje švediškai panevėžietė beveik nekalbėjo – mokėsi anglų kalba.
„Švediškai kalbėti pradėjau tik grįžusi iš studijų Anglijoje. Perlipau per save ir tiesiog pabandžiau. Taip lengviau integruotis, jaustis dalimi visuomenės. Dabar man Švedija yra namai, bet Lietuva – irgi“, – sako K. Juškaitė.
Stokholmas, anot Kotrynos, labai gražus miestas, bet labiausiai jai patinka jį supanti gamta.
„Myliu miškus ir ežerus, o jų apylinkėse pilna. Pats miestas didelis, bet man – ne per didelis. Lengva keliauti pačiame mieste ir visada galima atrasti naujų vietų“, – pasakoja Švedijos lietuvė.
K. Juškaitės nuotraukos
Nepaleidžia fotoaparato
K. Juškaitė savo kūryboje derina skirtingus raiškos būdus. Ji ne tik fotografuoja, bet ir dirba grafinio dizaino srityje – kuria fotografijos knygų maketus.
Anot K. Juškaitės, būtent grafikos dizaino ir fotografijos studijos Anglijoje ją suformavo kaip menininkę. Ten ji atrado ir savąjį stilių – reportažinę fotografiją.
„Studijuodama galėjau išbandyti visas meno sritis. Universitete atradau analoginę fotografiją, pati ryškindavau nuotraukas. Išmokau kurti fotoknygas, – nuo dizaino iki spausdinimo ir įrišimo“, – pasakoja Kotryna.
K. Juškaitė džiaugiasi, jog studijuodama turėjo labai daug laisvės.
Didelę įtaką Kotrynai, kaip menininkei, padarė universiteto dėstytojas, kuris supažindino ją su gatvės fotografija. O kūrybiškumą atrakinti jai pačiai padėjo praktika.
Dar studijuodama ji vieną semestrą pagal studentų mainų programą praleido Australijoje, Melburne. Saulėtoje Australijoje pamilo keliones ir pradėjo daugiau fotografuoti.
„Dabar visada su savimi turiu fotoaparatą. Daug keliauju, fiksuoju beveik viską, ką matau. Dažnai fotografuoju nežiūrėdama, ką pagaunu. Būna, kad peržiūriu tik po kelių savaičių ar net mėnesių. Man labai patinka gatvės fotografija, nes niekada nežinai, ką pavyks užfiksuoti“, – kalba K. Juškaitė.
Vienas fotoaparatas – dvi fotografės
Pirmąjį fotoaparatą Kotryna įsigijo kartu su sese dvyne Agota.
Merginoms buvo po penkiolika, kai iš santaupų abi nusipirko bendrą fotoaparatą „Nikon“.
Sulaukusios pilnametystės, sesės išvažiavo studijuoti į Angliją, tačiau gyveno skirtinguose miestuose. Kotryna – Lidse, Agota – Mančesteryje. Tad ir fotoaparatui teko keliauti tarp šių dviejų miestų.
„Dalinomės juo gal du metus, kas antrą savaitę jis būdavo pas mane. Tai aš su tuo patikimuoju „nikonu“ ir pragyvenau dešimt metų. Būtent su juo pradėjau savo, kaip fotografės, karjerą“, – šypsosi K. Juškaitė.
K. Juškaitė suprato, kad geriausių ir brangiausių fotoaparatų jai ir nereikia. Svarbiausia buvo atrasti savąjį stilių.
„Tiesa, ne taip seniai įsigijau naują fotoaparatą ir jaučiu, kad jis jau yra dalis manęs“, – šypteli Kotryna.
Labiausiai K. Juškaitę traukia gatvės fotografija ir dokumentinis stilius.
„Net vestuves fotografuoju gatvės stiliumi, tiesiog gaudau momentus. Nemėgstu surežisuotų kadrų. Man norisi tikrumo“, – sako Kotryna.
Ji įsitikinusi, jog fotografijoje daug svarbiau nei techninės žinios yra momentinis situacijos, aplinkos bei žmogaus pajautimas.
„Iš manęs kartais žmonės net pasijuokia sužinoję, kiek aš mažai iš tiesų nusimanau apie techniką“, – šypsosi K. Juškaitė.
Kotryna jau įsitikino, kad labai svarbu žinoti ir tai, ką fotografas nori savo nuotrauka parodyti žiūrovui. Jos pačios tikslas – akimirkos tikrumas.
„Gatvėse kartais pamatome tokių neįtikėtinų momentų ir juos taip paprastai praeiname. O jeigu pabandytumėt visą savo dėmesį sutelkti tik į aplinką ir negalvoti apie tai, kur skubame? Tiesiog susifokusuotume į tai, kas yra aplinkui. Atrodo, jog tada atsiveria naujas pasaulis“, – ne kartą įsitikino fotografė.
Fotografiją ji vadina geriausia terapija ir laisve.
Rankoje laikydama fotoaparatą menininkė kartais net pamiršta, kur esanti.
„Fotografija priverčia mane būti čia ir dabar, dažnai ji man meta iššūkius, nes tenka išeiti ir iš savo komforto zonos. Bet fotografija yra dalis manęs“, – sako Kotryna.
Išmaišiusi pasaulį
Ir fotografiją Kotryna sieja su patirtimi, įgyta kelionių metu. K. Juškaitė – gatvės istorijų pasakotoja.
Jos kelias driekėsi per Australiją, Nepalą, Braziliją, Argentiną, Indiją. Kotrynai jau teko įžengti į visus žemynus, išskyrus Antarktidą.
„Turiu labai daug bičiulių visame pasaulyje. Mėgstu bendrauti, tad tenka sutikti tikrai nemažai žmonių ir mėgstu tuos ryšius išlaikyti“, – sako K. Juškaitė.
Menininkė svarsto, jog jai labai pasisekė, nes grafikos dizainerės darbą gali lengvai derinti su kelionėmis.
„Nors mano biuras yra Stokholme, bet leidžiama dirbti iš bet kurios pasaulio vietos. Net keliaujant Indijoje kažkokiu mistiniu būdu pavyksta atrasti belaidį ryšį bent kelioms valandoms per dieną, kad užbaigčiau projektus“, – šypteli Kotryna.
Kosmopolitė Kotryna prasitaria: jos svajonių sąraše – kelionė į Kilimandžarą Tanzanijoje.
„Nors gali užtrukti, bet aš ten tikrai nusigausiu!“ – neabejoja pašnekovė.
Laisvalaikiu, kai nekeliauja, Kotryna leidžiasi į žygius pėsčiomis, laipioja po kalnus, tiesiog leidžia laiką gamtoje. Gamta – tai jos ramybė ir minčių išlaisvinimas.
Artimas Panevėžys
Lietuvybę K. Juškaitė stengiasi išlaikyti ir Stokholme sukdamasi lietuvių tautinių šokių ritmu. Ji – kolektyvo „Baltija“ narė.
„Mes kartu keliaujame po visą pasaulį, lankome kitas lietuvių bendruomenes. Iš tiesų, tai yra dar vienas mano projektas, prie kurio dirbu – fotografuoju mūsų kolektyvo šokėjus“, – pasakoja menininkė.
Paskutinė ansamblio kelionė nuvedė Kotryną į aistringojo tango gimtinę Argentiną.
„Nerealu nukeliauti taip toli ir būti apsuptam lietuvių. Su dauguma jų susitikome per Dainų šventę Lietuvoje šių metų liepą. Tikrai pajaučiau, kad tas pasaulis visgi nėra toks didelis, kaip atrodo“, – teigia Kotryna.
O kokį ryšį jai pavyko išsaugoti su gimtuoju Panevėžiu?
„Į Panevėžį grįžtu bent porą kartų per metus. Ten gyvena mano seneliai ir keli draugai. Man Panevėžys labai žavus miestas. Patinka jį fotografuoti. Kartais apima jausmas, kad tokiu būdu nukeliauju į praeitį, nes Panevėžyje viskas man taip artima“, – sako K. Juškaitė.
K. Juškaitės nuotraukos
